Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Dvaro žmonės: žvakėmis apšviesta baimė

Dvaro žmonės: žvakėmis apšviesta baimė
Ledina ir Vladimiras
Šaltinis: vilkmerge.lt
4
Skaitysiu vėliau
A A

Šimtamečiais medžiais apsodinta alėja atveda iki Mikailiškių (Ukmergės raj.) dvarą supančio parko. Dvaro kieme žydi išpuoselėti gėlynai ir švirkščia fontanai. Ant balto metalinio ažūro suolelio sėdi brokato suknia vilkinti skrybėlėta ponia.

Ponia palaimingai šypsosi ir paslaptingai žvelgia į tolį. Jos rankose – porcelianinis arbatos puodelis. Pasitikti lauktų svečių išeina frakuotas ponas. Pakviečia į raudonmedžio parketu išklotą menę. Žvilgančiuose veidrodžiuose atsispindi protėvių portretai auksintuose rėmuose. Balto marmuro židinyje jaukiai plevena ugnis. Rašyti šį scenarijų toliau, tarsi apsivalgius „grybukų“, ar papasakoti, kaip yra iš tikrųjų?

Iš tikrųjų yra truputį kitaip. Nėra nei brokatų, nei ažūrų, nei porcelianų, nei raudonmedžių, nei marmurų. Yra apleistas, yrantis, griūvantis dvaras ir du žmonės jame.

„Tai kad čia žmonių nėra, čia tik mes“ – taip prasidės pokalbis. Pasakojimas nebus vientisas. Jis bus sudėliotas iš fragmentų: šių dviejų žmonių gyvenimo nuotrupų. Prisiminimų. Atskirų sakinių ir frazių. Sunkiai renkant žodžius, vis atsidūstant, vis pakeliant prie akių ranką su nosine.

Bus minimas šeimininkas (ar Šeimininkas, nes tariama labai pagarbiai) – dvaras priklauso Ukmergėje gyvenančiam Kazimierui Paškevičiui. Kalbėjo moteris. Vyras tepasakė: „Pati viską matai.“

Dvaro žmonės: žvakėmis apšviesta baimė
Ledina su Margiuku

Apie baimę

Pasigirsta šunų amsėjimas. Pribėga du – rudas ir juodmargis. Jiems iš paskos artėja moteris. Žiūri nepasitikinčiu žvilgsniu. Atsako į pasilabinimą. Paklausia, ko ieškome. Moters veidu šmėsteli išgąsčio šešėlis. Kol kas priežastis – nesuprantama.

Pasakys vėliau: „Baisu mums. Spėjame, kad šeimininkas nusprendė parduoti Mikailiškius. Dažnai vis kas nors atvažiuoja, vaikšto aplinkui, fotografuoja. Į mus nekreipia dėmesio, nesikalba. Parduos – kur mums reikės pasidėti? Neramu labai – su mumis juk neparduos, kam mes reikalingi. Išmes į gatvę.“

Apie vardus

Moteris pasisako savo vardą – Ledina. „Niekas taip nevadina. Lydka šaukia. Sakote, keistas vardas? Turbūt metrikuose kelias raides supainiojo, užrašydami. Nežinau, kaip ten buvo. Mano vyras Vladimiras, bet tik dokumentuose. Volodka ir tiek. Pavardė mūsų – Vitkauskai.“

Apie vestuves

„Apsiženijom seniai, 1985-ais. Per vasario 16-tą. Tada eilinė diena buvo, o dabar mūsų vestuves visa Lietuva švenčia... Aš – iš Rokiškio, mokiausi Pakruojy. Turėjau draugę Liubą – iš Ukmergės. Atvažiavau į svečius. Su broliu supažindino. Patiko Volodia, susirašėm. Ar turiu vestuvinių nuotraukų? Ne, jokių nuotraukų neturiu. O per vestuves tai lyg ir nesifotografavome.“

