Chroniška IAE uždarymo negalia

Kartu su dargana ir rudens lietumis trejais metais vėliau nei planuota prasidėjo panaudoto branduolinio kuro saugyklos (B1) ir kietųjų radioaktyviųjų atliekų tvarkymo bei saugojimo komplekso (B3/4) statyba Ignalinos AE. Tikimasi, kad 2011–aisiais panaudoto branduolinio kuro saugykla bus baigta statyti ir į ją pervežtas IAE blokuose iki tol saugotas milžinišką radiaciją spinduliuojantis kuras.

Bet ar tai tikrai įvyks 2011 metais, niekas negali garantuoti. Nes IAE uždarymo projektus, net turint garantuotą ES finansavimą ir iš trijų užsienio firmų sudarytą projektų valdymo grupę, ištiko chroniška vėlavimo liga.

O gal kaip tik kalti ES pinigai, kuriuos skirsto Londone reziduojantis Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB)? Jis per tarptautinį konsorciumą (Didžiosios Britanijos AMEC NNC, Belgijos „Belgatom“ ir Švedijos „Swedprower“) paskirsto lėšas užsienio kompanijoms. Bankui naudinga, kad elektrinė būtų uždaroma kuo ilgiau, nes nepanaudoti pinigai kapsi procentais į jo sąskaitas. Rangovams vėlavimas taip pat naudingas – Lietuvos institucijos, nesulaukdamos būtiniausių projektų, sutinka sušvelninti ar pakeisti reikalavimus taip, kaip priimtina rangovams.

IAE uždarymo projektus, net turint garantuotą ES finansavimą ir iš trijų užsienio firmų sudarytą projektų valdymo grupę, ištiko chroniška vėlavimo liga.

Vietoj mersedeso – zaporožietis

„Kažkas sutinka, kad tai, ką rangovas privalo padaryti, nebūtų atlikta. Panašiai būtų, jei užsakytume mersedesą, o gautume zaporožietį ir dar džiaugtumės tuo be galo, – piktinosi Ignalinos AE reaktorių cecho viršininkas Vigantas Galkauskas, atsisakęs pasirašyti Vokietijos kompanijų “Nukem Technologies GmbH„ (“Nukem„) ir “Gesellschaft fur Nuklear–Service mbH„ (GNS) konsorciumo parengtą panaudoto branduolinio kuro saugyklos techninį projektą. – Lietuvos normatyviniai dokumentai skelbia, kad mums reikia turėti galimybę išvežti panaudotą branduolinį kurą bet kuriuo metu be kuro perkrovimo. Iš tiesų tai pasaka. Naujieji konteineriai niekada negalės būti transportuojami.“

Tačiau labiausiai V.Galkauskas nerimauja dėl naujųjų konteinerių patikimumo, nes projektuotojai, gerokai supaprastinę konteinerių temperatūros parametrus, numatė juose sutalpinti beveik dvigubai daugiau mirtinos radiacijos ir didesnę negu aplinkos šilumą spinduliuojančias kasetes. „Garantuoju, ten po kelerių metų bus smėlynai, nes betonas, veikiamas aukštesnės temperatūros, subyra, – dėstė V.Galkauskas. – Yra drąsių žmonių, kurie rizikuoja šimtais milijonų... Eksploatuojanti organizacija – elektrinė – nebuvo pasirašiusi šio techninio projekto, tačiau Valstybinė atominės energetikos saugumo inspekcija (VATESI) vis tiek viską suderino. O paskui jau elektrinė griebėsi derinti... Esmė ta, kad “Nukem„ ir GNS, kad laimėtų konkursą, gautų gerus pinigus iš ERPB, sugalvojo naujus konteinerius “Constor„, kuriuose telpa po 91 kasetę, ir pagrindė tai ekonomine nauda. Viename senajame “Constor„ tilpo 51 kasetė. Senasis konteineris jau išbandytas, mes galime patvirtinti, kad jis geras. Jeigu ir naujojo konstrukcija būtų tokia ar panaši, mums nekiltų abejonių. Bet naujas gelžbetoninis konteineris neturi net armatūros, kuri skirta šilumai “nuvesti„. O kasečių bus pakrauta veik dvigubai daugiau. Taigi kuro temperatūra viršys visus kriterijus! Tačiau niekas to nenori girdėti.“

