Lapkričio 17 dieną, kurią UNESCO mini kaip pasaulinę filosofijos dieną, VDU filosofijos studentų draugija „Agora“ surengė viešų paskaitų ciklą „Nepatogi filosofija“.
Šiemet kilo klausimas, kur turėtų būti skleidžiama filosofija ir ar iš vis šiandien ja įmanoma užsiiminėti taip, kaip ji skleidėsi Antikoje. Šį kartą studentai filosofus kviečia skaityti paskaitas ir kalbėtis nepatogiose vietose nepatogiomis temomis.
Tarptautinę filosofijos dieną Kaune pradėjo VDU filosofijos dėstytoja Jelena Simonova paskaita „Filosofinė meno kūrinio kalbos koncepcija“ požeminėje perėjoje prie Vytauto Didžiojo (Aleksoto) tilto.
Po to būrelis jaunuolių klausytis paskaitos gryname (ir smarkiai atšalusiame) ore susirinko Vytauto Didžiojo Karo muziejaus amžinosios ugnies, pasiklausyti VDU PMDF Socialinės ir politinės teorijos katedros lektorės Jurgos Jonutytės paskaitos „Apie naująją amžinybę“.
Filosofė pasakojo apie skirtingas amžinybės sampratas klasikinėje kultūroje ir šiais laikais: anksčiau amžinybė buvo suvokiama kaip laiko nebuvimas, dabar – kaip nenutrūkstama, istorinė laiko tėkmė.
Rodydama į Karo muziejaus sodelyje degančią Amžinąją ugnį, J.Jonutytė kalbėjo: „Tam, kad liepsnotų amžinybė, dabar net žmogaus nebereikia, užtenka mechanizmo. Problema atsiranda, jei sugenda mechanizmas ar baigiasi dujos“.
Trypčiodami vietoje ir gindamiesi nuo šaltuko jaunuoliai kantriai klausėsi, kaip amžinybės požiūriu reikėtų spręsti problemą, kai baigiasi ugnį kurstančios dujos.
Daug linksmiau ir gyviau amžinybės ir laiko santykio tema buvo tęsiama bare prie alaus bokalo ir vyno taurės.
VDU jau ne pirmus metus rengia filosofijos paskaitas viešose vietose, taip tikimasi prikelti kasdienybės užgožtus rūpesčio dėl pasaulio likimo, egzistencinio nerimo dėl žmogaus gyvenimo prasmės daigus. Tačiau dažniausiai miestiečiai ramiai praeina pro šalį, pritraukti didesnės minios, kaip Sokrato laikais Atėnuose, Kauno filosofams kol kas nepavyko.
