Ką reikėtų žinoti apie išpažinį?

Skaitytojams siūlome jos ištrauką.

„O ką to­kio man rei­kė­tų išpažin­ti?“ – klau­sia dažnas, ma­ny­da­mas, kad jis yra vi­sai ne­blo­gas žmo­gus ir jo gy­ve­ni­me vis­kas ge­rai. Bet bū­ki­me są­ži­nin­gi: ar­gi ne kiek­vie­nas tu­ri­me sil­pny­bių ir klys­ta­me, o klai­dos ga­li pri­da­ry­ti di­de­lių rū­pes­čių ki­tiems? Ar ne kiek­vie­nam iš mū­sų pa­žįs­ta­mas pa­vo­jus pa­tek­ti pik­to­jo valdžion? Ko­dėl mū­sų są­ži­nė kar­tais tam­pa to­kia ne­ra­mi? Da­bar žmo­nės gy­ve­na taip, tar­si nuo­dė­mė ne­eg­zis­tuo­tų. Ta­čiau Šven­ta­sis Raš­tas tei­gia: „Jei sa­ky­tu­me, jog ne­tu­ri­me nuo­dė­mės, klai­din­tu­me pa­tys sa­ve ir ne­bū­tų mu­my­se tie­sos“ (1 Jn 1, 8).

Tap­ti re­gin­čiaisiais

Dau­gu­ma žmo­nių, ta­pę krikš­čio­ni­mis, vė­liau pri­si­pa­žin­da­vo, kad yra bu­vę ak­li sa­vo nuo­dė­mei.  Abe­jin­gu­mas Die­vui pa­da­ro mus ak­lus, tai vi­sų pir­ma pa­si­reiškia kaip mū­sų vi­di­nis pa­si­priešini­mas tie­sai. Šio laiko dva­sia tei­gia, kad pa­tys ga­li­me spręs­ti, kas yra nuo­dė­mė, o kas ne. Pa­si­jun­ta­me lyg tam­so­je. Ta­čiau jei­gu į sa­vo šir­dį įsi­lei­džia­me Die­vo mei­lės spin­du­lį, Jo ŽODĮ, mu­my­se pa­si­da­ro švie­siau. Taip, tai tie­sa: kuo la­biau ar­tė­ja­me prie Die­vo, Jam at­si­ve­ria­me, tuo aiš­kiau ma­to­me, kad iš tik­rų­jų esa­me „nu­si­dė­jė­liai“. Šis su­vo­ki­mas mums yra skaus­min­gas. Ta­čiau liū­de­sys, gai­les­tis, ku­rį pa­jun­ta­me, kai nuo­sta­bio­je Die­vo švie­so­je pa­ma­to­me sa­vo šir­dies pa­tam­sius, ve­da mus į tik­rą­jį gy­ve­ni­mą. „Ieš­ko­ki­te ma­nęs ir bū­ki­te gy­vi“ (Am 5, 4), pa­ža­da Die­vas. Jei­gu pri­si­pa­žįs­ta­me, kad pa­da­rė­me kaž­ką ne­ge­ro, Die­vui nė­ra nie­ko ma­lo­niau, kaip vėl pri­im­ti mus, kaip kad tė­vas pri­ima pa­kly­du­sį sū­nų: „Jei­gu iš­pa­žįs­ta­me sa­vo nuo­dė­mes, jis iš­ti­ki­mas ir tei­sin­gas, kad at­leis­tų mums nuo­dė­mes ir ap­va­ly­tų mus nuo vi­sų ne­do­ry­bių“ (1 Jn 1, 9).

„Ta­čiau, kad ma­lo­nė veik­tų, ji tu­ri ati­deng­ti nuo­dė­mę idant ap­gręž­tų mū­sų šir­dį ir mus ves­tų... Kaip gy­dy­to­jas ap­žiū­ri žaiz­dą prieš ją tvars­ty­da­mas, taip ir Die­vas sa­vo žodžiu ir sa­vo Dva­sia ryškiai ap­švie­čia nuo­dė­mę“ (Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios ka­te­kiz­mas, to­liau – KBK, 1848).

