Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kaip gali taip nesisekti: nuomoti butai – irštvos, laimė nakvynės namuose truko tris dienas

Mamoms su vaikais žadamas mažas Kalėdų stebuklas.
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Mamoms su vaikais užuovėjos tenka ieškoti ir nakvynės namuose.
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Prieš dvejus metus kaunietės Valdonės N. gyvenimas apvirto aukštyn kojomis. Sutuoktinis, su kuriuo ji turėjo kraustytis į Vilnių, paskutinę minutę persigalvojo. Šeimą jis paliko jau parduotame bute, o pats išsikėlė pas tėvus. „Mudvi su dukra likome gatvėje“, – guodžiasi Valdonė.

Valdonės sūnus tuo metu jau studijavo Vilniuje, 14-etė dukra turėjo pradėti lankyti M.K.Čiurlionio menų mokyklą. Todėl Valdonė tvirtai apsisprendė neperbraižyti planų ir, net pasikeitus aplinkybėms, važiuoti naujo gyvenimo kurti į sostinę.

Nesėkmė po nesėkmės

Šeimos griūtis, nedarbas ir moters pečius prislėgusi atsakomybė už dukros ateitį, pašlijusi sveikata – bėdos po vieną nevaikšto. Valdonei vos 47-eri, tačiau prieš kelerius metus jai jau prasidėjo menopauzė – karščio priepuoliai moterį krėsdavo kelis kartus per dieną, pylė prakaitas, užplūsdavo silpnumo bangos.

Vilnius atėjūnės irgi nesutiko išskėstomis rankomis: per kelis mėnesius Valdonė su dukra pakeitė keturis nuomojamus būstus. Visi mėginimai įsikurti ilgesniam laikui baigdavosi nesėkme: vienur apgaudavo šeimininkai, kitur buitinės sąlygos buvo nepakeliamos ar ramybės neduodavo dieną naktį lėbaujantys kaimynai.  

Stogas kiauras, dūmai iš krosnies verždavosi į vidų, langai neatsidarė, o šeimininkas, žadėjęs parūpinti malkų, atveždavo kažkokių dažytų lentų.

„13 kv. m kambarėlis Kęstučio gatvėje buvo šaltas ir drėgnas. Stogas kiauras, dūmai iš krosnies verždavosi į vidų, langai neatsidarė, o šeimininkas, žadėjęs parūpinti malkų, atveždavo kažkokių dažytų lentų, todėl eidavau į parką rinkti šakų prakuroms“, – pasakoja Valdonė.

Už tokio būsto nuomą šeimininkas norėjo gauti 350 litų, tačiau Valdonė tikina šimtą litų nusiderėjusi. Tiesa, neilgam.

„Matyt, pasiskaičiavo, kad to 100 litų jam žūtbūt trūksta, ir ėmė reikalauti primokėti ir mus nuolat atakuodavo. Pavyzdžiui, sekmadienio rytą kelia triukšmą ir baladojasi, gręžioja langus. Mano liga dar labiau paūmėjo, neatlaikiau psichologinio spaudimo ir išsikrausčiau“, – sako Valdonė.

Kaimynai bandė nunuodyti?

Nuo vilko – ant meškos: skubiai išsinuomotas kambarys bendrabutyje Pelesos gatvėje saugia užuovėja irgi netapo.

„Net mėnesio nepragyvenome... Dukra serga reta plaučių liga, kurią cigarečių dūmai gali išprovokuoti, o kaimynai rūkydavo ne tik laiptinėje, bet ir kitose bendro naudojimo patalpose – virtuvėje ir tualetuose“, – prisimena Valdonė.

Kaimynų įpročių nepavyko pakeisti ne tik gražiuoju prašant, bet ir iškvietus policiją: „Žinote, ką man pasakė atvykę pareigūnai? Kad aš be reikalo keliu vėją, nes, kol čia negyvenau, niekas policijos nekviesdavo.“

I.Ozturhan/15min.lt nuotr./Konfliktas tarp nuomininkės ir nuomotojo kilo tada, kai buto savininkas, priėmęs gyventi nuomininkę, butą nusprendė parduoti.
I.Ozturhan/15min.lt nuotr.

Tačiau ir vieno pareigūnų vizito pakako, kad kaimynai ant naujakurės imtų griežti dantį.

