„Viliamės, kad jau išgyvendinome šią blogybę. Tačiau, prasidėjus sunkmečiui, bijome, kad išmaldos prašančių vaikų nepadaugėtų. Ypač turistinio sezono metu. Tuomet į Klaipėdą atvyksta prašytojai ir iš kitų miestų – Mažeikių, Plungės, Šilutės“, – „15min“ sakė Klaipėdos vaikų teisių apsaugos tarnybos vedėja Gražina Aurylienė.
„Vaikus vėl išeiti į gatvę gali priversti ir aplinkybės. Matau, kaip šeimos gyvena, vis dažniau trūksta pinigų maistui, o kur dar naujiems rūbams, avalynei“, – sakė Klaipėdos šeimos ir vaiko gerovės centro direktorė Rita Bratėnaitė. Ji teigė ir kaip specialistė, ir kaip gyventoja pastebėjusi, kad pastaruoju metu išmaldos prašančių vaikų mieste nematyti.
„Yra keli tie patys veidai, tačiau tai jau ne vaikai, jiems per 18 metų. Pernai rudenį buvome sulaukę skambučio iš vieno prekybos centro kavinės, kad vaikas prašinėja pinigų. Įstaiga turėjo patirtį rengti reidus, kartu su kitomis institucijomis. Tačiau dabar tam nebematome poreikio. Darbas yra intensyvus su rizikos šeimomis. Jei skirtume laiką reidui, jo neskirtume šeimoms, kurių turime apie 300, o darbuotojų – 20. Žinoma, jei gautume informacijos, reidus vykdytume“, – sakė direktorė.
Klaipėdos vaikų teisių apsaugos tarnybos vedėja G.Aurylienė, daugybę metų dirbanti šioje srityje,
įsitikinusi – atpratinti vaikus elgetauti padėjo kryptingas darbas. Socialiniai darbuotojai kone kasdien lankydavosi prie didesnių prekybos centrų, turguose. Prasidėjus kruizinių laivų sezonui moterys skubėdavo į Anikės aikštę, centrinę miesto dalį, mat vaikai, kurių dauguma 12-14 metų, buvo įgudę pinigų prašinėti iš turistų. G.Aurylienė sako esanti dėkinga ir supratingiems miestiečiams, kurių daugelis noriai atsiliepdavo į skelbimus „Neskatinkime elgetauti“ ir pranešdavo apie tokius vaikus.
Klaipėdos vaikų teisių apsaugos tarnybos vedėja G.Aurylienė, daugybę metų dirbanti šioje srityje, įsitikinusi – atpratinti vaikus elgetauti padėjo kryptingas darbas.
„Žmonės jau supranta, kad pinigų davimas neduoda naudos, o tik žalos. Dar prieš metus skambindavo, pranešdavo, kur matė tokį vaiką. Mes žaibiškai reaguodavome, vykdavome į vietą. Pernai vasarą reidų jau nebereikėjo. Galbūt jų neprireiks ir šiemet, spręsime pagal situaciją“, – sakė G.Aurylienė.
Specialistė daugelį kartų bendravo su išmaldos prašančiais vaikais. Tarp tokių vaikų – ir pasiturinčių tėvų atžalos, ir vaikai iš globos namų. „Gatvėje sėdėjo du berniukai, vienas vienoje pusėje, kitas – kitoje. Tik vienas iš jų mane pažinojo. Kai priartėjau, vienas ėmė šaukti: „Kvaily, čia gi Aurylienė, bėk“. Vienas iš jų gyveno globos namuose. Vaikas teigė, kad jam trūksta pinigų nueiti į interneto kavinę. Tačiau po pokalbio daugiau tų berniukų gatvėje nebemačiau“, – pasakojo Klaipėdos vaikų teisių apsaugos tarnybos vedėja. Ji teigė, kad elgetaujančiųjų sumažėjo, kai daugeliui probleminių šeimų vaikų buvo rasti globėjai ar jie buvo apgyvendinti globos institucijose. Kai kuriais vaikais pardėjo rūpintis socializacijos centrai.
G.Aurylienė teigė, kad mieste yra keletas „peraugusių“ išmaldos prašinėtojų. Tokių lengvai užsidirbti įpratusių jaunuolių vaikais jau nebepavadinsi, jiems per 20 metų.
Daugėja valkataujančių
Klaipėdos savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Audronė Liesytė mano, kad džiugios naujienos – laikinos. „Bijau, kad veidai vėl pasirodys iš naujo. Žinoma, šeimos yra baramos, gąsdinama baudomis, kad vaikai neelgetautų. Tačiau su elgetaujančiais senoliais kitaip – savivaldybė negali jų visų sužiūrėti, kad nesėdėtų gatvėje“, – sakė ji.
A.Liesytė teigė pastebėjusi kitą liūdną tendenciją – daug žmonių, besisukiojančių prie konteinerių. Anot jos, prieš porą metų jų tiek tikrai nebuvo, ypač jaunų žmonių. A.Liesytė teigė, kad pastaraisiais metais sumažėjo elgetaujančių benamių, daug jų pasimirė. „Žinau vieną, kuris išmaitindavo septynių pageriančių žmonių landynę. Uždirbdavo visiems, aišku, kiek tereikia tokiam „prabangiam“ gyvenimui“, – kalbėjo vedėja.
Nevyriausybinės organizacijos „Išganymo armija“ vadovė Siuzana Kettler – Riutkenen teigė, kad kaip tik praėjusios savaitės pabaigoje žmonių, kuriems padeda ši įstaiga, paprašė užpildyti anketas, kuriose buvo klausiama, iš ko jie pragyvena. „Duomenų dar nesuvedėme, tačiau nemanau, kad lankytojai gyvena iš išmaldos. Jie prašo paramos labdaros organizacijose, ieško maisto, rūbų konteineriuose, nes išmalda – nemalonus žingsnis“, – sakė ji. Vadovė beveik neabejojo, kad prasidėjus turizmo sezonui išmaldos prašytojų vėl atsiras. Tačiau, anot jos, duoti pinigų reiškia patvirtinti, kad taip galima gyventi.