Nuo­dė­mė at­ski­ria

Bib­li­ja mus mo­ko: nuo­dė­mė ir kal­tė vi­sa­da tu­ri kaž­ką, kas at­ski­ria. Net ir kai ku­rios ne­drau­giš­ku­mo ap­raiš­kos bei ne­tei­sy­bė su­trik­do mū­sų san­ty­kį su Die­vu ir ar­ti­mai­siais. Ben­drys­tė yra pa­žei­džia­ma, net­gi su­griau­na­ma.

Gal­būt ir tu pats esi iš­gy­ve­nęs kaž­ką pa­na­šaus: kas me­luo­ja, ap­gau­di­nė­ja, va­gia, nau­do­ja prie­var­tą ar pa­lie­ka ki­tą ne­lai­mė­je, tas gi­liai pa­žei­džia sa­vo ar­ti­mų­jų pa­si­ti­kė­ji­mą. San­ty­kis su jais yra tar­si til­tas, o  šitoks el­ge­sys stip­riai jį ap­ga­di­na ar­ba net ir su­griau­na. Nuo­dė­mė at­ski­ria mus vie­ną nuo ki­to.

Pa­na­ši yra ir mū­sų ben­drys­tė su Die­vu: yra nuo­dė­mių, ku­rios pri­da­ro daug ža­los mū­sų san­ty­kiui su Die­vu, su­žei­džia jį, ta­čiau ryšys su Die­vu bei mei­lė Jam mū­sų šir­dy­je iš­lie­ka. To­kiu at­ve­ju yra kal­ba­ma apie „su­žei­džian­čias nuo­dė­mes“, ku­rios dar va­di­na­mos „at­leis­ti­no­mis nuo­dė­mė­mis“.

Ki­taip yra, kai pa­da­ro­ma sun­ki nuo­dė­mė, taip va­di­na­ma mir­ti­na nuo­dė­mė, per ku­rią mei­lė žmo­gaus šir­dy­je su­griau­na­ma. Dėl to­kios nuo­dė­mės, kai žmo­gus lais­va va­lia bū­da­mas blai­vaus pro­to nie­ki­na Die­vo šven­tu­mą ir vei­kia priešin­gai Jo įsa­ky­mams, dažnai nu­trūks­ta jo ryšis su Die­vu.

Kaip bai­su, kad žmo­gus, ku­rį Die­vas iš mei­lės su­kū­rė pa­gal sa­vo pa­veiks­lą, ga­li at­si­skir­ti nuo Jo. Ta­čiau mū­sų lais­vė iš tik­rų­jų yra to­kia pat di­de­lė kaip ir mū­sų at­sa­ko­my­bė.

Nuo­dė­mė ir ben­drys­tė

Kiek­vie­na nuo­dė­mė pa­lie­čia mū­sų ry­šį su Die­vu, taip pat ir mū­sų ben­drys­tę su ar­ti­mai­siais. Baž­ny­čia yra žmo­nių, tu­rin­čių ry­šį su Die­vu ir ti­kin­čių Jį, ben­druo­me­nė. Pau­lius sa­ko, kad ši ti­kė­ji­mo ben­druo­me­nė tai „Kris­taus Kū­nas“ šia­me pa­sau­ly­je, „Šven­to­sios Dva­sios ben­druo­me­nė“. Kiek­vie­na mal­da, kiek­vie­na ge­ra min­tis ir kiek­vie­nas ge­ras dar­bas, taip pat ir kiek­vie­nas gar­bin­gas nuo­dė­mių iš­pa­ži­ni­mas stip­ri­na ir gy­do vi­są kū­ną. Ir priešin­gai, kiek­vie­na nuo­dė­mė mū­sų šir­dy­je ir mū­sų dar­buo­se, kiek­vie­na ne­tei­sy­bė, bešir­dys­tė ar bet koks priešišku­mas sil­pni­na ti­kin­čių­jų ben­druo­me­nę, Baž­ny­čios kū­ną.

Jei kas nors sun­kiai nu­si­de­da ir at­si­ski­ria nuo Die­vo, tai jis at­si­ski­ria taip pat ir nuo Baž­ny­čios ben­druo­me­nės ir pa­lie­ka žaiz­dą Kris­taus Kū­ne. Ta­čiau Die­vo mei­lė se­ka mums iš pas­kos. „Bet jei­gu mes ir tap­si­me neišti­ki­mi, tai jis lie­ka išti­ki­mas“ (2 Tim 2, 13). Jis ieš­ko mū­sų ir kvie­čia su­grįž­ti.

