Lietuvoje pagalbinio apvaisinimo procedūras teikia tik privačios medicinos įstaigos, kurios vadovaujasi 1999 metų sveikatos apsaugos ministro įsakymu „Dėl dirbtinio apvaisinimo tvarkos patvirtinimo“. Šiame teisės akte aprašyti tik dirbtinio apvaisinimo būdai ir sąlygos, taigi toks minimalus reglamentavimas sudaro sąlygas privačioms medicinos įstaigoms pagalbinio apvaisinimo procedūras teikti nekontroliuojamai.
Be to, kol pagalbinis apvaisinimas nėra įtvirtintas įstatymu, dėl vaisingumo sutrikimų kenčiančios šeimos negali iš valstybės tikėtis gydymo išlaidų kompensavimo. „Šis įstatymas suteiktų viltį šeimoms, kurios šiandien neturi gydymui reikalingų tūkstantinių lėšų“, – sakė projekto rengėjas.
Vadovaujantis teikiamu įstatymo projektu, pagalbinis apvaisinimas galėtų būti atliekamas tarp partnerių – moters ir vyro, kurie yra sudarę santuoką arba teisės aktų nustatyta tvarka bendrai gyvena neįregistravę santuokos (partnerystės) ir yra pateikę prašymą pagalbiniam apvaisinimui. Projekte numatyta, kad pagalbinis apvaisinimas atliekamas tik tuo atveju, kai moteris ir (ar) jos partneris yra nevaisingi ir kai to negalima išgydyti jokiais kitais gydymo metodais arba juos taikant nėra jokios realios sėkmės galimybės.
Lietuvoje oficialaus nevaisingumo registro nėra. Remiantis Statistikos departamento Namų ūkio tyrimo duomenimis, vaikų neturi daugiau nei 55 000 vaisingo amžiaus (18-49 metų) šeimų, tuo tarpu epidemiologiniais skaičiavimais, Lietuvoje yra apie 50 000 nevaisingų šeimų, ir kasmet jų padaugėja dviem tūkstančiais. Ši statistika rodo, kad apie 15–20 proc. visų Lietuvos šeimų (kas penkta ar šešta pora) yra nevaisinga ir negali susilaukti vaikų.
Tik mažiau nei pusė šių porų tiriasi, ketvirtadalis jų ieško specializuotos pagalbos ir tik maždaug 2 proc. nevaisingų porų įveikia finansinius bei kitus apribojimus ir siekia pagalbinio apvaisinimo.
Tarptautinėje ligų klasifikacijoje nevaisingumas įvardytas kaip liga, kurią būtina gydyti.