„Kartą jie mane užrakino tualete, o kai ėmiau klibinti duris pareiškė, kad jas laužau. Tačiau baisiausia tai, kad jie norėjo mus nunuodyti – nežinia ko įdėjo į maistą, kol buvau palikusi virtuvėje keptuvę su bulvėmis. Mergaitei pasidarė bloga, aš irgi sunegalavau, todėl iškviečiau greitąją. Medikai atliko kraujo tyrimus, tačiau tyrė tik kelių cheminių medžiagų pėdsakus – narkotikų ir dar kažko – todėl nieko nerado. Bet gal jie įdėjo kokios nors nuodingos žolės ar trankviliantų“, – svarsto Valdonė.

Baisiausia tai, kad jie norėjo mus nunuodyti – nežinia ko įdėjo į maistą, kol buvau palikusi virtuvėje keptuvę su bulvėmis.

Paskutiniu lašu moters kantrybės taurėje tapo kambario šeimininko bandymas įsiveržti į vidų, manant, kad ten nieko nėra.

„Snaudžiau po vakarinio darbo ir išgirdau rakinant duris: gal norėjo mūsų daiktus, turtą, pinigus išnešti?“ – drebančiu balsu samprotauja moteris.

Klausant jos istorijos ima kirbėti mintis – kaip vienas žmogus gali turėti tiek daug priešų?  

Jautėsi lyg rojuje

Atsidūrusi beviltiškoje padėtyje Valdonė mąstė: negi normali, dirbanti motina su puikiai besimokančia gabia nepilnamete dukterimi nesulauks valstybės pagalbos?

„Valstybės, kuriai dirbu ir moku mokesčius! Negi mes turime miegoti gatvėje?“ – retoriškai klausia pašnekovė.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Vilniaus nakvynės namų filialas A.Kojelavičiaus gatvėje.
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Vilniaus nakvynės namų filialas A.Kojelavičiaus gatvėje.

Praėjusių metų gruodžio 6 dieną Valdonė N. su dukra atsidūrė Vilniaus miesto nakvynės namuose Vilkpėdės g. 12.

„Jautėmės lyg patekusios į rojų – tokios laimingos, tokios laimingos! Bet ta laimė truko tik tris dienas“, – atsidūsta Valdonė.

Erzino radijas, smilkalai ir svečiai

Naujosios nakvynės namų viešnios buvo apgyvendintos kambaryje su dar dviem moterimis ir kūdikiu.

„Apie higieną nekalbu, tvaikas – ohoho!“ – pirmą įspūdį prisimena naujakurė. Tačiau turint nevarvantį stogą virš galvos su tokiomis smulkmenomis esą galima susitaikyti.

Jautėmės lyg patekusios į rojų – tokios laimingos, tokios laimingos! Bet ta laimė truko tik tris dienas.

Tačiau vienos moters įprotis nakčiai įjungti radiją, nes kitaip jos dukra esą neužmiega, Valdonei nepatiko. Dar labiau erzino, kai kambaryje smilkdavo smilkalai.

„Bandžiau kalbėtis, aiškinti, kad mano dukrai tai gali pakenkti dėl plaučių ligos, tačiau į mūsų poreikius atsižvelgta nebuvo“, – aiškina Valdonė.  

Tačiau didžiausią nerimą moteriai kėlė tai, kad vakarais, kai ji dirba valytoja, į kambarį ateidavo svetimi vyrai – vienos kambario gyventojos brolis ir jos dukros tėvas.

„Mano mergaitei reikia miegoti, nes kitą dieną anksti keltis į mokyklą, reikia persirengti, o jie sėdi kambaryje. Ji man skambina, guodžiasi, man stresas. Skambinu nakvynės namų budėtojui ir klausiu, kaip galima leisti svetimus vyrus į kambarį, kuriame gyvena nepilnametė?“ – pasakoja Valdonė.

Jau trečią dieną nakvynės namuose ji išgirdo pasiūlymą: nepatinka – ieškokitės kitur: „Jiems nepatiko, kad iškėliau problemą, jog administracija pažeidinėja savo pačių sukurtą tvarką.“

Neranda bendros kalbos

Po šešių dienų Valdonė su dukra buvo perkeltos į kitą kambarį. Pusmetį jame gyveno tik dviese, tačiau Valdonė laiminga nesijautė: ji nerado bendros kalbos nei su kitais nakvynės namų gyventojais, nei su personalu.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Į Nakvynės namus ne vieną moterį atginė šeimoje patirtas smurtas.
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Į Nakvynės namus ne vieną moterį atgina šeimoje patirtas smurtas.

„Administracija pradėjo mus atakuoti: kiekviename žingsnyje ieško priekabių, girdi, motina ligonė, o vaikams nakvynės namuose – ne vieta. Man rašo įspėjimus, kad neva blogai elgiuosi, nesitvarkau per budėjimus. Tokiu būdu esu diskriminuojama, nes kai nesitvarko kiti gyventojai, niekas nieko nesako. Savivaldybės paprašiau raštiško išaiškinimo, kokios pareigos tenka nakvynės namų gyventojui, tačiau tik išsisukinėjama nuo atsakymų“, – aiškina Valdonė.

