Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kaip jie atkūrė Lietuvą: vienuolikos Kovo 11-osios akto signatarų prisiminimai

Kovo 11-oji
Kovo 11-oji
Šaltinis: 15min
65
Skaitysiu vėliau
A A

Kovo 11-ąją nuo kitų svarbių Lietuvos istorijos datų skiria tai, kad ši šventė turi daug gyvų liudininkų, buvusių įvykių epicentre. Kaip Nepriklausomybės atkūrimo dieną šiandien, praėjus 26 metams, prisimena patys signatarai – modernios Lietuvos istorijos kūrėjai?

Portalas 15min Kovo 11-osios proga pristato 11 interviu su 11 šiuolaikinės Lietuvos istorijos kūrėjų – Nepriklausomybės atkūrimo akto signatarų. 

Savo prisiminimais dalijasi rašytojas Kazys Saja, Seimo nariai Rasa Juknevičienė, Eugenijus Gentvilas ir Kęstutis Glaveckas, europarlamentaras Algirdas Saudargas, eurokomisaras Vytenis Andriukaitis, Lietuvos bankų asociacijos vadovas Stasys Kropas, ES Teisingumo teismo teisėjas Egidijus Jarašiūnas, buvęs Valstybės saugumo departamento (VSD) pirmininkas Mečys Laurinkus, buvęs ministras pirmininkas Aleksandras Abišala ir buvęs Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas.

K.Saja: nežinojome, ar grįšime namo

Irmos Gineikienės nuotr./Kazys Saja
Irmos Gineikienės nuotr./Kazys Saja

– Koks yra pats stipriausias jūsų atsiminimas iš Kovo 11-osios?

– Papasakosiu atsiminimą ne iš pačios kovo 11-osios, bet iš tų laikų. Mes, deputatų grupė, stovėjome greta Seimo pastato, o mūsų link artėjo tankų kolona. Mes nebuvome tikri, ar grįšime namo. Nežinojome, ką ta tankų kolona darys. Todėl visi norėjome atsisveikinti su savo šeimomis, ir prie telefono, kuriuo galėjome paskambinti namiškiams, susidarė eilė.

– Kaip jautėtės lemtingojo balsavimo metu?

– Pakiliai. Aš žinojau, kad už Aukščiausiosios Tarybos rūmų sienų minia laukia mūsų sprendimo. Bet neturėjome kada išeiti ir su ta minia džiaugtis. Buvo sugiedotas himnas, ir tada Vytautas Landsbergis labai gražiai palinkėjo Latvijai ir Estijai, kad ir jos būtų laisvos. Po to jis ramiai ištarė: „Tęsiame darbą.“ Man tai labai įstrigo.

– Koks yra didžiausias Lietuvos pasiekimas per 26 metus?

– Džiaugiuosi, kad esame Europos Sąjungoje. Nesutinku su tais, kurie sako, kad mes iš vienos sąjungos perėjome į kitą. Esame pripažinti ES nariai, turime NATO stogą ir paramą.

Aš gimiau nepriklausomoje Lietuvoje. Būdamas vaikas mačiau, kaip Lietuva buvo okupuojama, kaip atėjo sovietai. Tada mūsų situacija buvo visiškai kitokia, tarp Stalino ir Hitlerio buvome kaip rugio grūdas tarp girnų. O dabar jaučiamės kitaip, ir tai yra didžiausias mūsų valstybės laimėjimas.

Aš gimiau nepriklausomoje Lietuvoje. Būdamas vaikas mačiau, kaip Lietuva buvo okupuojama, kaip atėjo sovietai. Tada mūsų situacija buvo visiškai kitokia, tarp Stalino ir Hitlerio buvome kaip rugio grūdas tarp girnų. O dabar jaučiamės kitaip, ir tai yra didžiausias mūsų valstybės laimėjimas.

Nebesame tokie mažulyčiai, lengvai sutraiškomi, kaip 1939–1940 m.