Dvaro žmonės: žvakėmis apšviesta baimė
Lauko virtuvė, kurioje Ledina maistą gamina ir vasarą, ir žiemą

Apie vyrą

„Vyras koks? Vyras kaip vyras, geras. Anksčiau visko būdavo. Ir pasipykdavom, ir apsimušdavom. Dabar jau ne, ramu. Va, savo rankomis spintą sumeistravo, batų dėžę. Malkų priruošia, visas išvartas aplinkui supjauna, sukapoja.“

Apie vaikus

Vaikų Vitkauskai nesusilaukė. „Mano kaltė – daktarai sakė, kad gimda per silpna. Labai norėjome... Dabar gal viskas kitaip būtų, jei sūnus ar dukra... Volodia visai vienas, su niekuo iš giminės nebendrauja. Aš tai brolį turiu, aplanko. Gerai gyvena, Rokiškio kepykloje dirba.“

Apie butą

„Iš pradžių gerai buvo – dirbau gamykloje, gyvenome pačiame Ukmergės centre. Volodios butas buvo Kęstučio aikštėje. Grįžo jo brolis iš kalėjimo, prasidėjo tikra velniava. Vijo ir vijo mus lauk, kol neapsikentę išėjome. Butą turbūt pardavė, nemažai gal paėmė, juk vieta gera... Neklausiau. Kam klausti – ką, galvojate, pasidalintų...“

Apie kambarį

Kai tik atsikraustė į Mikailiškius – o tai buvo 1993-iaisiais – apsigyveno namelyje prie šulinio. Tas namelis – buvęs kumetynas. Dabar glaudžiasi viename kambariuke pagrindiniame dvaro pastate. Tik įėjimas – iš šono, per priestatėlį, kuriame sukrautos malkos. Kūrenasi krosnis. „Reikia pakurti, nes labai drėgna. Gali liga įsimesti.“

Apie šunis

Pagrindinį dvaro įėjimą saugo šeimininko šuo. Ledina kas rytą jį veda pasivaikščioti. Savus – Margiuką ir Rudę – laiko palaidus. „Nenuskriaudžiam. Ką patys valgom – tą ir jiems duodam. Kauliukų porą kartų per metus gauna. Kambary miega.“

Dvaro žmonės: žvakėmis apšviesta baimė
Vladimiras šią spintą savo rankomis sumeistravo

Apie vištą

Po kiemą vaikštinėja stambi višta. „Putpudaka vardu. Vienintelė iš 25 liko. Kitas šeškai išpjovė. Ne mūsų buvo – šeimininkas buvo atvežęs, mes tik prižiūrėjome. Gera višta, kiekvieną dieną po kiaušinį sudeda. Šeimininko žmogus jo šuniui atveža sauso maisto. Tai nugvelbiu kartais saujelę, vandeniu suvilgau – Putpudakai tikras balius būna. Šiaip tai ji protinga, kaip šuo – visur iš paskos. Sakai, rinkimai bus? O aš sakau, kad mūsų Putpudaka už visus tuos kandidatus protingesnė. Ar balsuoti eisime? Nežinome, kas ten ką renka – radijos batareikos pasibaigė.“

Šiltas vanduo iš čiaupo? Dušas? Vonia? „Leisk prisiminti, tik nesijuok. Pavasarį, balandžio mėnesį. Brolis namo nusivežė, kad prieš ligoninę išsimaudyčiau.“

Apie paršus

Ūkis anksčiau daug didesnis buvo. „Septyniolika šeimininko paršų prižiūrėjau. Keldavausi kasdien 4-tą valandą, jovalą virdavau, apliuobdavau. Be išeiginių. Šeimininkas nuomos neima – mes juk dabojame, kad kas nenusiaubtų, vidun neįlįstų, po pagalį neišnešiotų. Žolę nušienaujame.“

