Lietuviškas kinas – jau istorija. Kaimo mokyklos – ties išnykimo riba. Savivaldoje klesti partiniai feodalai. Savivaldybių asociacijos direktorė Roma Žakaitienė LNK „Atvirumo valandėlės su „Paskutine instancija" žurnalistei sakosi menkai ką nors prisimenanti iš savo ministriškos praeities.
Pavilnio regioniniame parke ant vienos savo valdų tvoros užsikniaubęs žmogus gaili „suabonentinto" Artūro Zuoko, žavisi Gintauto Kėvišo vadyba ir keikia maestro Saulių Sondeckį bei „prisitaikyti nesugebančius" menininkus. „Ką tas „nupezęs"... – dėsto nebe pirmos jaunystės ponas, kuris prisistatė esantis buvusios kultūros ministrės Romos Žakaitienės vyras. Politikės dėka žinome, kad jis, Viktoras Žakaitis, su žmona Roma Žakaitiene valdo bemaž 9 mln. vertės turtą, daugiausia – nekilnojamąjį.
Jo ponia – apdairesnė. Šeimos vertybių viešai neaptarinėja. „Aš labai atsiprašau, – praėjo 15 minučių. Ačiū labai už klausimus ir linkiu jums geros dienos", – mėgina nutraukti nemalonų pokalbį eksministrė.
Parke kaip parke
R.Žakaitienei patinka Pavilnys. Jo pušynai ir kalvos praminti Lietuvos Šveicarija. Čia gyventi tik šiek tiek mažiau prašmatnu, nei zuokiškai nutūpti Gedimino kalno papėdėje. Pavilny, tik daug toliau nuo Žakaičių valdų, su „sugyventiniu" – buvusiu policininku dėl svajonių namo kovoja R.Rutkelytė. Vakarais į Pavilnį suvažiuoja gausus būrys kitų įtakingų ponių ir ponų.
Tačiau tas gyvenimas turi vieną nepatogumą. Pavilnio kalvelės – visų vilniečių slidinėjimo, kopinėjimo, vaikštinėjimo ir gulinėjimo vieta, todėl gyvenimas čia yra nuolatinė kova su prašalaičiais. Idant nesijaustų kaip zoologijos sodo gyvūnai, naujieji gyventojai naikina sostinės žemėlapyje įpaišytas gatves, puldinėja praeivius, rengia nelegalius užtvarus.
Didžiausi parko gyventojų priešai – Antakalnio bendruomenininkai. Šie mėgina sugrąžinti visuomenei pavogtus takus, todėl kartais nukenčia ir fiziškai. Vienas toks – Dainius – veda mus prie fronto linijos. Ten, kur žiemomis renkasi kalnų slidininkai.
„Kas jums leido čia filmuoti!?" – nervingas ponas pastoja mums kelią ties tvora, kuri neteisėtai apžergė viešą keliuką. Mes esame už pono tvoros, bet ir tai jį erzina. „Filmuokit savo parką!" – šūkalioja jis. Pasiteiraujame, ar tiesa, kad čia buvo užpultas žmogus. Ponas patvirtina – tiesa. „Koks jo reikalas? Ko jis čia lenda? Ko jis vedžioja visokias inspekcijas? Ko skundus rašo?" – sumuštojo kaltę dėsto vietinis.
Žinoma, taip anam ir reikėję – inspekcijos, gavusios skundų, priverstos inspektuoti, randa nelegalių statybų – ir į teismą. O teismas tuoj lieps nelegalius statinius griauti. Bėda.
V.Žakaitis savo patvoryje nieko nemuša, nors jo valdos driekiasi kaip tik ten, kur buvo kitas takelis, jungęs Bistryčios gatvę su Saulės slėniu. „Aš jums labai drąsiai pasakyti galiu. Čia yra mano namai. Čia yra gerbiamo Brazausko, kai jis buvo prezidentu, valia padalyti sklypai Vitkauskui, Vencienei... Reiškia, ir aš, nusipirkęs, kažkada pasistatęs pirmąjį namą, kurį atidaviau savo sūnui, iš pono Vitkausko nusipirkau sklypą ir pasistačiau namą", – pasakoja V.Žakaitis istoriją, kaip jis čia pateko.
