Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Gamtininkas: norite, kad mažiau pleškėtų Kuršių nerija? Saugokite kormoranus

Kuršių nerija
Dariaus Jasaičio nuotr. / Kuršių nerija
Šaltinis: Lrt.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Už gaisrus Kuršių nerijoje turime būti dėkingi ir kalninių pušų monokultūroms, portalui LRT.lt teigia gamtininkas Andrejus Gaidamavičius. „Gaisrų Kuršių nerijoje išvengsime, jei po truputį atkursime lapuočių miškus. Be to, reikia labiau saugoti kormoranus ir nelaikyti jų kenkėjais, nes būtent jų pagalba galima atkurti lapuočių miškus – tikrąją Kuršių neriją“, – aiškina gamtininkas. Savo ruožtu Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė Aušra Feser teigia, kad kalninių pušų plotai dabar gali būti pradėti retinti greičiau, nei planuota.

Praėjusios savaitės penktadienį kilęs gaisras Kuršių nerijoje supleškino apie 130 hektarų miško. Didelis gaisras šioje unikalioje Lietuvos vietoje buvo kilęs ir 2006-aisiais, kai išdegė net 235 hektarai Smiltynės miško.

Teigiama, kad praėjusį savaitgalį liepsnojusį gaisrą galėjo sukelti numesta nuorūka, tačiau gamtininkas A.Gaidamavičius mano, jog gaisro buvo galima apskritai išvengti ar jo sulaukti mažesniame plote, jei ten neaugtų tik kalninės pušys.

Manau, jei norime, kad Kuršių nerija mažiau degtų, reikia labiau saugoti kormoranus, o ne laikyti juos kenkėjais, kuriuos visais įmanomais būdais naikina. Nes būtent lapuočių miškai yra tikrieji, kurie turėtų egzistuoti Kuršių nerijoje. Bet kormoranams nepatręšus tų smėlynų, žinoma, nieko panašaus nebūtų įmanoma atkurti, – kalbėjo gamtininkas.

„Kalninės pušys Lietuvoje vertinamos kaip rūšys, kurias reikėtų po truputį šalinti. Per 10 metų numatyta jas kirsti ne tik dėl to, kad jos yra kaip parakas, degančios kelia pavojų miškams ir žmonėms, bet ir todėl, kad tai yra svetimžemė rūšis. Kiekviena valstybė laikosi politikos, kad svetimžemės rūšys neturi būti natūralioje gamtoje – jos gali būti parkuose kaip dekoratyviniai želdiniai, bet natūralioje gamtoje turėtų būti mūsų natūralios rūšys“, – aiškina gamtininkas.

A.Gaidamavičiaus teigimu, anksčiau Lietuvoje ugnis pleškėdavo kur kas mažesniuose plotuose, nes jie nebuvo monokultūriniai – vyraudavo skirtingų amžių ir rūšių medžiai, ne tik pušynai ar beržynai. „Miško mišrumas neleisdavo gaisrui įsiplieksti į didesnius plotus. Dabar Lietuvoje sodiname vienarūšius, vienaamžius miškus, užauginame monokultūras, kurios neatsparios gaisrams ir kitoms stichijoms: vėjolaužoms, vėjovartoms, sniegui, kenkėjams. Kai auga vienodi medžiai, kur kas lengviau plisti ligoms“, – aiškina gamtininkas.

Jis pasakoja, kad pirmykščiai miškai, augę Kuršių nerijoje, buvo lapuočių, daugiausia – ąžuolynai. „Kai tuos ąžuolus iškirto pirkliai, prasidėjo milžiniškas smėlynų pustymas, vėjo erozija, todėl ir buvo palaidoti kaimai. Tam sustabdyti buvo imtasi tų kalninių pušaičių pagalbos, nes tik jos vienintelės galėjo augti pustomose kopose. Net ir mūsų tikroji pušis gryname smėlyje neauga, jai reikia bent kiek dirvožemio. Kalninės pušys mažiau reiklios dirvožemiui, todėl buvo panaudotos saugoti nuo kopų judėjimo“, – tęsia A. Gaidamavičius.

Ši funkcija, anot gamtininko, jau seniai atlikta, ir kalninės pušys yra nebereikalingos. Be to, netoli Juodkrantės gyvenantys kormoranai esą atkuria pirmykščius miškus, nes būtent jų patręštoje žemėje pradeda augti ąžuoliukai, kurie dygsta labai intensyviai.

„Matyt, toje vietoje, kur dabar išdžiūvę pušynai, bus tokie patys lapuočių miškai kaip kažkada buvę iki jų iškirtimo Kuršių nerijoje. Manau, jei norime, kad Kuršių nerija mažiau degtų, reikia labiau saugoti kormoranus, o ne laikyti juos kenkėjais, kuriuos visais įmanomais būdais naikina. Nes būtent lapuočių miškai yra tikrieji, kurie turėtų egzistuoti Kuršių nerijoje. Bet kormoranams nepatręšus tų smėlynų, žinoma, nieko panašaus nebūtų įmanoma atkurti“, – portalui LRT.lt kalbėjo gamtininkas.

