Amerikietė Eimi iš pradžių nežinojo, kad jos tėvas filmuodavo, kaip ji būdavo seksualiai išnaudojama. Tai vėliau išaiškino tyrėjai. Pasibaigus ilgam teismo procesui Eimi pamažu atsitiesė: aukai pavyko susitvarkyti su psichologinėmis problemomis, ji tarsi grįžo į normalų gyvenimą.
Tačiau po daugelio metų mergina atrado savo vaizdus internete. Jie Eimi taip sukrėtė taip, kad ji puolė į alkoholio ir narkotikų liūną. Mergina, gatvėje žiūrėdama į žmones, negalėdavo negalvoti, kad jie irgi gali būti matę tuos pornografinius vaizdus. Eimi jautėsi visiškai sužlugdyta.
Interneto plėtra ir sklaida, pasak pranešimą „Vaikystė be smurto: vaikų apsaugos iššūkiai ir galimybės“ tarptautinėje konferencijoje Vilniuje skaičiusio J.Carro, dešimtimis tūkstančių kartų padidino seksualinio išnaudojimo mastus.
Visoje šalyje tuo metu cirkuliavo apie 300 mln. vaikų pornografijos vaizdų. Apie 50–60 tūkst. žmonių keičiasi tokia medžiaga.
1982 metais JAV prokurorai netgi kreipėsi į aukščiausias šalies institucijas su siūlymu seksualinį vaikų išnaudojimą išbraukti iš sunkių nusikaltimų sąrašo. Anuomet manyta, kad tai toks retas reiškinys, kuriam neverta skirti ypatingo dėmesio.
Tačiau jau 1995 metais internetinės pornografijos problema įgijo kitą veidą: „Interpolo“ duomenimis, tuo metu įvairiuose JAV interneto serveriuose „plaukiojo“ apie 4000 pornografinio turinio vaizdų, kuriuose užfiksuoti nepilnamečiai.
Vienas pirmųjų tyrimų, siekiant išsiaiškinti vaikų seksualinio išnaudojimo mastus, pusę milijono gyventojų turinčiame Didžiosios Britanijos mieste Edinburge buvo atliktas 2008 metais.
Paaiškėjo, kad vien šiame mieste 700 kompiuterių naudojosi privačiu interneto tinklu (P2P), kuriame keičiamasi pornografinio turinio informacija ir vaizdais.
2010–1012 metais penki Didžiosios Britanijos policijos padaliniai konfiskavo apie 26 mln. vaikų pornografijos vaizdų.
„Tai padarė tik penki padaliniai. Remiantis skaičiavimais, visoje šalyje tuo metu cirkuliavo apie 300 mln. vaikų pornografijos vaizdų. Apie 50–60 tūkst. žmonių keičiasi tokia medžiaga. 2004 metais buvo sulaikyta tik apie 2,5 tūkst. tokių nusikaltėlių“, – skaičius vardijo J.Carras.
Kalėjimuose neužtektų vietos
Filmuotoje medžiagoje J.Carras pristatė žurnalistės ir teisėsaugos pareigūno, vadovaujančio kovos su vaikų pornografija biurui, pokalbį.
„Vien šią akimirką apie šimtas žmonių yra prisijungę prie pornografinio turinio siuntimo programos tinklo ir keičiasi vaizdais“, – konstatavo pareigūnas.
„Policija išsiaiškina tų žmonių IP adresus (unikalius numerius, identifikuojančius kompiuterį tinkle ir internete – red. past.), susisiekia su klientui interneto paslaugą teikiančia kompanija, sužino vartotojo namų adresą, tačiau dažniausiai nieko negali padaryti – tik stebėti“, – pasakojo J.Carras.
Vien šią akimirką apie šimtas žmonių yra prisijungę prie pornografinio turinio siuntimo programos tinklo ir keičiasi vaizdais.
Teisėsaugos institucijos negali suvaldyti šio proceso, nes tokius nusikaltimus atliekančių žmonių tiesiog per daug: „Jei tavo sąraše 50–60 tūkst. žmonių, visus suėmus, kalėjimuose neužtektų vietos, sistema nesusitvarkytų su tokia darbo apimtimi.“
Policijos pareigūnai kaupia informaciją apie pornografines vaikų nuotraukas ir video filmukus kolekcionuojančius asmenis: ypatingas dėmesys skiriamas tiems, kurie dirba mokytojais, daktarais ar pan.
Kolekcininkai ar jau išnaudotojai?