Namas yra, o viešo keliuko nebėra. Dabar toje vietoje galima sutikti eksministrės vyru prisistatantį poną, kuris noriai dėsto savo nuomonę apie kultūrą ir kultūros žmones. „Pasižiūrėkit jūs iš esmės: yra, sakysim, Kėvišas kažkoks. Išmanantis, suprantantis vadybininkas. Tai jį puola, jūsų televizija gatava paskersti. O kažkokį „nupezusį" Sondeckį, profesorių, tai jį išaukštinam, ir jis galės savo bet kurią, ir smuiką pirmą ant lentos padėt", – savo kultūrologiją lieja V.Žakaitis.
Dar iš vadybininkų V.Žakaičiui patinka Artūras Zuokas. „Paimtas ir „suabonentintas" Zuokas. Vaikinas su gerais parametrais. Tai galiu sakyt tvirtai: kalbėt moka, šnekėt moka, gražiai atrodo, viskas", – aiškina eksministrės vyras. Kuria prasme „suabonentintas"? „Nu, apkaltintas, kad kažkoks Abonentas. Bet jis daug padarė Vilniui. Ir tą, ir tą, ir perkėlė savivaldybę", – dėsto visų sričių vadybininkės R.Žakaitienės pats.
Abu Žakaičiai kultūrai gana svetimi žmonės. R.Žakaitienė į jai svetimą sritį vyko su partine „komandiruote". Darbo ji ėmėsi iš esmės. Parūpino savo vyro taip vertinamam G.Kėvišui teatrą, nors jo veiklą tuomet tyrė specialiosios tarnybos. Padedami A.Brazausko, R.Žakaitienės pavaldiniai ir G.Kėvišo partijos kolegos – „abonentininkai" sunaikino S.Sondeckio legendinį Lietuvos kamerinį orkestrą (išvijo jo įkūrėją) ir privatizavo visą nacionalinio meno šaką – kiną.
„Aš dabar neprisimenu net kuriais metais Kino studija buvo privatizuota", – ramiai dėsto eksministrė ir pasigiria, kad tuomet privatizavo daug ne tokių reikšmingų kultūros objektų. Sako, tie buvę dar mažiau reikšmingi.
O nebaisu dėl pasekmių: kad kultūros žmonės po tos privatizacijos išmetami į šiukšlyną? „Niekas jų neišmeta. Jie išsimeta dažniausiai patys dėl to, kad įsivaizduoja esantys dievai. Jie išsimeta patys. Jie nenori prisitaikyti", – aiškina pastarojo dešimtmečio kultūrinį vyksmą V.Žakaitis, kultūros eksministrės vyras, prekiaujantis nekilnojamuoju turtu.
Vytautas Damaševičius, pergyvenęs nacionalinio kino marinimą, liudija, kad tai buvęs būtent „abonentininkų" planas. „Atėjo Kėvišas apie 2000 metus ir pateikė pirmą pasiūlymą privatizuoti Kino studiją. Tuomet studijos skola siekė 2,5 mln. litų. Pasirodo, kad iki 2003 metų ji išaugo iki 12 mln. litų", – pasakoja dokumentinio kino kūrėjas apie sumanymą parduoti kino industriją kaip nekilnojamąjį turtą.
Dėl to sutapimo – kino menas parduotas dėl sklypų ir pastatų, o pardavėja – nekilnojamojo turto verslininko žmona, buvo kilę daugybė įtarimų. „Ir aš girdėjau. Kai kas sako, kad taip yra, bet patvirtinti negaliu", – pasakoja V.Damaševičius. Jis tik pažymi, kad privatizacijos metu iš Kultūros ministerijos galėjo nutekėti informacija apie konkuruojantį pasiūlymą. Niekam nežinomi konkurso nugalėtojai pasiūlė šiek tiek daugiau, nei kino žmonės, kurie mėgino išlaikyti meną savo rankose. Tie įtarimai niekada nesudomino specialiųjų tarnybų.
Privatizavo už 14 mln., perpardavė už 60 milijonų
Aktorius Saulius Siparis apie tą, kuri pardavė nacionalinį kiną, pasakoja istoriją: esą per vieną priėmimą R.Žakaitienė stabtelėjo pasišnekėti su pagyvenusiu mandagiu ponu, o pokalbiui baigiantis pasitikslino: „Kas jūs būsite?" Liudininkai pasakoję, kad Donatas Banionis maloniai prisistatė. R.Žakaitienė viską neigia. „Ne, neprisimenu todėl, kad tokio vakaro niekad nebuvo. Viso gero!" – kildama nuo kėdės 15-ą pokalbio minutę pyktelėjo eksministrė. Tas pasakojimas esąs šmeižtas: „Aš D.Banionį gerai pažįstu." Kino meistras – priešingai, mūsų žiniomis, šitą kultūros ministrę matė tik tą kartą.