Iš kur ky­la nuo­dė­mė?

Jau iš pir­mo Šven­to­jo Rašto pus­la­pio sužino­me: Žmo­gus, ar­ba žmo­ni­ja, nu­si­dė­jo dar pa­čio­je pra­džio­je. Šven­ta­sis Raštas apie šią žmo­ni­jos pra­džią pa­sa­ko­ja mums vaiz­dais (skai­ty­ki­te Pradžios kny­go­je 1–4).

Die­vas su­kū­rė žmo­gų iš mei­lės kaip sa­vo pa­ties gy­va­vaiz­dį. Žmo­gus bu­vo ro­ju­je, tai reiš­kia har­mo­ni­jo­je su sa­vo kū­rė­ju ir sa­vo ar­ti­mu. Ši har­mo­ni­ja, šis pir­mykš­tis pa­si­ti­kė­ji­mas Die­vu bu­vo su­ar­dy­tas žmo­gaus nuo­dė­mės. Šią nuo­dė­mę mes va­di­na­me gim­tą­ja nuo­dė­me. Per gim­tą­ją nuo­dė­mę žmo­gus nu­si­su­ko nuo Die­vo, jis pats no­rė­jo „bū­ti kaip Die­vas“. Jis lai­kė sa­ve svar­bes­niu už Die­vą ir taip ne­ger­bė Die­vo. Taip elg­tis jį pa­stū­mė­jo ne­pa­si­ti­kė­ji­mas Die­vu, ku­rį jo šir­dy­je pa­ža­di­no „žal­tys“, Die­vui prie­šiš­kas bal­sas. Šven­ta­sis Raš­tas šį bal­są va­di­na gun­dy­to­ju, vel­niu, šė­to­nu.

Blo­gio pradžia

Iš to, ką tu ką tik per­skai­tei, ky­la daug svar­bių klau­si­mų: Iš kur ky­la blo­gis? Kas yra tas gun­dy­to­jas? Die­vas pa­sau­lį su­kū­rė ge­rą! Ko­dėl ta­da Ado­mas ir Ie­va ro­ju­je išgir­do Die­vui prie­šiš­ką bal­są? Gal­būt tas bal­sas iki šiol te­be­gun­do žmo­gų ne­pa­si­ti­kė­ti Die­vo mei­le?

Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios ka­te­kiz­mas (414) mums sa­ko: „Šė­to­nas ar­ba vel­nias bei ki­ti de­mo­nai ki­ta­dos bu­vo (Die­vo su­kur­ti) an­ge­lai, ta­čiau nu­si­dė­jo, nes ne­no­rė­jo tar­nau­ti Die­vui ir vyk­dy­ti Jo spren­di­mų. Jų spren­di­mas yra ga­lu­ti­nis. Jie sten­gia­si įtrauk­ti žmo­nes į sa­vą­jį su­ki­li­mą prieš Die­vą.“

Pa­sa­ko­ji­me apie nuo­puo­lį gun­dy­to­jas vi­lio­ja žmo­nes žo­džiais: „Jūs bū­si­te kaip Die­vas“ (Pr 3, 5), prieš tai me­la­gin­gu bū­du pa­sė­jęs ne­pa­si­ti­kė­ji­mą Die­vu kū­rė­ju. „Jū­sų tė­vas – vel­nias“ (Jn 8, 44), – sa­ko Jė­zus. Šven­ta­sis Raš­tas pa­tvir­ti­na pra­žū­tin­gą, griau­nan­čią gun­dy­to­jo įta­ką kiek­vie­nam žmo­gui ir vi­sai ben­druo­me­nei. Šė­to­nas net­gi ban­dė ati­trauk­ti Jė­zų nuo Tė­vo jam pa­skir­tos užduo­ties (Mt 4, 1–11). To­dėl „pa­si­ro­dė Die­vo Sū­nus, kad vel­nio dar­bus su­griau­tų“ (1 Jn 3, 8). Baž­ny­čia prieš Krikš­tą klau­sia ka­te­chu­me­no (be­si­krikš­ti­jan­čio­jo): „Ar at­sižadi pik­to­sios dva­sios?“ Ka­te­chu­me­nas (be­si­krikšti­jan­ty­sis) at­sa­ko: At­sižadu.“ Baž­ny­čia klau­sia: „Ar ti­ki Die­vą?“ Ka­te­chu­me­na­tas (be­si­krikšti­jan­ty­sis): „Ti­kiu.“ Taip jis iš nau­jo at­si­sto­ja Die­vo pu­sė­je.