– Ką jaunas žmogus turėtų žinoti apie Kovo 11-ąją, ko jis galbūt nežino?

– Jam būtina žinoti, ką išgyveno jo tėvų karta. Kurti valstybę, joje dar esant priešiškai kariuomenei, buvo sunkus darbas. Jaunuoliai turi žinoti, kaip vyko valstybės kūrimas iš karto po kovo 11 d. Žinoti, kad turi būti dėkingi ir V.Landsbergiui, ir kai kuriems kitiems žmonėms.

– Kaip dabar, jūsų nuomone, reikėtų minėti Kovo 11-ąją?

– Visada įtariai žiūrėjau į išorinę pompastiką. Norėtųsi, kad mes širdimi ir protu pajustume šitos šventės svarbą.

– Gal prisimenate kokį įdomų, netikėtą nutikimą iš tų dienų?

– Mano draugas Česlovas Stonys suorganizavo mitingą, kurio tikslas buvo įrodyti, kad laisvoje Lietuvoje reikia mažiau girtuokliauti. Mitingas buvo didžiulis, vyko Kalnų parke.

Buvo atvarytas didžiulis automobilis su cisterna – srutų surinkėjas. Žmonės nešė ir pylė bet kokį alkoholį į tą srutų surinkėją. Tie, kurie neturėjo, nusipirko alkoholio parduotuvėje ir darė tą patį. Užteko tada Lietuvai pasiryžimo, noro, kovoti su iš seno ateinančiomis ydomis.

K.Glaveckas: jautėme 10 proc. baimės ir 90 proc. ryžto

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Kęstutis Glaveckas
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Kęstutis Glaveckas

– Koks yra pats stipriausias jūsų atsiminimas iš Kovo 11-osios?

– Pats balsavimas bei po jo įvykęs Sovietų Sąjungos vėliavos nuleidimas bei Lietuvos vėliavos pakėlimas. Tai buvo įspūdinga ir labai visus paveikė. Atmosfera buvo jaudinanti, ore tvyrojo didelė įtampa, nes visi suprato, kad mes pradėjome griauti Sovietų Sąjungą.

– Kaip jautėtės paties balsavimo metu?

– Jausmai buvo 10 proc. baimės ir 90 proc. ryžto padaryti tą dalyką iki galo nepaisant nieko. Aš manau, kad dauguma tą jautė. Bijojo daugelis, bet baimė nesustabdė noro paskelbti nepriklausomybę.

– Koks yra didžiausias Lietuvos pasiekimas per 26 nepriklausomybės metus?

– Didžiausi pasiekimai – kad tapome nepriklausoma valstybe su visais atributais ir kad įstojome į Europos Sąjungą. Aišku, yra ir problemų. Per 25 metus mes dar nesugebėjome užauginti lietuvio, kuris mylėtų savo kraštą, neemigruotų, gebėtų valdyti Lietuvos ekonomiką ir būtų tikras savo krašto šeimininkas. Bet manau, kad ta problema laikui bėgant bus išspręsta.

– Kaip dabar reikėtų minėti Kovo 11-ąją?

– Aš daryčiau didžiausią šventę. Be liūdnų dainų, be ašarų. Galima linksmintis su šokiais, dar kuo nors, bet tik ne verkiant. Pas mus ir taip per daug liūdnų švenčių, vien tik liūdesiu gyventi negalima. Tai nėra gerai. Mums reikia, kad jaunimas eitų į priekį, kad degtų širdys.

– Ką jaunas žmogus turėtų žinoti apie Kovo 11-ąją, ko jis galbūt nežino?

– Reikia žinoti visą istoriją. Žinoti, kad Lietuva – tai ne tik Kovo 11-oji, bet ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kad tai valstybė, kuria turime didžiuotis. 

– Gal prisimenate kokį įdomų, netikėtą nutikimą iš tų dienų?

