Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Gyvenimas Vilniaus čigonų tabore (nuotraukos)

Gyvenimas Vilniaus tabore
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Gyvenimas tabore
Šaltinis: Laikraštis „15 minučių“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Prancūzijoje vykdoma masinė romų deportacija visos Europos čigonams tarsi priminė: jie čia nepageidaujami. Iš Indijos kilusi klajoklių tauta yra viena iš nedaugelio Europos etninių mažumų, neturinčių atskiros valstybės ar istorinės tėvynės. Per daugiau nei tūkstantį metų klajonių romai išsibarstė po visą pasaulį, su leidimais ar be jų apsigyvendami įvairiose valstybėse, perimdami kai kuriuos šių šalių papročius, religiją, tačiau nepamiršdami savo tradicijų.

Didžiąją dalį viso pasaulio romų dabar sieja tos pačios negandos: gyvenimas žemiau skurdo ribos, neraštingumas, profesijos neturėjimas, visuomenės neapykanta. Valstybių pastangos asimiliuoti romus žlugo, o vykdyta politika, kai, užuot įtraukus į visuomenės gyvenimą, jiems mieliau mokėtos pašalpos, davė atitinkamą rezultatą – pripratimą prie neįpareigojamo ir daug pastangų nereikalaujančio gyvenimo būdo.

Praėjusių metų Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, Lietuvos gyventojai įvairių socialinių grupių atžvilgiu išlieka mažiausiai tolerantiški romams. Čigonai yra nemėgstamiausia Lietuvos visuomenės dalis. Jiems lipdomos kišenvagių, sukčių, narkomanų etiketės. Patys čigonai teigia, kad jaučiasi pakliuvę į aklavietę: pabėgti nuo dabartinio gyvenimo būdo jiems esą neleidžia diskriminacinė valstybės politika ir visuomenės atstūmimas.

13-metė nuotaka

Kiekvieną rytą Sofija pradeda mažu ritualu: atsikėlusi pirmiausia pasisemia vandens iš šulinio ir, grįžusi į savo kuklų būstą, jį užkaičia. Kad pabudusios jos mamos ant stalo jau lauktų garuojanti arbata. Sofijos gimdytoja – būrėja, duoną užsidirbanti Vilniaus gatvėse iš delno spėdama smalsių praeivių ateitį. „Mane mama taip pat išmokė burti. Tačiau, kad ir kaip būtų smalsu, sau ateities niekada nebūriau“, – pasakojo 20-metė.

Su mama ir dvejais metais jaunesniu broliu Sofija gyvena Kirtimų tabore. Čia taip pat įsikūrusios dvi savo šeimas jau sukūrusios merginos seserys. „Po to, kai prieš trejus metus mirė tėtis, gyvenome trise, tačiau neseniai Viktoras į namus parsivedė nuotaką“, – nusišypsojo Sofija ir žvilgtelėjo į šalia sėdinčią Lauritą. Jai – vos 13 metų, tačiau prieš tris savaites Laurita savo širdį pažadėjo penkeriais metais vyresniam Viktorui. „Įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio“, – žemyn nudelbusi akis, rankose gniauždama bulvių traškučių maišelį, tyliai ištarė mergaitė. Kalbėjomės trise taboro prieigoje įsikūrusiame Romų visuomenės centre.

Kitaip nei Sofija, seginti juodą kelių nesiekiantį sijoną, Laurita savo kojas slėpė po ilgu platėjančiu ryškiai rožiniu sijonu. Moters kūną žemiau juosmens romai laiko nešvariu – tų vietų negali liesti niekas, išskyrus moters vyrą. Todėl ištekėjusios mergaitės ir moterys segi plačius spalvingus sijonus, slepiančius „nešvarias“ kūno vietas.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Gyvenimas Vilniaus tabore
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Gyvenimas Vilniaus tabore

Veidą saikingai pasidažiusi smulkutė Laurita iš pirmo žvilgsnio pasirodė vyresnė. Jos amžių išduoti galėjo nebent tik keli kaktą papuošę paauglystės spuogeliai. Plaukus į tvarkingą kuodą susisukusi ir ryškiu kaspinu jį persirišusi žydraakė mergaitė – puikus išskirtinės romų moterų išvaizdos pavyzdys.

„Svetlana! Susipažinkit su mūsų nuotaka“, – rusiškai šūktelėjo Sofija pro šalį einančiai Romų visuomenės centro vadovei. „Iš kur tu pas mus atvykai?“ – smalsiai žvilgtelėjusi pasiteiravo Svetlana Novopolskaja. Tuomet Sofija jai paaiškino, kad Laurita gyvena Kirtimų tabore. Romų centro direktorei tai buvo siurprizas: nors su taboro gyventojais ji bendrauja jau devynerius metus, t. y. nuo pat centro įkūrimo dienos, Lauritos ji dar niekada nematė. „Mergaitė beveik neišeidavo iš namų. Ji labai rami“, – paaiškino Sofija.