Man rašo įspėjimus, kad neva blogai elgiuosi, nesitvarkau per budėjimus. Tokiu būdu esu diskriminuojama, nes kai nesitvarko kiti gyventojai, niekas nieko nesako.

Pretenzijų ji turi ir socialiniams darbuotojams: „Užuot padėję susirasti darbą jie daro viską, kad prarasčiau savąjį. Be to, man nuolat grasina, kad kreipsis į vaiko teises ir atims iš manęs dukrą. Tai – skaudžiausias dalykas mano širdžiai.“

Kiekvienai problemai – atskiras raštas

Valdonė valo patalpas biurų komplekse – jos darbas vakarinis, todėl moteris nespėja grįžti į nakvynės namus iki nustatytos valandos.

„Esu aklavietėje: arba turiu mesti darbą, kad turėčiau stogą virš galvos, arba ieškoti kitos gyvenamosios vietos, tačiau mano pajamos tam per menkos“, – svarsto Valdonė.

Ji iš rankinės ištraukia du segtuvus dokumentų: raštų, kreipimųsi, skundų, adresuotų nakvynės namų vadovybei ir Vilniaus miesto savivaldybės atstovams.   

E.Jablonskio teigimu, socialinės tarnybos darbuotojai benamius renka reprezentacinėse gatvėse.
E.Jablonskis.

„Tačiau atsakymuose nė žodeliu neužsimenama apie direktoriaus prasižengimus ir pareigų nevykdymą, problemos ignoruojamos, lyg jų nė nebūtų. Viskas fokusuojama į mane: kad privalau grįžti laiku, kad man esą norima padėti. Socialinė darbuotoja įeina į kambarį ir sako: jums nerimas, jums nerimas. Niekas nesuvokia, kad man ne psichologiškai, o fiziologiškai sunku, nors, aišku, yra ir psichologinės įtampos“, – pripažįsta Valdonė.

Reikalaut reikalauja daug, o savo pareigas ignoruoja.

Ji mielai kraustytųsi gyventi dviese su dukra, bet būsto nuoma Vilniuje neįkandama. Pastogė nakvynės namuose joms atsieina 105 litus per mėnesį.

„Suprato, su kuo turi reikalą“

Vilniaus miesto nakvynės namų direktorius Edvardas Jablonskis pažymėjo, kad per tris filialus nakvynės namuose yra 300 vietų. Kiekvienas gyventojas – su savo charakteriu. „Reikalaut reikalauja daug, o savo pareigas ignoruoja“, – atsidūsta E.Jablonskis.

Jis neslepia, kad Valdonė N. smarkiai apkartino jo gyvenimą: „Iš pradžių po jos skundų savivaldybei pas mums lankydavosi komisijos, tačiau vėliau žmonės pamatė, kad tie skundai rašomi kas antrą dieną, ir suprato, su kuo turi reikalą.“

E.Jablonskis nesiryžo vertinti Valdonės psichinės sveikatos būklės. „Šiais laikais priversti žmogų pasitikrinti sveikatą negalima, o jei jis to nepadarė savo noru ir negavo gydytojų diagnozės, svarstyti apie jo būklę aš negaliu“, – sakė direktorius.

Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Kauno nakvynės namai
Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr.

Jis užtikrino, kad nakvynės namų administracijai pristačius darbdavio pažymą su darbo grafiku nakvynės namų gyventojai įleidžiami ir vėlesniu nei nustatyta metu.

Juk čia – ne viešbutis!

E.Jablonskis leido suprasti, kad Valdonei, matyt, nė kelių žvaigždučių viešbuty nebūtų gerai. O nakvynės namai – juk ne viešbutis.

O čia juk socialiai remtina paslauga – tai gyvenk, žmogau. Turi švarią patalynę, lovą, dušą – ko dar reikia?

„Kiek žinau, kur ji tik buvo, ten kildavo problemų. Pas mus – lygiai taip pat: tai ji virtuvėje negali virykle naudotis, tai šaldytuve vietos trūksta, tai šaldiklis blogas, tai dušas netinka. Nė vienas socialinis darbuotojas jai neįtiko – ir toliau neįtiks.

O čia juk socialiai remtina paslauga – tai gyvenk, žmogau. Turi švarią patalynę, lovą, dušą – ko dar reikia?“ – nesuvokia E.Jablonskis ir stebisi, kaip žmogus gali turėti tiek energijos kitiems nervus gadinti.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min