– Mes buvome labai dideli draugai su akademiku Eduardu Vilku, protingu ir geru žmogumi. Jis buvo didelis pokštininkas, humoro mėgėjas.

Tai tuo metu, kad būtų mažiau įtampos, mes ir degtinės kartais Seimo pastate išgerdavome. Aišku, čia jau po darbų buvo, 1–2 valandą nakties, bet vis tiek galima tai prisiminti, juk proga išties buvo vieną kartą gyvenime ir ne kiekvienai kartai pasitaikanti.

S.Kropas: Kovo 11-oji lėmė geopolitinį lūžį

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Stasys Kropas
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Stasys Kropas

– Koks yra pats stipriausias jūsų atsiminimas iš Kovo 11-osios?

– Paties proceso pabaiga. Prisimenu, kaip vakare balsavome, baigėme visas procedūras, išėjome iš salės ir išvydome žmonių reakciją lauke.

– Kaip jautėtės balsavimo metu?

– Jausmas buvo nepaprastai geras. Mane tik išgąsdino, kad sekretoriatas skaitydamas iš eilės visus balsus maniškį praleido ir perskaitė paskutinį. Todėl man teko ilgai jaudintis, netgi ėmiau svarstyti, ką daryti, kad mano balsas neprapultų.

– Koks yra didžiausias Lietuvos pasiekimas per 26 Nepriklausomybės metus?

– Praėjusią savaitę Statistikos departamentas paskelbė, kad Lietuvos BVP yra 75 proc. Europos Sąjungos vidurkio. Aš tikrai nesitikėjau, kad mes, dar gyvenant šiai kartai, pasieksim tokį rezultatą. Tai yra nepaprastai didelis šuolis.

Praėjusią savaitę Statistikos departamentas paskelbė, kad Lietuvos BVP yra 75 proc. Europos Sąjungos vidurkio. Aš tikrai nesitikėjau, kad mes, dar gyvenant šiai kartai, pasieksim tokį rezultatą. Tai yra nepaprastai didelis šuolis.

Pamažu beldžiamės į išrinktųjų, turtingųjų klubą. Ir mes tai pasiekėme klupčiodami, padarę gal tik pusę to, ką galėtume padaryti.

– Kaip dabar, jūsų nuomone, reikėtų minėti Kovo 11-ąją?

– Aš džiaugiuosi, jog atsiranda civilizuotas supratimas, kad valstybė ir nepriklausomybė yra vertybės bei kad tokią šventę reikia minėti pakiliai ir su džiaugsmu. Nematau nė vienos valstybės, kuriai galėtume ko nors pavydėti. Ypač dabartinės krizės kontekste, kuomet ekonomika ir ūkis puikiai atsigavo ir prisitaikė.

– Ką jaunas žmogus turėtų žinoti apie Kovo 11-ąją, ko jis galbūt nežino?

– Man padarė įspūdį prieš dešimtmetį Vašingtono knygyne rastas Oksfordo universiteto išleistas pasaulio istorijos vadovėlis. Pažiūrėjau, ką ten rašo apie Lietuvą, ir radau, kad Lietuva paminėta kaip valstybė, lėmusi geopolitinį lūžį.

Ten pabrėžiama, kad mes priėmėme sprendimą skelbti Nepriklausomybę patys, nelaukdami, kol mums kažkas ją suteiks, nors tai buvo rizikinga. Vadovėlis rašė, kad tai lėmė visą pasaulio tvarkos pasikeitimą. Todėl gerai būtų, jei jaunimas suprastų, kokią reikšmę kovo 11 d. turėjo ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui.

– Gal prisimenate kokį įdomų, netikėtą nutikimą iš tų dienų?

– Mums buvo išdalinti tokie portfeliai su dokumentais ir viskuo, ką reikia žinoti, ir per susijaudinimą mano portfelį į namus parsinešė Jurgis Jurgelis. Taip parą praleidau be dokumentų ir buvau tikrai sunerimęs. Vėliau visi juokėmės iš savo išsiblaškymo.

