"Saulei intensyviau sušildžius mūsų žandus, atsiradusias strazdanas paslėpiame po makiažo sluoksniu ir susiruošiame „pasitūsinti“ savo gimtąjame mieste – Klaipėdoje. Reikia aplankyti net kelis barus, nes į miestą prie šaltos jūros sugrįžome trumpam. Mūsų vakaras kaip ir autobusų maršutai sužymėtas stotelėmis.
Pirmoji – „Rio“. Rio? Nuo Rio de Žaneiro? Brazilija? Ipanemos paplūdymiai? Tokios asociacijos užpildo mūsų alkoholio (su saiku) ištroškusias smegenis. Tačiau Braziliškai karštos mintys greitai parskrieja atgal į Klaipėdą prie kažkada buvusio miesto simbolio „Merdiano“ įsikūrusio baro „Rio“. Gal ir visai nieko, bet net per televizijų nerodo Rio de Žaneiro parado. Ką gi – su Brazilija šis bariukas neturi nieko bendro, bet už tai alus kaip ir kraujas paauglystės laikais žiūrėtam seriale liejasi laisvai.
Mes prisijungiame prie daugiau ar mažiau pažįstamos draugų kompanijos ir pradedame savo vakaro maršutą Klaipėdoje. „Rio“, pasirodo, toli gražu ne šiaip sau pub'as, o intelektualus alaus baras (klientai gali savo žinių bagažą papildyti ne tik meniu esančiais negirdėtais alaus pavadinimais, bet ir pavartydami knygas bei žurnalus). Po keleto skanių bokalų ir garsių rankų laužimų čempionatų, iš barmenės sulaukiame neskoningo komentaro: „Arba tyliau, arba aš jums išrašau sąskaitą“. Tenka sutikti, jog mūsų kompanija linksminosi per garsiai, tačiau komentaro tiesmukiškumas visus nustebino. Ar iš tiesų šiais kapitalistiniais laikais, nėra kitokių būdų paprašyti klientų elgtis santūriau.
Stotelė numeris 2: Tailandas. Nereikėjo niekur skristi, tik tuščiais ir akmenimis grįstais Klaipėdos keliukais (o kaip gerai, jog visos avėjom „converse“ kedukus) nueiti iki „Taifūno“. Klaipėdos senamiestyje įsikūrusiame jaukiame bariuke (kaip skelbia reklama) irgi mat turėjo vykti vakarėlis. Taip, turėjo...arba tiesiog mus pasiekė dezinformacija, nes keli užimti staliukai ir tyli muzika, energingu vakarėliu nekvepėjo, o gal kvapas buvo užgožtas tailandietiškų prieskonių aromatais.
Stotelė numeris 3: „El Calor“. Hmmm, gal grįšime vėliau, kai aplink klubą besibūriuojantys paaugliai (tėvų paliepimu) skirstysis namo.
Stotelė numeris 4: Džiazo klubas „Kurpiai“. Spėju, jog mūsų autobusas vėluoja, nes dar tik 1v al. nakties, o klubo muzikinė programa jau pasibaigusi. Gal ir gerai, nes pastaruoju metu tikro džiazo garsai retai džiugina „Kurpių“ klientus.
Pietūs. Kaip visada, įkalusios užmirštam visus geros mitybos principus ir pasistiprinti nueiname į kebabų kioskelį. Ten mus pasitinka ir kiti „kebabai“ (taip mes praminėm daug besikeikiančius, treningais ir/arba „lakierkomis“ pasipuošusius vaikinus, kurie savo teritoriją aplink maisto punktą žymėjo, kaip ir mano kokerspanielius).
„Mano vardas Bondas. Jamesas Bondas“, – taip atspėjote, sekanti stotelė klubas „Mr. Bond“. Keturioms gerai nusiteikusioms merginoms šis kokteiliais garsėjantis klubas turėjo būti vakaro išgelbėjimas. Pasitaisome sijonėlius, nusišluostome dulkes nuo savo konversiukų, pasidažome lūpytes ir su šypsenomis artėjame prie durų.
Prieš mus sėkmingai įeina kelios grupelės žmonių: aukštakulniais pasipuošusios merginos, pasibalnojusios jaunikaičius (ką tik parbėgusius nuo kebabų kioskelio). Ne veltui Lietuva reklamuoja savo moterų grožį: merginos aukštos, lieknos, kojos iki pažastų, plaukai natūralios peroksido spalvos. Vaikinai, kaip visada, tik tam, jog alkoholis lietųsi laisvai.
Mes einame paskui, mūsų neįleidžia, mes apsisukam ir išeinam... Bet iš tikro viskas buvo daug nemaloniau. Pravėrus duris matau, kaip mūsų kompaniją nužiūri atokiau stovinti bei oficialiu švarkeliu vilkinti mergina, tada jos akys susidūria su apsaugininko žvilgsniu ir jos veidas lėtai pradeda sukinėtis į šonus. Žiūrėdama galvoju, jog prasidėjo konvulcijos ir tuoj reikės pulti gelbėti (mūsų kompanijoje net kelios su medicininiu išsilavinimu).
Tačiau mūsų pagalbos neprireikia, apsauginis mus sustabdo savo žvilgnsiu ir nuginkluojančiu klausimu: „Turite pakvietimus?“.
Kokius dar pakvietimus? Ką tik įėjusiems nebuvo užduotas nei vienas kėblus klausimas! Tokiam žaidimui mes nepasiruošusios. Kokių pakvietimų buvo reikalaujama mums įvardinta nebuvo, tačiau buvo atidarytos durys, jog galėtumėme patogiai apsisukti ir netrukdyti įeiti kitiems, matyt, nematomais pakvietimais apsiginklavusiems žmonėmis. Pikta, oj kaip pikta, buvo, jog nestandartinis jaunimas „Mr. Bond“ klube nepageidaujamas. Čia reiktų paminėti, jog mes išsilavinusios bei dirbančios jaunos moterys, o ne pasiganyti išėjusios paauglės. Nors ir neteko pamayti legendomis apintomis istorijų kaip įsiaudrinusios merginos šoka ant „Mr. Bond“ klubo baro, visa tai pademonstravo greta įsikūrės „El Calor“, kur nekliuvo „Converse“ batukai ir tiko mūsų pinigai.
Maršuto įvertinimas: Klaipėda nustebino klubinės kultūros stoka ir ne tik „Face “ bet ir stiliaus kontrolės strategija. Pasilinksminimo vietos skambiais pavadinimais žadėjo neužmirštamą vakarą, tačiau realybėje pasirodė priešingai“.