Sliekai radiacijos nebijo

Dvidešimt metų apie IAE rašanti šio straipsnio autorė ne kartą įsitikino, kad Ignalinos AE ir su ja dirbančios institucijos dažnai nenori girdėti to, kas joms nemalonu. Ko vertas vien garsusis 1992–ųjų įvykis, kai iš elektrinės buvo pavogta nenaudota branduolinio kuro kasetė, o visos institucijos tai neigė net keletą metų. Tol, kol 1995–1996 metais tada dar Vytauto Pociūno vadovaujamas VSD Visagino skyrius kartu su prokuratūra surado supjaustytą ir visoje Lietuvoje išslapstytą kasetę bei sulaikė ją pagrobusius asmenis.

Žinant tai nenuostabu, kad Ignalinos AE eksploatacijos nutraukimo tarnybos vadovas Saulius Urbonavičius suirzta paklaustas apie sliekus ir kitus gyvius, įsiveisusius kietosiose radioaktyviosiose atliekose. „Man skamba juokingai, nenorėčiau net kalbėti ta tema, atrodo nerimtai, – šaipėsi S.Urbonavičius. – Niekada tokių dalykų negirdėjau. O kur tų sliekų nėra, jeigu pamąstysi?“

Šaipytis galima, bet faktas yra faktas. Jau dešimt metų Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo agentūra (RATA) ir kitos institucijos tvirtina, kad kietųjų radioaktyviųjų medžiagų saugykla elektrinėje įrengta pagal blogiausias sovietų laikų tradicijas. Į saugyklą, kitaip tariant, į daugiaaukštį betoninį statinį be langų radioaktyviosios atliekos dvidešimt metų buvo verčiamos chaotiškai. Sąvartyne daugiau tvarkos negu radioaktyviųjų atliekų saugykloje. Sienos ir pamatai per dvidešimt metų, kaip spėjama, kai kur įskilo ir atvėrė kelią radionuklidams į aplinką, o sliekams – į saugyklą. VATESI leidimą naudotis ja yra išdavusi tik iki šių metų pabaigos. Tikėtasi, kad jau 2009–aisiais bus pastatyta ir pradės veikti nauja, moderniai įrengta kietųjų radioaktyviųjų atliekų saugykla. Tačiau ji tik šį rudenį pradėta statyti, o bus baigta ne anksčiau kaip po trejų metų.

Pasaka apie tris nulius

Priežastys, dėl kurių net trejus metus vėluojama įgyvendinti projektus, kai kada skamba juokingai. Panaudoto branduolinio kuro saugyklos projektą, kaip teigė „Nukem“, sustabdė klaida, tūkstantį kartų sumažinusi radioaktyviųjų medžiagų kiekį kasetėse.

„Dokumentacijoje, kurią IAE pateikė “Nukem„, buvo padaryta trijų nulių klaida – parašytas tūkstantį kartų mažesnis skaičius nei tikrasis, – pasakojo IAE technikos direktorius Genadijus Negrivoda. – Žmonės, kurie gavo tą dokumentaciją, skaitė, turėjo pastebėti, kad tai klaida. Jeigu kompanija būtų sukonstravusi konteinerį remdamasi tuo klaidingu skaičiumi, jo sienelių storis būtų buvęs kaip konservų dėžutės... Manau, “Nukem„ priėmė daug užsakymų ir nespėjo jų vykdyti, todėl ieškojo formalių priežasčių vėlavimui pateisinti. O ERPB, kuris moka už darbus, buvo supratingas savo kolegoms vokiečiams.“

Kietųjų atliekų saugyklą ta pati „Nukem“ taip pat vėlavo suprojektuoti, nors šį kartą techninėje dokumentacijoje klaidos neaptiko. „Mes projekto iš karto nepriėmėme, reikėjo taisyti, – paaiškino S.Urbonavičius. – Kol suderino projektą, kol peržiūrėjo, ekspertizes padarė, praėjo nemažai laiko.“

Šaipytis galima, bet faktas yra faktas. Jau dešimt metų Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo agentūra (RATA) ir kitos institucijos tvirtina, kad kietųjų radioaktyviųjų medžiagų saugykla elektrinėje įrengta pagal blogiausias sovietų laikų tradicijas.