R.Juknevičienės atminty įstrigo užsienio televizijų mikrofonai

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Rasa Juknevičienė
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Rasa Juknevičienė

– Koks yra pats stipriausias jūsų atsiminimas iš Kovo 11-osios?

– Prisimenu didžiulius pūkuotus užsienio televizijų – CNN, BBC ir visų kitų – mikrofonus, kurie užstojo man vaizdą. Gyvenime nebuvau mačiusi tokių dalykų. Seimo salėje nebuvo vietos specialiai žurnalistams, todėl jie susigrūdo priešais erdvę tarp tribūnos ir prezidiumo, ir aš nieko nemačiau. Tuo momentu, kai buvo keliama vėliava, prieš save mačiau tik žurnalistus.

– Kaip jautėtės balsavimo metu?

– Kovo 11-osios balsavimą reikia matyti visame jo kontekste. Mes jam ruošėmės, juk prieš tai vyko rinkimai. Į Kovo 11-osios balsavimą mes ėjome kaip į savaime suprantamą įvykį.

Nors dabar dažnai atrodo, kad tada buvome labai vieningi, iš tiesų vyko arši, žiauri kova. Komunistų partija, ypač rajonuose, beveik visur buvo Burokevičiaus tipo partija. Sąjūdis padėjo nuo TSKP atsiskyrusiai LKP įveikti baisų įšalą rajonuose, bet problemų vis tiek buvo daug.

Aš tuo metu gyvenau Pasvalyje. Kadangi automobilio neturėjau, tuometinė Sąjūdžio sekretorė Angonita Rupšytė man paskambindavo ir informuodavo apie būsimus posėdžius. Keldavausi 5 ryto, važiuodavau autobusu, kad 9 ryto būčiau posėdyje, o tada važiuodavau atgal, nes kur nakvoti nebuvo. Ir taip nuolatos.

Todėl prieš kovo 11-ąją buvau labai nuvargusi. Netgi vienu momentu ašaros akyse pasirodė, pagalvojau, kaip reikės toliau gyventi. Lūžio taškas toks įvyko. Tiesa, prieš kovo 11-ąją jau davė mums tuometiniame „Draugystės“ viešbutyje kambarius, kad būtų kur apsistoti. Pirmą kartą gyvenime gyvenau viešbutyje. Taip kad balsavimas dėl kovo 11-osios buvo tik vienas iš daugelio svarbių tuomečių balsavimų.

– Koks yra didžiausias Lietuvos pasiekimas per 26 metus?

– Narystė ES ir NATO. Tai yra dar du kertiniai mūsų valstybės akmenys, pirmas buvo Kovo 11-oji ir valstybės atkūrimas.

– Ką jaunas žmogus turėtų žinoti apie Kovo 11-ąją, ko jis galbūt nežino?

– Jauni žmonės dažnai nežino, kad Kovo 11-osios galėjo ir nebūti. Mes savo nepriklausomybę galėjome atkurti vasario 16 d., jeigu tuometinė LTSR Aukščiausioji Taryba būtų sutikusi, kaip Sąjūdis reikalavo, rinkimus paskelbti anksčiau. Bet jie tyčia delsė ir tyčia rinkimus paskelbė paskutinę galimą dieną pagal tuometinius įstatymus. Todėl balsavimas ir vyko kovo 11 d.

Be to, ne visi žino, kad kovo 12-ąją turėjo rinktis SSRS Aukščiausioji Taryba. Ji turėjo priimti naują įstatymą, kuris būtų užkirtęs kelią sovietinėms respublikoms išstoti iš SSRS. Be to, turėjo būti išrinktas SSRS prezidentas, kuris būtų tapęs ir mūsų prezidentu. Todėl priėmėme sprendimą, kad SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimai netenka galios.

– Kaip dabar, jūsų nuomone, reikėtų minėti Kovo 11-ąją?