Blo­gio pradžia mums nė­ra aiški. Ta­čiau mes ži­no­me, kaip „blo­gio pa­slap­tį“ aiš­ki­na Baž­ny­čia: blo­gio es­mė yra ta, kad di­džio­ji lais­vės do­va­na, ku­ri da­ro mus ge­ban­čius my­lė­ti, yra pa­nau­do­ja­ma pik­tam prieš mei­lę. Ma­ri­ja, Jė­zaus mo­ti­na, nau­do­da­ma­si šia lais­ve, nau­jai iš­ta­rė „Taip“ Die­vui ir jo šven­tai Va­liai. Šį ke­lią mes nu­ei­na­me per Krikš­tą.

Gim­to­ji nuo­dė­mė pa­sau­ly­je ir mū­sų gy­ve­ni­me

Gim­to­ji nuo­dė­mė pa­žei­dė ne tik žmo­gaus ry­šį su Die­vu, bet ir žmo­nių tar­pu­sa­vio ry­šį. Mei­lė yra su­žeis­ta ir pa­sau­ly­je eg­zis­tuo­ja nuo­dė­mė. Kiek­vie­nas žmo­gus yra lin­kęs į nuo­dė­mę.

Dėl to­kios pa­sau­lio ir žmo­gaus bū­se­nos ken­čia­me mes vi­si. Vi­sa žmo­ni­jos is­to­ri­ja yra sle­gia­ma nuo­dė­mės ga­lios ir kal­tės.

Šven­ta­ja­me Rašte mums vaizdžiai sa­ko­ma, kad li­ga, kan­čia ir mir­tis yra ano su­tri­ki­mo, ku­ris įvy­ko dėl nuo­dė­mės, pa­da­ri­nys. Die­vas ne­su­kū­rė mir­ties ir li­gų.

Gam­ta ir vi­sa kū­ri­ni­ja nuo pat pra­džių ken­čia to­dėl, kad žmo­nės ir kai ku­rie an­ge­lai nu­si­grę­žė nuo Die­vo mei­lės.

Ka­ta­li­kų bažny­čia šią klai­dą ar­ba „žaiz­dą“ pa­sau­ly­je ir mū­sų žmo­giška­ja­me gy­ve­ni­me va­di­na „gim­tą­ja nuo­dė­me“, ka­dan­gi šį su­tri­ki­mą Ado­mas ir Ie­va per­da­vė sa­vo pa­li­kuo­nims, t. y. vi­siems mums. Ta­čiau jau nuo pat pra­džių Die­vas žmo­gui su­tei­kė di­de­lę vil­tį. Baž­ny­čios ka­te­kiz­mas sa­ko: „Nu­puo­lu­sio žmo­gaus Die­vas ne­ap­lei­do. At­virkš­čiai, Jis žmo­gų šau­kia ir pa­slap­tin­gai jam pra­ne­ša, kad blo­gis bus nu­ga­lė­tas, o jis iš nuo­puo­lio pa­kel­tas“ (410). „Bet kur bu­vo pil­na nuo­dė­mės, ten dar ap­stes­nė ta­po ma­lo­nė“, – rašo apašta­las Pau­lius Laiške ro­mie­čiams (5, 20).

Ar Die­vas yra kal­tas?

Kai mes ken­čia­me dėl li­gų, mir­ties, ne­tei­sy­bės, kai mums skau­da, tai to­kiu bū­du daž­nai vyks­ta gi­lus mū­sų ti­kė­ji­mo pa­tik­ri­ni­mas. Mes ga­li­me bū­ti gun­do­mi, abe­jo­ti Die­vo mei­le, ne­pa­si­ti­kė­ti Juo, kal­tin­ti Jį. Ir da­bar Die­vui priešta­rau­jan­tis bal­sas te­be­ban­do mus su­vedžio­ti ir at­skir­ti nuo Jo mei­lės. Kris­tus, gy­vo­jo Die­vo Sū­nus, vis­ką iš­ken­čia su mu­mis ir pa­de­da mums skaus­me pa­si­ti­kė­ti Tė­vo mei­le, taip kaip Jis pats pa­da­rė mir­da­mas.