„Kaip taip nutiko, kad praktiškai nesirodydama lauke ir nebendraudama su kitais žmonėmis Laurita taip anksti ištekėjo?“ – pasmalsavau. Tuomet Sofija man papasakojo, kad prieš penkerius metus į Vilniaus taborą Lauritos mamą atginė meilė – draugų supažindinta su čia gyvenančiu čigonu, moteris netrukus persikraustė į Kirtimus, o su ja atvyko ir tuomet dar 8-erių Laurita. „Daugiausia laiko ji praleisdavo namuose prižiūrėdama jaunesnius brolius ir seses bei padėdama atlikti namų ruošos darbus, – pasakojo Sofija. – Mes su ja labai greitai susidraugavome. Jos šeimos namas stovi greta mūsiškio. Kartu leisdavome laiką. Tačiau nė neįtariau, kad brolis ir Laurita spėjo vienas kitą įsižiūrėti.“

Ilgą laiką mėgavęsi pavogtais žvilgsniais Laurita ir Viktoras galiausiai rado progą pakalbėti. O pakalbėję nusprendė – jie vienas kitam skirti. „Vieną dieną brolis paprašė manęs duoti jam pinigų. Kai paklausiau, kam jų reikia, jis mane nukirto ir atsakė, kad reikia, ir tiek, – pasakojo Sofija. – O tada vieną vakarą mes visi pasigedome Lauritos. Kai pamatėme, kad ir Viktoro nėra, supratome – jie kartu pabėgo.“

Pagal šiandienes romų tradicijas bijantys, kad tėvai neleis susituokti, jaunuoliai pabėga iš namų ir naktį ar kelias negrįžta laukdami, kol tėvai persigalvos ir susisiekę su jais praneš leidžiantys gyventi kartu.

Sofija su siaubu prisiminė, kaip tąkart įsiuto Lauritos mama. „Ji rėkė ant mano mamos, kad jos sūnus pagrobė jos dukrą. Grasino kreiptis į policiją. Mano mama turėjo visa tai iškęsti, nes jos sūnus iš tiesų pabėgo su Laurita, – prisiminė Sofija. – Tačiau vėliau visi susėdę pakalbėjome, kad tai ne pirma 13 metų čigoniukė, panorusi ištekėti, ir ne paskutinė. Neįsivaizduoju kaip, bet mergaitės mama nusiramino.“ Laurita pasakojo, kad su Viktoru porai naktų apsistojo viename motelyje. Grįžusių pabėgėlių namuose laukė vaišės, o atlyžusi Lauritos mama net iškėlė dukrai vestuvių puotą. „Nuotaka vilkėjo baltą suknelę, ant galvos buvo užsidėjusi karūną su nuometu, avėjo labai gražius batelius“, – pasakojo Sofija.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Gyvenimas Vilniaus tabore
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Gyvenimas Vilniaus tabore

Tradiciškai romai priima šalies, kurioje apsistoja, tikėjimą. Lietuvoje romai skiria save pagal priklausymą katalikams ir stačiatikiams. Kalbėdama Sofija ne sykį pabrėžė esanti iš stačiatikių šeimos, tad man natūraliai kilo klausimas,  ar vestuvės vyko cerkvėje. „Ne, cerkvėje Laurita su Viktoru nesituokė. Pro ją tik pravažiavome. Jaunieji išsinuomojo limuziną ir su draugais pasivažinėjo mieste.  Vėliau grįžome į taborą, ten visi kartu su draugais ir šeimomis atšventėme vestuves“, – pasakojo Sofija.

„Ir viskas? Jokių dokumentų pasirašymo? Nieko?“ – negalėjau patikėti. Sofija tik nusišypsojo ir papurtė galvą.

Pasikeitęs taboro gyvenimas

Panašia šypsena mane apdovanojo ir septintą dešimtį perkopęs Mykolas. Pasakodamas apie savo dukterį, vienos iš Vilniaus mokyklų abiturientę, svajojančią apie medicinos studijas, jis užsiminė ir apie dar dvi vyresnes dukras. Pirmiau nei pagalvojau leidau sau pasiteirauti, ar dabartinė jo sutuoktinė yra jau antroji. „Paskutinė“, – ištaręs nusikvatojo Mykolas.

