Laidoje „Dėmesio centre“ – pokalbis apie prasidedantį pasaulio futbolo čempionatą su aistringais šio sporto gerbėjais – Gediminu Kirkilu, Arvydu Anušausku ir Gintaru Steponavičiumi.
– Pone Steponavičiau, kada prasidėjo meilė futbolui, ir kuo tai pasireiškė?
– Gūdžiais sovietiniais laikais. Pietų tribūnoje, Šiaurės tribūnoje. Būdamas moksleiviu buvau prisiekęs Vilniaus „Žalgirio“ fanas. Buvau važiavimo kartu su „Žalgiriu“ paskui komandą po visą Sovietų Sąjungą pradininkas.
– Iki tol tai nebuvo tradicija?
– Ne. Ir tada kaip tik Vilniaus „Žalgiris“ iškopė iš pirmos lygos į aukščiausią ir prasidėjo – tvarkėme „Spartaką“, CSKA ir kitus grandus. Tas sirgalių judėjimas: iki šiol atpažįstame vieni kitus gatvėje, meilė futbolui išliko.
– Pone Anušauskai, kiek žinau, jūs keletą dešimtmečių aistringas futbolo sirgalius?
– Greičiau žaidėjas-mėgėjas. Kai pakviečia, žaidžiu už Seimo futbolo komandą. Bet, prisimenant ankstesnius laikus, 1987 m. su tokiu sukežusiu žiguliuku važiavome žiūrėti Vilniaus „Žalgirio“ į Minską. Žinoma, tuo metu greitai nuriedėjom, pamatėm, ir negaliu sakyti, kad važinėdavau paskui komandas, bet pasaulio futbolo čempionatai visada buvo tie, kuriuos stengdavausi sekti. Jeigu ne tiesioginės transliacijos čia, tai žiūrėdavom transliacijas per Lenkijos televizijas.
– Pone Kirkilai, jūs esate Vilniaus „Žalgirio“ futbolo mokyklos absolventas?
– Tais laikais vadindavosi auklėtinis. Žaidžiau kartu su Gediminu Paberžiu. Tuo metu mūsų futbolo mokykloje jis buvo žvaigždė, daugiausia yra pasiekęs. Buvo kviečiamas į Sovietų Sąjungos jaunimo rinktinę. Jis buvo labai gerų fizinių duomenų, puikus gynėjas.
Bet futbolas man ir politikoje šiek tiek padėjo. Dar prisimenu tą pasaulio futbolo čempionatą, nebepamenu kelintais metais, kuomet Eusebio, garsus portugalų futbolininkas, buvo rezultatyviausias. Kai aš tapau premjeru, planavome skambinti Jose Manueliui Barroso, kuris irgi yra portugalas, ir svarstėm, ką kalbėsim.
Mūsų ambasada pranešė, kad Europos Komisijos pirmininkas yra užkietėjęs futbolo sirgalius, tai aš nusprendžiau pakalbėti apie Eusebio, kaip jis buvo vertinamas sovietmečiu. Įsivaizduojate, po pirmų frazių apie futbolininką J.M.Barroso iš karto atšilo, prasidėjo pozityvus pokalbis. Man atrodo, tais metais taip pat vyko pasaulio futbolo čempionatas. Pasirodo, futbolas irgi yra raktas.
Pasirodo, futbolas irgi yra raktas
Beje, aistringas futbolo sirgalius ir futbolo klubų savininkas yra ir buvęs Italijos premjeras Berlusconi. Dvišaliame mūsų susitikime, kai aptarinėjome ambasados reikalus, jis paklausė, ar pas mus yra gerų žaidėjų. Sakau, yra jaunų, talentingų. Jis paprašė, kad kelis atsiųstume jam į Milaną. Taip kad futbolas yra rimtas dalykas.
– Esate stebėję daugybę futbolo čempionatų. Pone Steponavičiau, ar seniau, ar dabar buvo lengviau prognozuoti, kas laimės?
– Anksčiau buvo galima nuspėti ir labiau atpažinti komandų stilius. Dabar futbolas tampa didele industrija, ir tai labai matosi klubiniame futbole. Svarbu, kad yra labai daug investuojama į fizinį pasirengimą, taktiką ir tikrai – žiūrint dabar ir prisimenant, kaip viskas buvo prieš 20 metų, norisi matyti dinamišką futbolą, o ne tiksliais, iš anksto numatytais sprendimais pagrįstą. Labai tikiuosi, kad šį mėnesį matysime daugiau atviro futbolo, daugiau improvizacijos, ir tikrai ne viena komanda gali tai demonstruoti. Ar jiems pasiseks –klaustukas.
– Pone Anušauskai, kokie jūsų pastebėjimai dėl favoritų seniau ir dabartiniuose čempionatuose?
– Futbolas irgi keičiasi, keičiasi patys žaidėjai. Atsiranda daug tokių, kuriuos komercializacija vis tiek paliečia. Juk dabar visi suskaičiuoja, kiek koks žaidėjas kainuoja, kiek kainuoja visa rinktinė.
