Daugiau nei 500 kilometrų, pėsčiomis įveiktų per 21 dieną. Birželio pradžioje pajūrio link išžygiavę Jonas Davidavičius ir Edvinas Duoba praėjusį savaitgalį jau ilsėjosi savo namuose Kaune.
„Mano tėvai buvo turistai, apkeliavę daugelį buvusios Sovietų Sąjungos šalių. Man tai buvo labai įdomu ir nuo mažens kirbėjo mintis pačiam keliauti. Kadangi esame jauni ir neturime didelio biudžeto, o svajonės yra didelės, su draugu nusprendėme iš pradžių pamatyti savo gimtąjį kraštą. Mes aplinką suvokiame per palyginimus. Nesuvokdami to, ką turime savo tėvynėje, ateityje mes negalėtume suvokti to, ką rasime ir pamatysime kitur“, – apie tai, kodėl ryžosi pėsčiomis nueiti iki Klaipėdos ir grįžti atgal, pasakojo svajonių dalyvauti žygiuose po kalnus bei dykumas neslepiantis J.Davidavičius.
Pasiėmė per sunkias kuprines
Birželio 5–osios rytą, 11 val., du septyniolikmečiai, ant pečių užsikrovę 25 ir 30 kg sveriančias kuprines bei į rankas pasiėmę žemėlapį, pėsčiomis patraukė į kelią, kuris kai kuriems prailgsta ir važiuojant automobiliu. Pasiekę Babtų miestelį, jaunuoliai paliko automagistralę „Vilnius – Kaunas – Klaipėda“ ir pasuko į kaimo keliukus. „Ėjimas autostrada yra labai varginantis ir emociškai slegiantis“, – šį sprendimą paaiškino keliauninkai.
Toliau jaunuolių maršrutas tęsėsi per Ariogalą, Raseinius, Rietavą bei Gargždus. Galiausiai, nuo kelionės pradžios praėjus 11 dienų, J.Davidavičius ir E.Duoba pasiekė kelionės tikslą – kopas, esančias netoliese vadinamosios Olando kepurės. Pajūryje praleidę tris dienas, kauniečiai pėsčiomis patraukė Kauno link.
„Pirmosios penkios kelionės dienos buvo sunkiausios, nes pasiėmėme per sunkias kuprines. Jei keliaučiau dabar, neimčiau kirvio, čiužinio, pagalvės, papildomos poros kelnių, papildomo megztinio ir vieno iš dviejų puodų bei tiek daug maisto“, – tvirtino J.Davidavičius.
Pagrindinis maistas – ryžiai
J.Davidavičius, paklaustas, kokie daiktai jiems kelionėje būtų pravertę, įvardino namuose pamirštą šaukštą, dubenėlį bei skardinių atidarytuvą. 21 dieną kepinant saulei bei lyjant lietui pėsčiomis keliavę kauniečiai pasakojo dažniausiai miegodavę pamiškėse, mat ten būdavo paprasčiau susirasti malkų laužui.
„Kelionės pradžioje valgėme konservuotą mėsą su ant laužo išsivirtais ryžiais. Paskui buvo ryžiai su juoda duona, ryžiai su balta duona, ryžiai su batonu, ryžiai su grikiais ir grikiai su duona, – linksmai pasakojo J.Davidavičius. Paklaustas, ar dabar jis dar gali žiūrėti į ryžius, septyniolikametis netikėtai palinksėjo galva. – Tiesą pasakius, tikrai neatsisakyčiau dar vienos porcijos ryžių. Tai skanus maistas.“
Palaikė elgetomis
Paaugliai į kelionę buvo pasiėmę tris mobiliuosius telefonus, kuriuos trumpam įsijungdavo tik vakarais. Artimiesiems išsiuntę po trumpąją žinutę, jaunuoliai telefonus vėl išjungdavo. Paklausti, kokių aplinkinių reakcijų jie sulaukdavo, kauniečiai nusijuokė: „Buvo, kad ir debilais išvadino, ir elgetomis palaikė. Kompleksus po maždaug 15 dienų jau buvome praradę.“
Iš pajūrio E.Duoba namiškiams lauktuvių parnešė maišelį smėlio ir jūros vandens. Tuo tarpu J.Davidavičius artimiesiems padovanojo paplūdimyje rastų gintarų.
„Ši kelionė buvo tarsi simbolinis išėjimas iš vaiko į suaugusiuosius. Žygis man leido pasisemti minčių ir jausmų, šiek tiek atitrūkti nuo miesto pilkumos. Mes abu norėjome iš beprasmybės persikelti į realybę. O iš realybės – į beprotybę. O beprotybė mūsų pasaulyje dar kitaip įvardinama kaip fantazija. Tad atsidavėme fantazijai į rankas ir leidome sau paskęsti visame tame“, – pasakojo šeštadienį, kai pėsčiomis sugrįžo į Kauną, savo septynioliktąjį gimtadienį šventęs J.Davidavičius.
