Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Jurga Šeduikytė: „Norėčiau įgarsinti raganą, nes mano viduje ji gyvena“

Jurga Šeduikytė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Jurga Šeduikytė
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Vasarą Lietuvoje besidarbuojanti dainininkė Jurga Šeduikytė antradienį lankėsi 15min.lt redakcijoje, atsakė į skaitytojų klausimus ir papasakojo apie naujausią savo kūrybinį darbą – projektą „MetroNomes“.

Rugsėjį pristatomą Jurgos projektą „MetroNomes“ įkvėpė Rusijos sostinės Maskvos metro verdantis gyvenimas. Muzikinio spektaklio metu, scenoje muziką gyvai atliks tikrai spalvinga komanda –  pati dainininkė ir projekto iniciatorė Jurga, Lietuvos džiazo pasaulyje puikiai žinomas kontrabosistas Vytis Nivinskas, tradiciniu smuiku netradiciškai grojantis smuikininkas Tadas Dešukas, iki šiol daugiausia sunkios muzikos projektuose girdėtas būgnininkas Joshas McClungas bei aktorius ir muzikantas, atlikėjos vyras, Vidas Bareikis.

Viešėdama 15min.lt Jurga taip pat atsakė į skaitytojų klausimus apie muzikinės karjeros vingius, artimiausius planus, gyvenimą Rusijoje bei šeimą.

– Gal galėtum plačiau papasakoti apie būsimą projektą „MetroNomes“? Tiksliai nesupratau, ar ten pati vaidinsi? Ar tik Vidas? Kokia pagrindinė šio spektaklio mintis? Ką nori pasakyti žiūrovams? Kada jį pamatysime? (Dangė)

– Dabar jau žinau, kad premjera bus rugsėjo 21, 22 dieną Menų spaustuvėje, Vilniuje. Pirmą kartą susidūriau su teatru iš šios pusės, procesas labai ilgas, šiuo metu vyksta repeticijos, aktoriai su lėlėmis laužo savo kūnus. Manau, kad Lietuvoje tai yra pakankamai nauja – tai bus labai įdomi muzikos, teatro, lėlių ir galbūt teksto sintezė.

Labai sudėtinga tekstą, kuris atspindi realybę, ir muziką su lėlėmis, kurios yra savotiškos metaforos, sudėti į vieną vietą, todėl gali būti, kad teksto atsisakysime. Pagrindinė idėja – papasakoti žmogaus, kurio mes nepastebime, praeiname, bet kuris vieną dieną gali būti pats svarbiausias pasauliui, istoriją. Ten yra dvylika skirtingų personažų, kuriuos aš realiai mačiau Maskvos metro. Man tai yra labai svarbu, nes taip aš prisijaukinau tą didžiulį Maskvos tempą ir agresyvią išvaizdą. Spektaklyje aš dainuosiu, aktoriai vaidins tuos personažus, pasitelkę į pagalbą lėles, o Vidas bus pianistas ir bendraautorius. Ten visi būsime veikiantys asmenys.

– Kas tokio ypatingo Maskvos metro, kad vaizdas net vertas muzikinio spektaklio? (Vitoldas)

– Nieko ten ypatingo. (Juokiasi) Dažniausiai ypatinga yra ne tai, ką pamatai, o koks yra tavo ryšys su tuo. Man buvo didelis iššūkis atvažiuoti į Maskvą, viską palikus Lietuvoje. Aš esu darboholikė, negaliu egzistuoti nieko neveikdama, todėl turėjau surasti ten būdą kurti. Iš pradžių jaučiau didelį pasipriešinimą tam metro, toms masėms žmonių, nes ten jauti klaikią vienatvę, niekas nepastebi, jei kam nors kas nors nutinka. Tiek gatvėse, tiek metro, eidamas tiesiog pastebi kažkokius žmones, todėl man kilo klausimas, kodėl vienus pastebiu, o kitų ne. Ten tiesiog gera kūrybinė medžiaga.

