Mamos ir dukros prižiūrimoje sodyboje visko gausu: namus saugo šunys, po kiemą vaikšto vištos, kiek tolėliau pro tvorą smalsiai žvelgia kalakutai, o pievose ganosi karvės. Sodybos šeimininkės viską užsiaugina pačios ir sako, kad kaime – tokia kasdienybė.
Sūriai atsirado brandžiame amžiuje
Renatos ir Elenos baltą karvės pieno sūrį nesunku pamėgti, o skonių pasirinkimas labai įvairus: su kmynais, paprikomis, petražolėmis, avietėmis, braškėmis, razinomis. Moterys rekomenduoja valgyti minkštą sūrį, galima ir sudžiovinti.
Skonių pasirinkimas labai įvairus: su kmynais, paprikomis, petražolėmis, avietėmis, braškėmis, razinomis.
Elena pati interpretuoja ir sugalvoja receptus, o dukra Renata praktiškai padeda įgyvendinti mamos sumanymus. Tarsi simboliška, jog Elena receptus sūriams pradėjo kurti ne jaunystėje, o brandžiame amžiuje. Sūrio gaminimui taip pat reikia skirti laiko, iš karto valgyti negalima, reikia subrandinti.
„Mano mama nedarė sūrių, aš pradėjau pati, kai grįžau į kaimą... Anksčiau virtų sūrių nedarydavo, todėl man labiausiai patinka tikras varškės sūris. Reikėtų antradienį pradėti, ketvirtadieniui gal ir surūgtų. Dažniausiai darome iš nenugriebto pieno, o verdant pagreitiname procesą. Viskas su laiku eina į priekį. Dabar dukra perėmė ūkį ir mano receptus“, – apie sūrių gaminimo ypatumus pasakojo Elena.
Viską daro pačios
Sūriai – raktažodis iš Dubingių miestelio atvedantis į Turliškių kaimą. Moterys viską daro pačios, be jokių pagalbininkų. „Melžiam karves, spaudžiam sūrius. Pieną reikia užvirinti, įpilti rūgšties, nukošti, palaukti kol nubėgs. Kai skystis nubėga, sumaišyti su kokiais tik norime priedais, sudėti į sūrmaišius ir paslėgti. Likusį pieną atiduodame į pieninę“, – procesą prisiminė Renata.
Moterys juokauja, jog kaime tiek darbo, jog kartais atrodo, kad geriau nieko nedirbti.
Pas mamą Renata praleidžia atostogas, savaitgalius, atvyksta po darbo iš Vilniaus. Dukra pasiuva sūrmaišius, o mama visada pasako, jeigu reikėtų ką nors pakeisti. Moterys juokauja, jog kaime tiek darbo, jog kartais atrodo, kad geriau nieko nedirbti.
„Anksčiau augindavome ir kiaules, dabar negalima dėl paskelbto kiaulių maro. Kiekvienais metais karvės atsiveda mažylį. Praėjusiais metais pasitaikė net du. Turint gyvulių patiems sunku išvažiuoti, ne visada gali ir kaimyno pagalbos paprašyti, nes karvės pripranta prie šeimininkų, kitam gali neduoti pieno. Melžiam tris kartus per dieną: darbas prasideda anksti ryte vos pradėjus švisti, o baigiasi jau nusileidus saulei. Visada yra ką veikti“, – atviravo Renata.
Šiuo metu sodybos šeimininkės augina tris karves – Margytę, Mažylę ir Juodę. Šios žoliaėdės augintinės pieno duoda nuo 15 iki 20 litrų per dieną.
Gėris sukuria gėrį
Norint pagaminti gerą produktą, būtina ne tik dalyvauti gamybos procese nuo pradžios iki pabaigos, bet ir gaminti su geromis mintimis. Šio požiūrio moterys laikosi ne tik gamindamos sūrius. Sako, ne kartą įsitikinusios, kad geranoriškas bendravimas su aplinkiniais atneša dar daugiau gėrio. „Būna atvejų kai Dubingių miestelio svečiai važiuoja dviračiu ir ieško, kas karves laiko, tada paprašo pieno. Pavaišiname“, – prisiminė Renata.
„Kuo mažiau apie pinigus galvoji – tuo labiau jų pakanka, ateina nežinia iš kur. Nėra lengva, viskas brangu. Bet labai daug gerų žmonių – ne tik pažįstamų, bet ir svetimų. Žiūrėk, kažkas gera pasakė, kažką pasiūlė, jeigu jiems nereikia, sako atvažiuokit pasiimti, nes aš išmesiu... Taip sodyboje atsirado net ūkinių pastatų“, – pasakojo Elena.
Miestiečiams kaimas įdomus ne tik dėl kokybiško maisto, kai kurie čia suranda pramogų. „Atvažiavo merginos švęsi mergvakario, o mes kiaulę pjovėm. Taukinę, liaudiškai vadinamą skarelę, norėjom nuotakai uždėt. Dar turėjom mažų paršelių, davėm pašerti, vedėm ant šieno miegoti“, – maloniai su šypsena prisiminė abi moterys.