Apie žvakes

Elektros dvare nėra. „Tikrai ne todėl, kad nemokėjome. Šeimininkas pabijojo, kad gaisras gali kilti – laidai seni. Tai nukirpo. Nebepamenu, prieš kiek laiko. Senokai. Žvakėmis šviečiamės. Žiemai reikia kokių 30-ies. Užtenka, kai taupai. Neturime dar, tos ilgos brangios. O tos, kur ant kapų neša, gal ir ilgiau dega, bet tik spingsi – mėginome, šviesos nuo jų nėra.“

Apie pinigus

Pora gyvena iš Volodios pensijos. „122 eurus gauna. Apsiperkame čia, vietoje. Dusyk per savaitę avtolafkė atvažiuoja. Antradieniais neiname, einame ketvirtadieniais, kai pats savininkas būna. Turi sąrašą, į skolą duoda. Dar taip nebuvo, kad neatiduotume. Perkame duonos, kauliukų.“

Apie alų

„Ar išgeriame? Ką, man dabar muštis į krūtinę, kad ne? Padarome kartais. Ant širdies tada lengviau. Tik retai. Nėra iš ko.“

Apie ranką

Šalia kumetyno – daržiukas. Ką užsiaugina, laiko dvaro rūsyje. „Nesistebėk, kad apžėlęs. Pati matau, sakyti nereikia. Bet rasiu ir bulves, ir burokėlius. Manai, tingiu ravėti? Negaliu. Pavasarį paslydau, kritau. Ranką per riešą susilaužiau. Pačiam Vilniuje reikėjo operuoti, labai blogai lūžo. Randas liko, iki dabar skauda. Stovėjau darbo biržoj, pašalpą gaudavau, viešuosius darbus atidirbdavau. Dabar kam vienarankė reikalinga?“

VIDEO:

Apie viryklę

Gerai gyvenantis kepykloje dirbantis brolis šeimai padovanojo dujinę viryklę. „Retai kada užkuriam. Dujos kainuoja. Jau įpratau – žiemą-vasarą savo lauko virtuvėje. Va, antai ten, kur plytos sudėtos. Anksčiau ir paršams virdavau. Dabar – tik sriubas. Dar vandenį pakaitinu, prausiamės.“

Apie vonią

Šiltas vanduo iš čiaupo? Dušas? Vonia? „Leisk prisiminti, tik nesijuok. Pavasarį, balandžio mėnesį. Brolis namo nusivežė, kad prieš ligoninę išsimaudyčiau.“

Apie dovanas

Tas pats gerasis brolis nepamiršta sesers gimtadienių. „Visada pasveikina. Didelis džiaugsmas būna. Šiais metais gavau saldainių dėžutę ir šampūno dovanų. Apsiverkiau tada. Bet žinai, tos pačios akys juokiasi, tos pačios verkia. Po lašelį šampūną sunaudojau. Nebeturiu. Tik buteliukas liko, gaila išmesti, prisiminimas.“

Apie slyvas

„Žinai, gerai, kad aplankėte. Pasikalbėjome. Kitaip gavosi, nei kas vakarą. Žmogui gi kartais norisi pasikalbėti, kai klausosi. Einu, parinksiu slyvų. Skanios, miela, patikėk. Neturiu daugiau ko įdėti.“

Vladimiras išeina į kiemą atsisveikinti. Ledina palydi iki draudžiamojo ženklo su sunkiai beįskaitomu užrašu, jog pašaliniai čia nepageidaujami.

Tikiu, Ledina, kad slyvos skanios. Tik jas reikia ryti su kaulu, kad pajusčiau Tavo gyvenimo skonį. Nepagimdyti vaikai, keturiolika paršų, trys dešimtys žvakių, vienas šampūno buteliukas. Su slyvomis įdėjai daugiau, nei pati manai. Ir tik apsieikime be dramatiško „o Dieve, negaliu patikėti, kad taip žmonės gyvena“. Gyvena. Taip. Žmonės.

vilkmerge.lt
Komentarai: 4
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min