– Kaip susipažinote su naujo jūsų projekto „MetroNomes“ režisiere iš Armėnijos Zara Antonyan? (Skaistė)

– Ji yra Vido bendrakursė, jie kartu studijuoja režisūrą. Mane sužavėjo jos darbai, kai pamačiau, ką ji su tomis lėlėmis išdarinėja, pagalvojau – kodėl mes negalime kurti kartu. Ji pasakė, kad labai norėtų. Kiekvienas žmogus, kuris dalyvauja šiame spektaklyje, turi savo kūrybinę laisvę ir jaučia asmeninę atsakomybę.

– Prie naujo projekto „MetroNomes“, kaip supratau, dirbate kartu su vyru Vidu Bareikiu. Ar nesipykstat? (Viltė)

– Tiesą sakant, buvo konfliktų, nes tuo pat metu, kai mes ruošėmės šiam projektui, jis dar rengė savo projektą. Bet, kai mes pasidalijome, kas ką veikia kuriam projekte, viskas išsisprendė.

– Ar su šeima žadate artimiausiu metu grįžti į Maskvą? Jeigu taip, kokie kūrybiniai planai būtent Maskvoje? (Audrius)

– Taip, mes ketiname grįžti iš karto po spektaklio pristatymo Vilniuje, Panevėžyje, Šiauliuose, Klaipėdoje, Kaune. Esu labai dėkinga rėmėjams, kad galėsime nufilmuoti šį projektą, bus sukurtas filmas ir galėsime jį rimtai pristatyti Maskvoje, todėl tikiuosi, kad jis bus parodytas ir ten.

– Koks didžiausias atradimas ir koks didžiausias nusivylimas Maskvoje? (Arnija)

– Geras klausimas. Didžiausias atradimas, kad net sudėtingiausiomis aplinkybėms galima atrasti vietą mieste, kuriam tu esi visiškai nereikalingas. O didžiausias nusivylimas – kad ten didžioji dalis žmonių aiškina, kad jie gyvena šiame mieste tik dėl pinigų. Tačiau taip pat jie eina į teatrą ir tuo parodo, kad pinigų jiems neužtenka. Jie tarsi šiek tiek meluoja sau.

– Ar gerai mokate rusų kalbą? Gal jos mokote ir sūnų? (Vitoldas D.)

– Sūnus pats jau rusiškai skaičiuoja, išmokėme mandagumo frazių, bet specialiai nemokome. O mano rusų kalba, pasirodė, ne tokia gera, kaip maniau, bet jau prasilaužiau.

– Ar dainuojate rusiškai? Kuria kalba jūsų dainos gražiausiai skamba pačiai? (Gitana)

– Man gražiausiai skamba paukščių kalba. O projekte bus ir rusiškų, ir angliškų, ir lietuviškų dainų. Kadangi tai yra metro tema, ten susipina viskas.

– Per televizijos kanalą „RTR Planeta“ rodė Aleksandro Širvinto jubiliejų, o ten grojai Tu! Kaip čia taip išėjo? (Franz von Schwanz)

– Pirmame pranešime spaudai aš rašiau, kad buvo toks vienas pasirodymas. O viskas išėjo labai netyčia. Kai mes nuvykome į Maskvą, susipažinome su Rimu Tuminu ir jis kaip tik organizavo tokius vieno žmogaus pagerbimo vakarus. Buvo labai keista lietuviškai dainuoti rusiškai publikai, bet žmonės priėmė šiltai mūsų dainą. Maskvoje yra toks dalykas – jei tu ką nors darai šiltai ir nuoširdžiai, žmonės tave priima, bet jei ką nors darai „falšyvai“, antros galimybės tu neturėsi. Iš tiesų ir Lietuvoje galėtume pagerbti teatrui nusipelniusius žmones, nes jie, kaip pamačiau susidūrusi su teatru, atiduoda visą save.

