„Jeigu mes paklausime, kaip visuomenė įtraukta į nepaprastų situacijų procesą, retas, kuris atsakys. Tos situacijos gali būti ne tik karinė intervencija, bet ir gamtinės ar technologinės grėsmės, iš ten atsirandančios rizikos. Aš nežinau, ką aš turėčiau daryti, kur nuvykti“, – „Žinių radijo“ laidoje „Aktualioji valanda“ antradienį sakė A. Survila.
„Reikėtų nustoti vertinti tai kaip reagavimą. Po 2001 metų rugsėjo 11-osios įvykių Jungtinės Valstijos pradėjo vertinti situaciją kaip tai, ar mūsų organizacijos (tiek vyriausybinės, tiek verslo) gali užtikrinti veiklos tęstinumą įvykus tam tikriems nepalankiems įvykiams. Čia yra svarbiausias dalykas“, – tęsė docentas.
Nereikėtų manyti, kad valstybinės institucijos gyventojus apgins – tiek išteklių esą neužteks
Pasak jo, nereikėtų manyti, kad valstybinės institucijos gyventojus apgins – tiek išteklių esą neužteks. „Todėl reikėtų įtraukti ir verslo, ir kitas bendruomenes. Kaip? Čia jau visas mokslas“, – sakė jis.
Pirmiausia, anot A.Survilos, reikėtų pradėti nuo visuomenės informavimo. Antras dalykas – mokymas, švietimas, perspėjimo sistemų žinojimas: „Didelį vaidmenį galėtų suvaidinti mūsų švietimo sistema, pradedant nuo švietimo, mokymo darželiuose. Reikia paversti visa tai žaidimu, ir vaikai tikrai išmoks: kad ir gamtinėms grėsmėms pasireiškus, jie žinos, ką daryti.“
Pasak jo, kadangi didelė dalis gyventojų nežino, ką daryti gaisro atveju, kai trūksta vamzdžiai ar kai nutrūksta elektros tiekimas, organizacijos į nepaprastų situacijų strategijų kūrimą turi įtraukti kuo daugiau kolektyvo žmonių. Taip pat, anot jo, reikėtų vesti pratybas, mokymus, pavyzdžiui, kaip skyriai gali vienas su kitu komunikuoti.