Jau daugybę metų jis dirba taboro prieigose įsikūrusio Romų visuomenės centro sargu. Tabore Mykolas praleido penkiolika gyvenimo metų. Čia jis parsivedė ir dabartinę lenkų tautybės žmoną. Tačiau prieš šešerius metus Mykolas su šeima persikraustė į nuomojamą būstą Naujojoje Vilnioje. „Taboras nebėra toks, koks buvo seniau. Anksčiau mes čia kiekvieną vakarą kurdavome laužą, visi kartu prie jo susėsdavome, dainuodavome, šokdavome. Dabar to nebeliko. Atsirado negerų dalykų“, – pasakojo Mykolas.

Iš taboro jis teigia išsikraustęs, nes nenorėjęs tokioje pasikeitusioje aplinkoje auginti dukters. Mykolas pasakojo taip pat atsistojęs į socialinio būsto eilę. „Neseniai žiūrėjau – toje eilėje mano numeris yra toliau nei 900. Eilė juda taip lėtai, kad nemanau net, jog mano anūkams pavyks šį būstą gauti“, – apgailestavo vyras.

Į taborą dabar Mykolas nežengia nė žingsnio – nesutiko jis ir manęs palydėti į šią čigonų gyvenvietę. „Ne, aš ten daugiau nebeinu“, – purtydamas galvą sakė Mykolas.

Griežtos tradicijos

Mykolo biografija spalvinga: Rokiškyje gimęs ir užaugęs vyras prieš keturis dešimtmečius tarnavo sovietų armijoje. „Atomo šachtoje išbuvau dvejus metus. Todėl ir plaukai taip nuslinko“, – rodydamas savo jauno nuotrauką, kurioje su vešliais rudais plaukais ir barzda bei ūsais, tarsi pasiteisindamas dėl žilstelėjusių ir praretėjusių plaukų aiškino vyras. Grįžęs į Lietuvą jis vertėsi įvairia veikla. „Buvau ir spekuliantas – į Lietuvą iš Maskvos vežiau prekes ir čia jas pardavinėjau“, – didžiuodamasis pasakojo romas.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Gyvenimas Vilniaus tabore
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Gyvenimas Vilniaus tabore

Kai su Mykolu iš Romų centro išėjome į lauką, pro mus su cigaretėmis dantyse praėjo trys paaugliai, kuriems iš pažiūros – ne daugiau nei 15 metų. Čigonų dialektu kažką berniukams pasakęs Mykolas pats prisidegė cigaretę. „Tėvai net tokiems mažiems vaikams leidžia rūkyti?“ – nustebau. Sargas man paaiškino, kad prie tėvų vaikai dažniausiai nerūko, taip tėvams tarsi parodoma pagarba. Tačiau net žinodami, kad jų vaikai rūko, tėvai to itin nesureikšmina.

Mykolo pasakojimas apie kitus kultūrinius romų ir lietuvių skirtumus dar labiau nustebino. „Ištekėjusi moteris negali vilkėti kelnių, trumpų sijonų. Taip pat ji negali stovėti vyrui atsukusi nugarą ar pasilenkti taip, kad jos sėdmenys atsikištų prieš svetimus vyrus, – vardino romas. – Jei sėdėdama žmonių kompanijoje mano žmona atsistotų ir atsiprašytų, sakydama, kad eina į tualetą, man neliktų nieko kito, kaip tik iš gėdos įkišti galvą į smėlį. Apie tokius dalykus moteris kalbėti neturėtų“. Besilaukianti moteris laikoma nešvaria, todėl jai gimdyti namuose nevalia, antraip jie taps „nešvarūs“. Romai tiki, kad „nešvariais“ tampa visi daiktai, kuriuos paliečia ką tik pagimdžiusi moteris.

Prisiminusi trumpą Mykolo pokalbį man dar niekada negirdėta kalba, pasiteiravau, kodėl didžioji dauguma Lietuvos romų be savo kalbos dialektų kalba rusų, ne lietuvių kalbomis ir jei leidžia savo vaikus į mokyklą, leidžia į rusų. „Prieš keliasdešimt metų lietuviškai galėjai susikalbėti tik Lietuvoje. Tuo tarpu rusiškai – ir Lietuvoje, ir visose kitose Sovietų Sąjungos valstybėse“, – pasakojo Mykolas.

Savi įstatymai

„Čigonų bendruomenė taip pat turi savo įstatymus“, – pasakojo Mykolas ir paaiškino, kad kuriam nors romui įvykdžius kokį nors nusikaltimą, pirmiau nei policija jį nubaudžia bendruomenė. „Pavyzdžiui, jei kas nors išprievartautų merginą, nė vienas čigonas su tokiu žmogumi kartu nevalgytų ir negertų. Tai pati didžiausia bausmė, juk be kitų žmonių mes ir patys nesame žmonės“, – aiškino vyras.