– Man tai yra didelė šventė. Bet aš puikiai suprantu skirtumą tarp Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios. Vasario 16-osios liudininkų jau nebėra. Žmonės iš perspektyvos jau aiškiai suvokia, ką tai reiškia. O Kovo 11-ąją didelė dalis žmonių priėmė nebūtinai džiugiai.

Prisimenu, grįžau į savo apygardą Pasvalyje. Vilniuje tą vėlų kovo 11-osios vakarą mus sutiko su gėlėmis ir jaučiausi kaip sapne, žmonės sveikino ir dėkojo, o pirmojo susitikimo Pasvalyje metu vienas kompartijos veikėjų pasiėmęs lietuvių kalbos žodyną pilnos salės žmonių paklausė: „Ar žinote, koks žodis lietuvių kalbos žodyne eina po žodžio „nepriklausomybė“? Ogi „nepritekliai“.

Nemanau, kad ir šiandien tokie žmonės pripažįsta, kad tai yra šventė. Kol išliks toks asmeninis santykis su sovietmečiu, Kovo 11-oji bus šiek tiek kitokia šventė.

– Gal prisimenate kokį įdomų, netikėtą nutikimą iš tų dienų?

– Jau pasakojau atvejį su užsienio žurnalistais. Apskritai įtempti laikai buvo, mes nežinojome, kur einame. Buvo daugybė gąsdinimų, pripažinimo iš Vakarų nebuvo ilgai. Negalėčiau daug įdomybių papasakoti, nes buvo be galo įtemptas laikas. Daug nerimo, įtampos, niekas nežinojo, kuo viskas baigsis. Tebebuvo KGB, sovietinė armija, tūkstančiai tankų, lėktuvų.

Č.Juršėnas: jaučiau, kad padarėme darbą

Luko Balandžio/15min.lt nuotr./Česlovas Juršėnas
Luko Balandžio/15min.lt nuotr./Česlovas Juršėnas

– Koks yra pats stipriausias jūsų atsiminimas iš Kovo 11-osios?

– Pirmiausia jaučiau džiaugsmą ir pasitenkinimą, kad padarytas darbas. Gal ne iš karto mums visiems buvo aišku, kokios bus to darbo pasekmės, bet vis dėlto mes padarėme tai, ką žadėjome prieš tai savo rinkėjams, visiems Lietuvos žmonėms.

– Kaip jautėtės balsavimo metu?

– Jautėme, kad darome labai svarbų žingsnį, nors ir neįsivaizduodami jo pasekmių. Visi 124 mes, kurie balsavome „už“, buvome įsitikinę, kad atliekame svarbų veiksmą, kuris bus naudingas Lietuvai ir lietuvių tautai.

Jautėme, kad darome labai svarbų žingsnį, nors ir neįsivaizduodami jo pasekmių. Visi 124 mes, kurie balsavome „už“, buvome įsitikinę, kad atliekame svarbų veiksmą, kuris bus naudingas Lietuvai ir lietuvių tautai.

Ir tikėjome, kad tai bus ne vien tik Lietuvos reikalas, bet ir likusio pasaulio. Tikėjome, kad darome žingsnį tarptautinėje arenoje, keisdami politinį žemėlapį.

– Koks yra didžiausias Lietuvos pasiekimas per 26 metus?

– Didžiausias pasiekimas – kad mes esame, stiprėjame ir įsitvirtiname politiniame pasaulio žemėlapyje. Tai svarbiausia. Ir dar svarbu, kad mes keičiamės. Gal ne tokiais tempais, kaip norėtume, ir gal nebūtinai viskas mums gerai išeina, bet vis dėlto esame ir būsime.

– Gal prisimenate kokį įdomų, netikėtą nutikimą iš tų dienų?

– Juokingų ar netikėtų dalykų iš esmės nebuvo. Mes buvome atitinkamai nusiteikę, kai kuriais atvejais ir įsitempę. Buvo smagu, džiaugėmės ir plojome, kai buvo perskaityti vardinių balsavimų rezultatai.