Jis siūlo palikti dalį kalninių pušų kaip eksponatą, kad žmonės galėtų matyti, kaip atrodė Kuršių nerija, o kitą dalį esą užsodinti arba apskritai palikti pilkąsias kopas, kurios, gamtininko tvirtinimu, kur kas vertingesnės buveinės nei pušynai. „Jei vis dėlto reikia užsodinti, baiminantis vėjo erozijos ir kopų judėjimo, tai mūsų paprastosiomis pušimis“, – pataria gamtininkas.

Parko vadovė: dabar jau turbūt visiems aišku

Kalninių pušų plotai Kuršių nerijoje pradėti retinti jau šią žiemą. Kirtimai atliekami vadovaujantis aplinkos ministro patvirtintu Kuršių nerijos nacionalinio parko vidinės miškotvarkos projektu. Jame nuspręsta mažinti perbrendusių kalninių pušų plotus, kurie kelia gaisro pavojų.

XX amžiaus septintajame dešimtmetyje šie miškai jau užėmė apie 60 proc. visos Kuršių nerijos teritorijos, o 2012 m. jų buvo beveik 73 proc.

Savo ruožtu Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė Aušra Feser teigia, kad, pradėjus vykdyti šį projektą, visuomenė buvo nusistačiusi neigiamai, klausė, kaip drįstama kirsti kalnines pušis. „Po tokio gaisro jau aišku, kad vienintelė priemonė – kuo greičiau mažinti persenusias, nereikalingas ir savo darbą atlikusias kalnines pušis. Ten nieko nėra, mirusi zona“, – portalui LRT.lt kalbėjo A. Feser.

Ji patikino, kad projektas bus atliekamas visu tempu, galbūt net greitinamas. „Daugybę kartų aiškinau, kad tą reikia daryti, dabar, manau, visiems aišku. Užgesinti paprastą mišką nėra taip sunku, nes suveikia visos prevencinės priemonės, mineralizuotos juostos, kirtimai, o kalnapušių neveikia niekas“, – sako A. Feser.

Vietoj kalninių pušų, pasak parko direktorės, bus sodinamos paprastosios pušys, svarstoma palikti išdegusius plotus ir savaiminiam miško užaugimui. „Šiuo metu bus tikslinamos ūkinės priemonės miškotvarkos projekte. Žiūrėsime, ką toliau darysime“, – portalui LRT.lt aiškinoKuršių nerijos nacionalinio parko direktorė.

S. Paltanavičius: gaisro metu žūsta beveik viskas

Gamtininko Selemono Paltanavičiaus pasiteiravus, kokią žalą gamtai padaro gaisras, šis portalui LRT.lt teigė, kad baisiau už gaisrą nieko neįmanoma įsivaizduoti.

„Žūsta beveik viskas – gyvūnai, augalai, grybai, bet, svarbiausia, žūsta visa aplinka. Net ir 100 hektarų būtų ne toks didelis plotas, jei išliktų aplinka, į kurią galėtų persikelti gyvūnai. Pagrindinis dalykas, kad sudega visa miško paklotė, paviršinis dirvožemio sluoksnis. Miško paviršinis dirvožemio sluoksnis yra labai derlingas ir jis visiškai sunyksta, niekas tame sluoksnyje negalės ilgai augti“, – aiškina S. Paltanavičius.

Be to, pasak S. Paltanavičiaus, po kelerių metų, kai gaisravietė bus sutvarkyta, toje vietoje esą pradės augti svetimos rūšys, visai nebūdingos šiai aplinkai, mat visiškai pasikeis dirvožemio paviršinė terpė.

„Pradės augti užneštinės, Kuršių nerijai visiškai nebūdingos rūšys. Matoma, kad po gaisro išliko robinijos – baltosios akacijos – kurios yra invazinės, Kuršių nerijoje jas reikia naikinti, nes jos labai agresyvios ekologiškai“, – tęsia gamtininkas.

Savo ruožtu A. Gaidamavičius mano, kad Kuršių nerijoje, kur kilo gaisras, biologinė įvairovė yra mažesnė nei kitose vietovėse, pavyzdžiui, Labanoro girioje. „Tačiau dar tik pavasario vidurys, paukščių perėjimo metas, todėl dauguma paukščių tiesiog yra neišperėję jauniklių arba jie yra maži, todėl negali pabėgti iš lizdų. Manau, paukščiams yra padaryta didžiausia žala. Tiems smulkiesiems giesmininkams, kurie perėjo kalninėse pušyse“, – sako gamtininkas.

Jis sutinka, kad kalninėse pušyse taip pat žuvo daug gyvūnijos, įskaitant driežus, vabzdžius ir pan. „Driežai nepabėga, bet žinduoliai, jei žino, kur bėgti ir nepapuola į dar didesnį gaisrą, pabėga. Zuikiai, lapės pasitraukia iš tokių vietovių“, – sako A. Gaidamavičius.

Anot jo, gaisras yra natūralus reiškinys, kylantis ir nuo žaibų, ir taip esą sukuriama nauja buveinė, kuri gali augti tik po gaisrų – kai kurie grybai, žoliniai augalai, vabzdžiai net esą mėgsta gyventi gaisravietėse.

Lrt.lt
Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min