Pasitikslinau, kaip vyksta tokie bendruomenės teismai. „Žmonės susirenka ir kartu nusprendžia, kaip elgtis su tam tikru asmeniu. Tačiau čigonas niekada neskundžia ir neišduoda kito čigono. Žmogus gali būti izoliuotas, bet neapskųstas. Tai įaugę romų kraujyje“, – sakė Mykolas.
Kaip patikino Vilniaus čigonų bendrijos pirmininkas Stepas Visockas, sutikęs palydėti mane į taborą, nusikaltimų Kirtimuose, išskyrus prekybą narkotikais, faktiškai nėra.

Nedarbas – bemaž 100 proc.

Stepas pasakojo, kad Lietuvoje čigonai gyventi sėsliai buvo priversti, kai prieš kiek daugiau nei penkis dešimtmečius Sovietų Sąjungoje jiems buvo uždrausta klajoti ir įsakyta privalomai įsidarbinti bei registruotis. Šiandien Kirtimų tabore gyvena apie 500 romų. „Apskritai iš Lietuvos išvyko labai daug romų. Jei prieš dešimt metų šioje šalyje gyveno apie 5 tūkst. čigonų, šiandien jų čia liko perpus mažiau – apie 2 400“, – sakė Stepas ir pridūrė, kad Lietuvą romai, kaip ir kiti šalies gyventojai, paliko svetur ieškodami geresnio gyvenimo.

Einant taboro link, pagalvojau, kad romai pasirinko itin nepatrauklią vietą įsikurti: prie pat taboro stovi automobilių laužynas, aplink – pramoniniai pastatai. „Prieš keliasdešimt metų čia buvo labai graži vietovė – aplink vien miškas“, – pasakojo Stepas. Prie taboro – policininkų postas, pastatytas čia prieš kelis metus ir turėjęs užkirsti kelią narkotikų platinimui. Šiandien postas stovi tuščias.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Gyvenimas Vilniaus tabore
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Gyvenimas Vilniaus tabore

Pats taboras atrodė tarsi nedidelis kaimelis, apstatytas unikaliais statiniais, o tiksliau vargingomis lūšnomis. Visos jos suręstos iš atsitiktinių medžiagų, galinčių bent kurį laiką užkamšyti skyles, atstoti įgriuvusio stogo dalį ar trūkstamą lango stiklą. Namai vieni nuo kitų atskirti iš lentų sukaltomis netvarkingomis tvoromis, ant kurių džiūvo skalbiniai ar kilimai. Kai kuriuose kiemuose ant užgesusių laužaviečių stovėjo dideli puodai, kituose jie tiesiog ritinėjosi ant žolės.

Vaikščiodama po taborą stebėjau į tuščius kibirus smalsiai galvas sukišusias kates, kurios, greičiausiai,  tikėjosi rasti maisto, aplinkui besidairančius nuobodžiaujančius šunis. Nuo lietaus purvinose ir vietose patvinusiose gatvėse dykinėjo paaugliai, tvoromis apsuptuose kiemuose paskutiniu gaiviu rudens oru džiaugėsi chalatus vilkinčios moterys. Tiek daug jų su chalatais vaikščiojančių lauke dar neteko matyti. Romų visuomenės centro vadovė Svetlana paaiškino, kad moterys čia tiesiog jaučiasi kaip namuose.

Taboro gyventojų bedarbystė siekia bemaž 100 proc., todėl nenuostabu, kad net ir darbo dienos vidurdienį tabore gan daug žmonių. Vieni iš jų taip ir neišeina iš taboro, kiti tik trumpam nulekia iki netoliese esančios nedidelės maisto krautuvėlės, treti keletui valandų išvyksta į miesto centrą, tikėdamiesi užsidirbti kelis litus iš atsitiktinių darbų.

Už Lietuvos romo netekės

Baigdama pasakoti apie Lauritos vestuves, Sofija sakė taip pat ne sykį gavusi pasiūlymą ištekėti: „Pagal romų tradicijas, vaikino tėvai nuvyksta pas merginos tėvus į svečius. Jei jiems išvykstant merginos gimdytojai pasako, kad jų namų durys visuomet jiems atviros, tai ženklas, kad tėvai sutinka ištekinti savo dukterį už atvykėlių sūnaus. Buvo ir pas mano tėvus ne sykį taip atvykę žmonės, bet aš iškart puldavau į ašaras ir šaukdavau, kad netekėsiu. Tekėsiu tik už to, kurį mylėsiu“, – tvirtino mergina.