– Kada laukti jūsų naujo dainų albumo? (Alma)

– Naujas albumas išeis kaip šio spektaklio garso takelis ir bus pardavinėjamas spektaklio metu.

– Jurga, ar sunku yra įsijausti į dainas, kurias dainuoji, perteikti tą energiją klausytojams? (Saulė)

– Sunkiausia įsijausti į patį save, lengviau įsijausti į personažus. Leidau sau improvizuoti, ieškoti naujų dalykų, nes tai yra smagiausia. Man dabar sunku dainuoti net savo dainas, pavyzdžiui, „Nebijok“, nes prieš penkerius metus jaučiausi visiškai kitaip.

– Labas Jurga, labai norėčiau pabendrauti su tavimi prie puodelio arbatos, bet likimas yra nepalankaus vėjo, kad tai išsipildytų, nors kas žino... Tačiau noriu, kad žinotum, jog tavo kūrybos dainos yra nuostabios. Noriu paklausti, daina „Drugys“, kaip ji gimė, ką ji tau reiškia, ir, ar ji nėra verta perlo? Aš manau tai geriausia daina, kokią esu girdėjęs pagal eiles, kulminaciją ir atomazgą... (Gintaras)

– Labai ačiū už komplimentą. Ši daina atsirado, kai aš laukiausi. Tuo metu viena natūralistė akušerė pasiūlė man tokią keistą procedūrą, kai ji tave plukdo ir tu paneri vandenyje. Šios procedūros esmė, kad tu pajunti tą patį, ką jaučia kūdikis tavo viduje, ir taip sustiprini ryšį su juo. Per šią procedūrą aš apsiverkiau, nes man ji atnešė labai daug šilumos ir gėrio. Grįžusi namo, aš parašiau tekstą šiai dainai, tai yra lopšinė. O vėliau gimė ir muzika.

– Jurga, jei neklystu, buvai pritariančioji Andriaus Mamontovo dainininkė, kodėl nusprendei būti soliste ir ko reikėjo, kad ja taptum?

– (Juokiasi) Jei tau per mažai būti pritariančiąja dainininke, tai būk soliste arba lipk nuo scenos. Aš esu labai dėkinga Andriui, kad jis suteikė galimybę užlipti ant scenos ir paskatino pačiai rašyti dainas, kurti. Jis buvo tas žmogus, dėl kurio aš pradėjau užbaigti dainas, o ne pradėti ir paslėpti stalčiuje. Jis paklausė, ar aš pati nekuriu, o aš pasakiau, kad kartais kuriu, bet tai yra nesąmonės, dainos, kurių negalima rodyti, jos nebaigtos. Tai lietuviška savybė, kad mes nepasitikime savimi ir netikime, kad galime daryti tai, ką norime.

– Kokie jūsų santykiai su A.Mamontovu dabar? (Aurelija)

– Su Andriumi Mamontovu dabar jokių santykių nėra, aš einu savo keliu, o jis – savo. Bet aš supratau, kad tam tikri žmonės atsiranda tam tikru tavo gyvenimo momentu ir tau kažką duoda.

– Ar Jums neatrodo, kad Jūsų muzikinė karjera būtų kur kas geresnė, jeigu būtumėte kūrusi grupėje „Muskat“? (Vytautas)

– Man neatrodo. (Juokiasi) Nes mes ten visą laiką gerdavome šampaną. (Juokiasi) Tas projektas buvo svarbesnis Mantei, tai buvo jos draugo dovana jai. Man neužteko to, kas buvo ten, ir aš džiaugiuosi, kad mano kelias pasisuko į teatrą.

– Ar kada nors norėtumėte Lietuvos šlagerių karalienės titulo? (Kornelija)

– Apsaugok, Dieve...