Iš vokiškos virto rusiška

Į Lietuvą „Nukem“ atėjo kaip Vokietijos kompanija, atliekanti užsakymus Ukrainoje, Bulgarijoje ir kitose šalyse. 2005–aisiais IAE direktorius Viktoras Ševaldinas su „Nukem“ pasirašė sutartį dėl 120 mln. eurų vertės IAE kietųjų radioaktyviųjų atliekų tvarkymo komplekso. Tais pačiais metais „Nukem“ kartu su GNS laimėjo 92,7 mln. eurų vertės konkursą panaudoto branduolinio kuro saugyklai įrengti. O 2006–aisiais sutartis, neskelbiant papildomo konkurso, išplėsta iki 171,6 mln. eurų.

„Nukem“, laimėjusi Lietuvoje du kontraktus, kurių bendra vertė – 291,6 mln. eurų (1,18 mlrd. litų), šių metų rugpjūtį buvo parduota Rusijos bendrovei „Atomstroyexport“. Ši kompanija, kurioje dirba apie 1200 žmonių ir kuri yra viena didžiausių atominių elektrinių statybos bendrovių pasaulyje, priklauso Rusijos branduolinės energetikos holdingui „Rosatom“.

Taigi ratas užsidarė – Sovietų Sąjungos pastatytos elektrinės uždarymo projektus įgyvendina Rusijos holdingas „Rosatom“. Gavusi pelningą užsakymą Vakarų bendrovė virto rusiška. Panašiai kaip amerikiečiams parduota „Mažeikių nafta“ vėliau buvo perparduota Rusijos kompanijai.

Žarijos krosnyje

Pirmasis IAE blokas uždarytas 2005–ųjų pabaigoje. Ketverius metus ne iki galo panaudotas itin radioaktyvus branduolinis kuras buvo laikomas reaktoriuose, nes „Nukem“ ir GNS konsorciumas laiku nepastatė saugyklos. Bloke esančiuose baseinuose, kurie skirti po 6 metrų vandens sluoksniu laikyti mirtiną radiaciją spinduliuojančioms kasetėms, laisvų vietų nebėra. O reaktoriuje laikomos kasetės – tarsi krosnyje rusenančios žarijos. Kad jos nekeltų pavojaus, reaktorių reikia prižiūrėti: aušinti, chemiškai valyti vandenį, atlikti kitus tikrai nepigiai kainuojančius darbus.

Kiek papildomų išlaidų per tuos ketverius metus patyrė elektrinė, laikydama branduolinį kurą reaktoriuje, S.Urbonavičius neįvardijo. Šie skaičiai niekada nėra skelbti – negi kas nors girsis, kad dėl nuolaidžiavimo vokiečiams, vėluojantiems pastatyti saugyklą, biudžetą teko patuštinti keliais milijonais litų?

Padėtis pirmajame bloke netrukus pagerės, nes elektrinė užsakė dešimt papildomų konteinerių ir jau pirmadienį kuras iš bloko pradėtas krauti į naują konteinerį. Laisvas vietas baseine užims iš reaktoriaus ištrauktas branduolinis kuras. Per kelis mėnesius iš pirmojo reaktoriaus bus išimtos visos kasetės.

Tačiau niekas negali tiksliai pasakyti, kada branduolinis kuras bus iškrautas iš antrojo bloko reaktoriaus. Todėl elektrinei dar mažiausiai dvejus metus reikės papildomų didžiulių išlaidų jam saugoti ir saugumui užtikrinti.

Ir tai anaiptol ne vienintelės papildomos IAE uždarymo išlaidos.