„Kas tie žmonės – tik vaizdų kolekcininkai ar seksualiniai vaikų išnaudotojai?“ – retoriškai klausia J.Carras.
Iš savo darbo praktikos policijos pareigūnai daro išvadą, kad trečdalis pornografiniais vaizdais besimėgaujančių vyrų realybėje galėtų seksualiai pasinaudoti nepilnamečiu, net jį išprievartauti.
„Toks žmogus – grėsmė vaikams. Vaizdai stimuliuoja jo jausmus ir didina potraukį išbandyti viską realybėje, iš tikrųjų išgyventi, patirti tai, ką mato internete“, – aiškino pranešėjas.
Tiesa, jis paminėjo ir prieš kelerius metus šveicarų atlikto tyrimo rezultatus, paneigiančius tiesiogines sąsajas tarp vaizdų žiūrėjimo ir realaus vaikų išnaudojimo.
„Tačiau, mano nuomone, sąsaja tikrai yra. Tik reikia atlikti daugiau tyrimų, kurie padėtų išsiaiškinti tikrąjį nusikalstančiųjų procentą“, – sakė J.Carras.
Aukos jaučiasi sužlugdytos
Dalis visuomenės gniaužia kumščius ir atvirai demonstruoja panieką seksualiniams vaikų išnaudotojams. Tokie žmonės pasisako už tai, kad nusikaltėliai būtų suimti, teisiami ir supūtų kalėjimuose.
Tačiau netrūksta ir tokių, kurie vaikų pornografijoje nemato nieko bloga, girdi, tai – tik paveikslėliai. Nieko tokio, jei kas nors į juos žiūrėdamas jaučia pasitenkinimą. Galbūt nuotraukos ar filmukai nuramina seksualines jas žiūrinčių žmonių aistras, todėl jie niekam grėsmės nebekelia?
Jei turite tokių vaizdų savo kompiuteryje ar telefone, juos saugote, kaupiate ar net platinate – darote nusikaltimą.
„Tai – klaidingas vertinimas, – kategoriškai nukirto J.Carras. – Juk tas žmogus tampa nusikaltimo bendrininku. Nuotraukose, kurias jis žiūri, yra vaizduojami vaikai, kurie jau yra seksualinės prievartos aukos. Jei turite tokių vaizdų savo kompiuteryje ar telefone, juos saugote, kaupiate ar net platinate – darote nusikaltimą. Jei važiuodamas traukiniu užmesite akį į šalia sėdinčio keleivio kompiuterį ir ten pamatysite tokias nuotraukas – nusikaltėliu netapsite. Tačiau tokiu atveju jūsų pareiga pranešti apie tą žmogų policijai“, – aiškino J.Carras.
Jis papasakojo istoriją apie JAV Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtą mergaitės Eimi seksualinio išnaudojimo bylą.
„Mergaitė iš pradžių nežinojo, kad jos tėvas filmuodavo, kaip ji būdavo išnaudojama, tačiau tai išaiškino tyrėjai. Po teismo aukai pavyko susitvarkyti su psichologinėmis problemos, ji tarsi grįžo į normalų gyvenimą. Tačiau po daugelio metų atrado savo vaizdus internete ir jie Eimi taip sukrėtė, kad ji puolė į alkoholio ir narkotikų liūną. Ji pasakojo, kad gatvėje žiūrėdama į žmones galvodavo, jog jie irgi gali būti matę tuos vaizdus. Eimi jautėsi visiškai sužlugdyta“, – kalbėjo J.Carras.
Pornografijos sklaidai palankiausių šalių ketvertukas
Patirtas seksualinis išnaudojimas daro didžiulę žalą asmenybei. „Eimi atvejis rodo, kad aukoms turi būti kompensuojama moralinė žala, nors šiandieniai įstatymai teisės į restituciją nenumato. Atlyginti žalą turėtų ne tik nusikaltėlis, bet ir įmonės, per kurių tinklus platinami tokie pornografiniai vaizdai. Kodėl valstybės, o ne nusikaltėliai ar jų veiklos nesustabdžiusios įmonės turi mokėti už aukų reabilitaciją ir gydymą?“ – svarstė J.Carras.
Jo įsitikinimu, visuomenė, interneto tiekėjai ir duomenų bazių nuomotojai turėtų siekti, kad pornografinio turinio vaikų nuotraukos nebūtų lengvai prieinamos ir platinamos.