– Ar tikite meile? (Artūras)

– Tikiu. Tai sudėtingas dalykas, bet tikiu. Tikiu tuo, kad tam tikromis aplinkybėmis, esant tam tikram orui, esant tam tikram nusiteikimui – tai yra įmanoma. Bet aš nesudievinu to jausmo. Manau, kad reikia sudaryti sąlygas jai įvykti. Žmogus negali turėti kaukės, nes taviškis tiesiog tavęs nepamatys. Mūsų su Vidu istorija – kai pirmą kartą susitikome jautėme vienokį jausmą, o antrą kartą jau visai kitaip pasijutome, galbūt sutapo būsenos. Ir antras dalykas - meilė negalima, kai tikimasi naudos sau, kai tiesiog norima būti mylimu ir tiek.

– Kokia Jūsų gyvenimo prasmė? (Igoris)

– Iš kur aš galiu žinoti? (Juokiasi) Manau, kiekvieno žmogaus gyvenimas yra skirtas tam, kad tai išsiaiškintų. Man būtų įdomu išgirsti, ką žmonės, kurie užduoda šį klausimą, apie tai galvoja patys...

– Kur ir kaip jums labiausiai patinka ilsėtis? (Valdas)

– Aš nemoku ilsėtis, kol visai nepervargstu. O šiaip man patinka ilsėtis susiplanavus iš anksto – manau, kad tai labai svarbu darboholikams. Dėl to mes su Vidu planuojamės kas pusę metų turėti atostogas, o kartą per metus kokias tris savaites nedarome jokių projektų ir ilsimės.

– Kada planuojate savo sūnui Adui padovanoti sesę arba brolį? (Vilija)

– Oho... Kol kas neplanuoju, nes noriu atsigauti ir pailsėti. Aš nenoriu, kad mano vaikai jaustų, kad jų mama yra neįgyvendinusi savo svajonių. Vaikui reikia matyti laimingus, neužsispaudusius tėvus.

– Kaip jautiesi vėl atsiauginusi plaukus? Gal planuoji vėl kokių išvaizdos pasikeitimų? Ir, kaip tavo išvaizda atspindi tavo vidinę būseną? (Gabrielė)

– Apie tai negalvoju. Kai plaukai auga, tu turi jiems leisti augti. O būseną atspindi, aišku. Juk, galima gatvėje pamačius žmogų suprasti, kaip jis jaučiasi ir kuo gyvena.

– Kada skaitytojai sulauks naujos Jurgos pasakos? (Liūtas)

– Yra viena idėja, bet kol kas nėra laiko jai įgyvendinti. Iš tiesų šis naujas projektas yra irgi filosofinė pasaka, tik gal labiau suaugusiems.

– Esate garsinusi filmukus, kokias emocijas jums kelia toks darbas, gal yra koks filmukas, kurį ypač norėtumėte įgarsinti, kuris iš įgarsintų filmukų buvo jūsų mėgstamiausias?

– Garsinant reikia maksimaliai atsiduoti, nes vaikas arba patikės, arba ne. Man patiko garsinti Barbę iš „Žaislų istorijų 3“. O šiaip labai norėčiau įgarsinti kokią raganą, nes mano viduje ji gyvena.

– Jurga, ar gedėjote Amy Winehouse? Mėgote šios dainininkės muziką? (Asta)

– Iš tikrųjų Vidas labai gedėjo, kai jis man pasakė, aš net nustebau – jam, pasirodo, ji buvo labai svarbi dainininkė. O man, kaip žirafai – kol nueina... Tačiau šiame projekte aš būtent jai dedikuoju vieną dainą, nes jos albume buvo kažkas, kas mane palietė...

– Labas, Jurga, norėjau tavęs paklausti, kodėl nebepildai „Jurgoraščio“ savo internetinėje svetainėje? Ten labai trūksta tavęs... (Meida)

– Norėčiau atsiprašyti, bet jei žmonėms svarbu tik kalbėtis su manimi, tada aš turiu sukurti psichologinę kliniką. Aš tiesiog fiziškai neturiu tam laiko. O naujasis projektas bus savotiškas bendravimas su gerbėjais – todėl ateikit ir pasikalbėsime ten.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min