Mano pasiūlymu balsavome vardiniu būdu – pildėme korteles, bet nemetėme į balsavimo dėžę. Galiu dabar drąsiai sakyti, kad kiekvienam mūsų tai padėjo turėti istorinį dokumentą –  kortelių kopijas. 

– Kaip dabar, jūsų nuomone, reikėtų minėti Kovo 11-ąją?

– Tai turi būti ir rimtų apmąstymų apie tai, kas padaryta ir nuveikta, diena, ir tų laikų žmonių pagerbimas, ir, jei apie jaunimą kalbėsime, tėvų ir senelių darbo pagerbimas. 

Bet jaunimas, žinoma, turėtų linksmai švęsti. Tai turi būti džiaugsmo diena. Tikiuosi, kad bus geras oras, saulutė švies, žmonės išeis į gatves, kartu džiaugsis, šoks, dainuos, klausys koncertų. Reikia linksmybių ir džiaugsmo – prieš 26 metus buvo padarytas istorinis darbas.

– Ką jaunas žmogus turėtų žinoti apie Kovo 11-ąją, ko jis galbūt nežino?

– Reiktų priminti jaunimui, kad Kovo 11-osios aktą priėmė dviejų skirtingų pakraipų, skirtingos kilmės judėjimas – Lietuvos persitvarkymo Sąjūdis ir savarankiška Lietuvos komunistų partija, kuriai ir aš priklausiau.

Tos dvi jėgos nulėmė, kad iš 130 balsavusių 124 balsavo „už“, nė vieno balso nebuvo prieš. Nė viena aplinkinė tauta nebalsavo būtent taip. Buvo nemažai žmonių, balsavusių „prieš“, susilaikiusių. O pas mus – nė vieno balso „prieš“.

E.Gentvilas: švęsti Kovo 11-ąją reikia linksmai

Luko Balandžio/15min.lt nuotr./Eugenijus Gentvilas
Luko Balandžio/15min.lt nuotr./Eugenijus Gentvilas

– Koks yra pats stipriausias jūsų atsiminimas iš Kovo 11-osios?

– Turbūt pats paskelbimo momentas, kurio tikrai laukėme, dėl kurio buvome apsisprendę jau kandidatuodami į Aukščiausiąją Tarybą. Reikėjo skubėti – artėjo Tarybų Sąjungos deputatų suvažiavimas, kurio metu turėjo būti priimtas išstojimo mechanizmas. Ta emocija tuomet buvo visuotinė ir natūrali.

– Kaip jautėtės balsavimo metu?

– Paties balsavimo metu ypatingų jausmų nebuvo, visi žinojome, kad turėtų būti ryški persvara. Tačiau kai jau buvo paskelbtas pats faktas, nuimti Tarybų Lietuvos herbas ir vėliava bei pakelti nepriklausomos Lietuvos simboliai, tada emocijos sukilo.

– Koks yra didžiausias Lietuvos pasiekimas per 26 metus?

– Įtvirtinta laisvė. Kiek ta laisve žmonės pasinaudoja, čia jau kita tema, bet galimybės atsiveria didžiulės. Aš pagal savo vaikus žiūriu – kokias galimybes jie turi, lyginant su mano jaunyste. Tada pokyčiai matyti ryškiausiai.

– Kaip dabar, jūsų nuomone, reikėtų minėti Kovo 11-ąją?

– Linksmai. Mes, Klaipėdos liberalai, rodos, 1996 m. vasario 16-ąją padarėme šventę mieste su lozungu „Šventę švęskime linksmai“. Nes buvo prasidėjusi tokia tradicija, kad pirmiausia mišios, o tada eisena, kalbos ir tiek. O mes šventėme su anekdotais, sportinėmis atrakcijomis, Virgio Stakėno koncertu. Ir šiandien norėtųsi visokių pramogų, kurias galėtų organizuoti ne tik valdžia, bet ir bendruomenės. Oficialūs minėjimai turi vykti, bet norisi paskatinti ir pačius žmones švęsti.