„Mes niekada to nesustabdysime tik suimdami nusikaltėlius – neturime pakankamai policijos pareigūnų ir kalėjimų. Privalome surasti naujų technologinių sprendimų, integruoti geresnius filtrus, kurie sektų ir automatiškai trintų seksualinės prievartos internetinius paveikslėlius. Mums reikia interneto industrijos pagalbos, sprendžiant šią problemą: prie to turėtų prisidėti „Google“, „Microsoft“, „Bing“ ir kitos koorporacijos“, – aiškino J.Carras.
Didžiausia vaikų pornografijos vaizdų sklaida ir leidyba yra JAV, Rusijoje, Nyderlanduose ir Kazachstane.
Bijau, kad kiekviena šalis, kultūra, nepaisant religijos ir politinės sistemos, susiduria su šia problema.
„Pavyzdžiui, Amerikoje labai lengva ir pigu išsinuomoti vietą internete, todėl sukuriamos palankios sąlygos tokios medžiagos kaupimui ir platinimui“, – teigė pašnekovas.
Tiesa, jis pažymėjo, kad seksualinio išnaudojimo aukomis vaikai tampa visuose žemynuose: Europoje, Pietų Amerikoje, Azijoje ir t.t.: „Bijau, kad kiekviena šalis, kultūra, nepaisant religijos ir politinės sistemos, susiduria su šia problema. Tačiau vaikų pornografijos internete leidyba labiausiai klesti minėtose keturiose šalyje.“
Seksualinio išnaudotojo portretas
Vaikai, augantys globos įstaigose, socialinės rizikos ar emigrantų šeimose, dažniau tampa seksualinės prievartos aukomis. Tačiau internete niekas negali jaustis saugus: į nusikaltėlių pinkles patenka ir turtingų, aukštą socialinę padėtį visuomenėje užimančių šeimų vaikai.
„Todėl tėvai turi žinoti, ką jų vaikai veikia internete, kokiose svetainėse jie lankosi, su kuo bendrauja. Būtina vaikus įspėti apie gresiančius pavojus: nebendrauti su nepažįstamaisiais, neiti su jais susitikti ir nieko jiems nežadėti“, – mokė specialistas.
Budri turėtų būti visa visuomenė, nes nemaža dalis seksualinių nusikaltimų įvykdomi būtent šeimoje ar artimoje aplinkoje: vaikų išnaudotojais gali tapti tėvas, brolis, senelis ar kaimynas, gyvenantis toje pačioje gatvėje.
Didžiojoje Britanijoje mes turime suimtų ir nuteistų kunigų, policijos pareigūnų, gydytojų. Tai gali būti žmonės iš visokių profesijų ir socialinių klasių.
Piešiant seksualinio išnaudotojo portretą, J.Carras pataria nesivadovauti stereotipais: „Didžiojoje Britanijoje mes turime suimtų ir nuteistų kunigų, policijos pareigūnų, gydytojų. Tai gali būti žmonės iš visokių profesijų ir socialinių klasių. Nėra kažkokių aiškių kriterijų, kuriuos atitinkantis žmogus yra tokių nusikaltimų vykdytojas.“
Raginimas pranešti „Karštajai linijai“
2007 metais Lietuvos ryšių reguliavimo tarnybą (RRT) įsteigė „Karštąją linija“, kuria ragina interneto naudotojus pranešti apie pastebėtą neteisėtą ar žalingą turinį, t. y. pornografiją, vaikų seksualinį išnaudojimą, rasinę ar tautinę nesantaiką kurstantį turinį, smurtą ar kitą neigiamą poveikį nepilnamečiams darančią informaciją.
Tai padaryti galima užpildžius specialią pranešimo formą adresu www.draugiskasinternetas.lt/lt/main/report.
RRT įvertina pranešimo turinį ir imasi reikalingų veiksmų. Neretai pasitaiko atvejų, kai gaunami pranešimai apie pornografinį turinį, kuris, kaip paaiškėja atlikus tyrimą, yra paskelbtas kitų valstybių serveriuose.
Daugelyje pasaulio valstybių pornografija nėra draudžiama (pvz., JAV, Nyderlanduose, Rusijoje ir kt.), todėl tokiais atvejais pašalinti tokio turinio neįmanoma. Tačiau visame pasaulyje yra griežtai draudžiama informacija, susijusi su vaikų seksualiniu išnaudojimu, todėl RRT, gavusi tokią informaciją, nedelsdama imasi veiksmų ir perduoda tokią medžiagą atitinkamoms Lietuvos ar kitų šalių struktūroms.
Šiuo metu 37 pasaulio šalyse veikia 43 interneto „Karštosios linijos“, kurias jungia tarptautinė INHOPE asociacija.