Sofija džiaugiasi turėjusi itin supratingą tėtį ir mylinčią mamą. Mergina taip pat sakė svajojanti, kad jai su santuoka pasisektų taip pat, kaip ir Lauritai. „Mes ja labai rūpinamės. Būna, kad vyro motina iškart pristato savo marčią prie darbo. Tuo tarpu dabar mes šokinėjame apie savo jauną nuotaką“, – šypsojosi Sofija. Mergina dažnai lankosi pas savo gimines Rusijoje ir teigia tikrai neketinanti ištekėti už vaikino iš Kirtimų taboro.

O kol į jos širdį plūstels meilė, Sofija savo dienas leidžia padėdama mamai namuose ir bendraudama su draugais. „Mokyklos nesu baigusi ir dėl to dabar labai gailiuosi. Mokiausi gal šešerius metus, tačiau dėl dažnų išvažiavimų į Rusiją mokslus teko nutraukti“, – apgailestavo Sofija. Labai graži, kalbanti dvejais romų kalbos dialektais ir rusų kalba bei suprantanti lietuviškai, šiuo metu mergina labiausiai svajoja apie darbą. Kai pasiteirauju, kokio darbo ji norėtų, Sofija trukteli pečiais: „Bet kokio, tikrai bet kokio, kad tik turėčiau darbą“. Šiuo metu Sofijos šeimą išlaiko brolis, surenkantis metalą, ir mama, burianti žmonių ateitį.

Apie tai, kad čigonui susirasti darbą Vilniuje praktiškai neįmanoma, pasakojo visi kalbinti taboro gyventojai. Pasak jų, neretai pasitaiko, kad telefonu susitarus dėl susitikimo, nuvykus į vietą pasakoma, neva darbo vieta jau užimta. „Bet taip būna tik todėl, kad žmonės pamato, jog esi čigonas“, – sakė Sofija.

Tyliai pokalbio besiklausiusi Laurita taip pat nelanko mokyklos. „Mokiausi dvejus, ne, trejus metus“, – sakė mergaitė. Kai pasiteiravau, ar ji ketina toliau tęsti mokslus, įsiterpė Sofija: „Dabar jos mokykla yra namai, kur ji turi išmokti daugybės dalykų, kaip tvarkytis buitį“.

Įvaizdis nepalaužiamas

Atsisveikinusi su mane itin šiltai priėmusiais romais, išsikviečiau taksi. Skambindama nedrįsau pasakyti, kad atvyktų į taborą – galvoje šmėstelėjo kvaila mintis, kad čia jis gali neatvažiuoti. Todėl vos įsėdusi į netoli Romų visuomenės centro privažiavusį taksi pirmiausiai jo vairuotojo pasiteiravau, ar mano nuogąstavimai turėjo pagrindo.

Pats taboras atrodė tarsi nedidelis kaimelis, apstatytas unikaliais statiniais, o tiksliau vargingomis lūšnomis. Visos jos suręstos iš atsitiktinių medžiagų, galinčių bent kurį laiką užkamšyti skyles, atstoti įgriuvusio stogo dalį ar trūkstamą lango stiklą„Į taborą mes važiuojame, tik ne visuomet priimame keleivius. Pamatęs, kad čigonas yra narkomanas, iškart atsisakau jį vežti“, – sakė taksistas. „Va tokio tikrai nevežčiau“, – netrukus tarė vyras, pirštu parodęs į pakelėje stovėjusį apsiblaususį romą.

Nė vienas iš kalbintų taboro gyventojų neneigė, kad narkotikai yra didžiulė ir bemaž svarbiausia šios romų gyvenvietės problema. Tačiau jie taip pat stebėjosi, kad policijos pareigūnai, žinantys visus iki vieno narkotikų prekeivius ir pirkėjus, neva nesugeba išpjauti šio taboro pūlinio. „Prekyba narkotikais tabore greičiausiai yra kam nors naudinga iš aukščiau“, – tokie yra ne vieno taboro gyventojo, kuris taip pat nesaugiai jaučiasi gyvendamas narkotikų panosėje, svarstymai. O įsitvirtinę ir nepalaužiami čigonų, kaip vagišių, melagių ir tinginių stereotipai, užkerta kelią į normalų gyvenimą ne vienam sąžiningam romui. „Be abejo, ir tarp čigonų yra vagių, narkomanų, melagių ir panašiai. Kaip ir bet kurioje kitoje bendruomenėje. Esame tie patys žmonės“, – sakė Mykolas.

Komentarai
Temos Čigonai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min