Dabar jau pastatai su „prestižiniais" sklypais sostinės Antakalnyje ir Žvėryne – abu prie Neries, valdos Kuršių nerijoje ir Klaipėdoje perparduotos keleriopai brangiau, nei buvo įkainotos prie R.Žakaitienės.
Ministrės kaina buvo 14 mln. už visą nacionalinį kiną. Dar iki nekilnojamojo turto rinkos „burbulo" vien tik Kino studijos pastatas Antakalnyje buvo perparduotas keliskart brangiau.
„Sumokėjo 60 milijonų. Spaudoje skaičiau", – aiškina perpardavėjų naudą iš ministrės veiksmų jos vyras.
„Paskutinės instancijos" filmavimo kamera užfiksavo: tikrai – ten, kur gyveno lietuviškas kinas su jo žalakevičiais, banioniais, lukšais, žebriūnais, vabalais, puipomis, šablevičiais, giedriais, grikevičiais ir visomis kitomis nacionalinio kino personomis, dabar vystosi „nekilnojamasis turtas".
Kinas tapo benamis, jo žmonės – išblaškyti kaip tie pažirusios šluotos žabai. Kol buvo kartu – buvo Lietuvos kinas, kurio grandus pripažino ne tik sovietija, bet ir holivudinė Amerika, įrašiusi Donato Banionio Chrisą Kelviną A.Tarkovskio „Soliaryje" į kino enciklopediją.
Dabar kiekvienas kino žmogus – atskiras pinigų prašytojas su savo „projektu", žabas, kurį lengva perlaužti ir numesti į šalį. Lietuviškas kinas yra privatizuotas ne tik su jo namais, bet ir su jo archyvu. Taip taip! Kartu su nekilnojamuoju turtu į privačias rankas pateko ir nacionalinis kino archyvas.
O Roma Žakaitienė, nors ir nebuvo perrinkta į Seimą, bet vairuoja jau trečią (po Kultūros bei Švietimo ir mokslo ministerijų) nacionalinės reikšmės įstaigą – Savivaldybių asociaciją. Direktorei priklauso ir tarnybinis transportas – limuzinas su Džeimso Bondo numeriu 007. Apie kiną, o juolab – jo archyvus, ji jau nieko nebeprisimena: „Negaliu komentuoti, nes tikrai nepamenu. Prašau užduoti šitą klausimą tiems, kurie yra Kultūros ministerijoje. Aš dabar tikrai negaliu atsakyti, neatsimenu."
Atsimena V.Damaševičius, dirbęs Kino studijoje nuo 1963 metų, ir surengęs „Paskutinei instancijai" ekskursiją ten, ką pats vadina nacionalinio kino kapinynu. Jis stabteli prie privatizuotos ir perparduotos Kino studijos durų pamatęs pažįstamą veidą: „Kiek čia mūsiškių liko?" „Gal penki", – atsako Lietuvą, kuri turėjo kiną, menantis praeivis. Penki iš kelių šimtų.
Nebeliko kino, nebeliko ir nekontroliuojamo bei galingo konkurento dėl šimtamilijoninio Lietuvos kultūros valstybinio finansavimo, kuris pamažėl atsidūrė po Abonento partijos letena. Juk kino filmas nepalyginamai skvarbesnis, nei, tarkime, vienkartinis Operos festivalio fejerverkas. Filmą gali rodyti kine, gali sukti per televiziją – jį pamatytų daugybė žmonių. O lietuviškomis kainomis filmą sukurti kainuoja maždaug tiek pat, kiek surengti kelių dienų „abonentinio" VEKS („Vilniaus – Europos kultūros sostinės") renginį „elitinei" valdininkų ir politikų publikai, kurios didelė dalis net bilieto neperka. Žakaičiai tokiuose renginiuose – kviestiniai svečiai. O už kino „abonento" nėra. Todėl nėra ir kino.
„O iki tol jūs kultūra domėjotės?" – klausiame buvusios ministrės. „Taip, aš kultūra domėjausi... Ir teatru, ir muzika. Man kultūra yra labai priimtina" – atsakė dvi ministerijas pakeitusi ir dabar savivaldos lobizmu užsiimanti politikė. „O ką kultūra reiškia jūsų gyvenime?" – „Mano gyvenime tai mano hobis, mano atgaiva, papildas."
O kompetencija valdyti tą „papildą"? „Aš dėl savo kompetencijos rami. Dėkui", – sako R.Žakaitienė, paskui sėda prie limuzino 007 vairo ir išdumia tvarkyti jau kitų reikalų.