„Die­vas yra švie­sa ir ja­me nė­ra jo­kios tam­sy­bės“, – pa­sa­ky­ta pir­ma­ja­me Jo­no laiške (1, 5). Šven­ta­sis Raš­tas stip­ri­na mū­sų ti­kė­ji­mą, Se­na­ja­me Tes­ta­mente rašoma, kad „Juk Die­vas mir­ties ne­pa­da­rė ir ne­si­džiau­gia gy­vų­jų žū­ti­mi... (Išm 1, 13). Bet mir­tis at­ėjo į pa­sau­lį per vel­nio pa­vy­dą (Išm 2, 24).

Kur dė­tis su sa­vo kal­te?

Kai mes nu­si­de­da­me ir pra­si­kals­ta­me, mū­sų šir­dį už­gu­la naš­ta. Kur dė­tis su sa­vo kal­te? Jei kal­tė ig­no­ruo­ja­ma, ji mu­my­se ima rūg­ti ir ga­li už­nuo­dy­ti vi­są gy­ve­ni­mą. Tai tar­si dvo­kian­ti šiukš­lių krū­va. Jei ta­vo šir­dis pri­me­na pil­ną šiukš­lių kam­ba­rį ir nie­kam dau­giau ten nė­ra vie­tos, tai ir tu pats pa­si­ju­si blo­gai.

Ar vi­sas pa­sau­lis nė­ra tik „kam­ba­rys“, ku­ria­me su­si­kau­pė ir vis dar kau­pia­si kal­tė? Ar ši­ta kal­tė nė­ra mus su­pan­ti sie­na, ku­ri at­ski­ria nuo tik­ro, lais­vo gy­ve­ni­mo?

Dievas gelbsti       

Ge­ro­ji žinia yra ta, kad Die­vas su­grio­vė šią sie­ną! Jis nu­tie­sė ke­lią į lais­vę. Jis pats at­ėjo, at­siun­tė sa­vo Sū­nų, ku­ris sa­vo gy­ve­ni­mu ir mir­ti­mi „pri­si­ė­mė“ pa­sau­lio nuo­dė­mes.

Jė­zus pats šia­me pa­sau­ly­je ant kry­žiaus bu­vo per­ver­tas nuo­dė­mės ir mel­dė­si: „Tė­ve, at­leisk jiems...“ Bai­siau­sio skaus­mo ap­im­tas ir ap­leis­tas Jis neat­si­sky­rė nuo Tė­vo ir mir­da­mas iš­ta­rė: „Tė­ve, į Ta­vo ran­kas ati­duo­du sa­vo dva­sią.“ Jo mei­lė yra mū­sų iš­si­gel­bė­ji­mas. Var­das „Jė­zus“ reiš­kia „Die­vas gelbs­ti“.

Jė­zus Kris­tus yra avi­nė­lis, ku­ris nai­ki­na pa­sau­lio nuo­dė­mes. Jis vėl at­sta­tė „su­griau­tą til­tą“, t. y. ry­šį su Die­vu ir su ap­lin­ki­niais.

Jo pa­siū­ly­mas tau: vi­sa, kas ta­vo gy­ve­ni­me su­griau­ta, vi­są kal­tę, vi­sa, kas ta­ve sle­gia, Jis no­ri at­nau­jin­ti, išgry­nin­ti ir vėl at­sta­ty­ti. Tau te­lie­ka tik pa­sa­ky­ti „taip“. Leisk, kad Jis ta­ve iš­gel­bė­tų! 

Ge­riau­sias ke­lias tai pa­tir­ti, yra išpažin­tis – „su­si­tai­ki­ni­mo šven­tė“. Ku­ni­gas Jė­zaus var­du iš­ri­ša ta­ve iš nuo­dė­mių. Išpažin­ties me­tu at­si­nau­ji­na ta­vo Krikštas.