Pavyzdžiui, Brazilijos – pusę milijardo dolerių. Ispanai – taip pat brangi komanda. Visos 32 rinktinės iš viso kainuoja apie 6 milijardus dolerių. Žinoma, vertinimas per piniginę prizmę egzistuoja, bet tuo pačiu tai parodo, kad žaidėjai yra vertinami. Anksčiau ir vertinimai buvo kiti, sumos kitos. Už žaidėjų keitimus klubuose tokių sumų, kokios dabar figūruoja, be abejo nebuvo. Bet jeigu kalbame apie tai, ar galima atspėti rezultatus, žinoma, galima numatyti aiškius favoritus. Šio čempionato aiškus favoritas yra Brazilija.
– Pone Kirkilai, pirmosios rungtynės laukia tarp Brazilijos ir Kroatijos. Tas šeimininko vaidmuo ne visada yra didelis privalumas. Gal net neaišku, kam šioje situacijoje sunkiau?
– Prisiminkime visus čempionatus – beveik visi pirmieji mačai buvo labai sunkūs. Nepamenu atvejo, kad šeimininkai lengvai nugalėtų, net jeigu buvo ryškūs favoritai. Juo labiau, kad Kroatija yra tokia stipri vidutiniokė, ir įtampa gali padaryti savo. Jeigu brazilus visa susirinkusi publika užves, gali būti, kad jie ir sutriuškins, bet gali būti ir blankios lygiosios.
– Pone Steponavičiau, už ką sergate? Turite vieną komandą, kurią palaikote daugybę metų?
– Oranžiniai olandai. Daug metų stebint mano požiūris į olandus formavosi kartu su M. van Basteno, R.Gullito karta. Tuo metu buvo pikas, kai olandai, daugelis pasakytų, net diktavo madas. Šiuo metu aš esu lojalus olandų komandos fanas.
Net ir suvokdamas, kad, ko gero, rinktinės veteranai šįkart neištemps visos komandos, vis tiek neprarandu vilties. Manau, išeiti iš pogrupio šansai tikrai nemaži, o po to sėkmė jau priklauso nuo priešininko stiprumo. Žinoma, sirgsiu už olandus. Bet yra taip, kad iškritus tavo mėgstamai komandai, atsiranda antras, trečias pasirinkimas.
– Kokie būna antri, treti pasirinkimai?
– Nepaisant to, kiek aš analizavau situaciją, kad Pietų Amerikoje vykusiuose čempionatuose Europos komanda nėra laimėjusi, kiti mano favoritai būtų ispanai ir vokiečiai. Ir viena, ir kita komanda demonstruoja gražų futbolą. Jie tikrai pasižymi savitu stiliumi. Ispanija turi labai gerai subalansuotą komandą, ir aš manau, kad šitam čempionate viską lems ne viena ar dvi žvaigždės, o visa komanda ir jų „susižaidimas“.
– Pone Anušauskai, jūs turite tą vienintelę komandą visą gyvenimą?
– Taip, dar nuo M.Platini laikų tai yra prancūzų komanda. Gaila šiųmetėj rinktinėj nežais F.Ribery, bet aš sergu už prancūzus tol, kol jie iškrenta. Tuomet dažniausiai pasirenku brazilus, ir to pasirinkimo man užtenka, trečio daryti nereikia. Brazilai beveik visada čempionatuose nueina toli. Dažnai iki pat finalo.
– O kodėl prancūzai?
– Tiesiog taip išėjo, kad aš visą laiką mokiausi prancūzų kalbos, kultūros. Šalia domėjausi ir prancūzų sportu, tai viskas – natūralu.
G.Kirkilas: daug metų esu ištikimas Argentinai. Turiu daug vilčių, kad jie pridarys nemalonumų brazilams. Visose grandyse turi rimtų žvaigždžių. Ir praėjusiame čempionate jie buvo stiprūs. O iš Europos komandų manau, kad didelius šansus turi Portugalija. Vis dėl to Europoje man patinka vokiečiai. Galbūt jų daug kas nemėgsta, bet šiuo metu tai tikrai labai stipri komanda ir turi daug šansų pakovoti bent jau dėl prizinės vietos.
– O yra komandų, kurių nemėgstate?
G.Kirkilas: nors tai nemandagu, bet galiu pasakyti, kad man nelabai patinka Graikijos žaidimo stilius. Tai – nečempioniškas žaidimas. Viskas vyksta pakankamai atsitiktinai, tempiant laiką. Net ir italai, kurie ilgą laiką garsėjo gynybiniu stiliumi, jie visada turėjo kokį nors charizmatišką puolėją.
A.Anušauskas: neturiu nemėgstamų komandoje. Futbole man tiesiog patinka gražus žaidimas. Galiausiai patekti tarp tų 32 komandų jau yra garbė. Taigi visi čempionato dalyviai verti pagarbos, o ne nemėgimo.
G.Steponavičius: nėra vienos komandos, kuri ilgą laiką man keltų negatyvias mintis, bet sutinku su G.Kirkilu, kad Graikija Europos čempionatą laimėjo propaguodami gynybinį, nepatrauklų futbolo stilių. Tai pagarbos nekelia. Bet aš žiūriu į futbolą su viltim, kad komandos gali atsinaujinti.