– Ką jaunas žmogus turėtų žinoti apie Kovo 11-ąją, ko jis galbūt nežino?

– Man aktualiausia, kad jauni žmonės žinotų, kaip buvo iki tol ir kaip yra dabar. Pavyzdžiui, dabar Lietuvoje galima sakyti „Prie ruso buvo geriau“. Ir yra taip sakančių. 

Bet aš jauniems žmonėms visada siūlau įsivaizduoti, kad sovietmečiu kas nors būtų pasakęs „Prie Smetonos buvo geriau“. Tie žmonės greitai atsidurtų kalėjime, būtų išmesti iš darbo ir taip toliau. Sakyti, kad tau kažkas nepatinka, yra laisvos, kritiškos visuomenės požymis.

– Gal prisimenate kokį įdomų, netikėtą nutikimą iš tų dienų?

– Visiškai linksmų, kurioziškų įvykių neturėjau, bet prisimenu, kad mano konkurentas į Aukščiausiąją Tarybą Klaipėdoje buvo toks Sopnikovas. Jis KGB darbuotojas buvo. Minios žmonių rinkdavosi į diskusijas. Ir aš, jaunas 29 metų vaikinas, sakydavau, kodėl nepriklausoma Lietuva yra geriau negu likimas TSRS, o jis dėliodavo argumentus, kodėl verta likti. Daug vaikščiojome ir po rusiškus kolektyvus, ir prisimenu, kaip rusų akys pradėdavo žibėti, kai suprasdavo, kad gali egzistuoti ir kitokia tikrovė. Tai ir atsimenu labiausiai, kaip žmonės keitėsi, o ne konkrečius įvykius.

V.Andriukaičiui įstrigo diskusija dėl akto teksto

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Vytenio Povilo Andriukaičio spaudos konferencija po pilvo operacijos
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Vytenis Povilas Andriukaitis

– Koks yra pats stipriausias jūsų atsiminimas iš Kovo 11-osios?

– Jis susijęs su labai individualia patirtimi. Aš priklausiau aštuonių asmenų darbo grupei, ruošusiai Kovo 11-osios dokumentus. Beveik iki pat paskutinės akimirkos mes darbo grupėje ginčijomės dėl vieno kertinio, esminio žodžio.

Pirmojoje akto versijoje buvo sakinys „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba kaip suvereninių galių reiškėja šiuo aktu sieks realizuoti visą Valstybės suverenitetą.“ Mano pastangomis žodis „sieks“ buvo pakeistas į žodį „pradeda“.

Savo ranka parašytą priešpaskutinę kovo 11-osios teksto redakciją aš iki šiol laikau kaip didžiausią relikviją.

– Kaip jautėtės balsavimo metu?

– Emocijos buvo neišpasakytos. Jausmas buvo kaip prieš pačias įtempčiausias varžybas laukiant startinio šūvio. Starto į sunkų kelią, į visišką nežinomybę, tačiau į tai, kas buvo širdyse – į laisvą Lietuvą. Tas jausmas neišreiškiamas žodžiais, jo neįmanoma apsakyti.

Emocijos buvo neišpasakytos. Jausmas buvo kaip prieš pačias įtempčiausias varžybas laukiant startinio šūvio. Starto į sunkų kelią, į visišką nežinomybę, tačiau į tai, kas buvo širdyse – į laisvą Lietuvą. Tas jausmas neišreiškiamas žodžiais, jo neįmanoma apsakyti.

– Koks yra didžiausias Lietuvos pasiekimas per 26 metus?

– Laisva Lietuva. Visos galimybės dabar yra visų mūsų rankose. 3 milijonų žmonių rankose. 25 metų asmenys šiandien yra visiškai kitokie negu ankstesnės kartos. Jie yra atviri pasauliui. Be to, Lietuva dabar yra svarbių tarptautinių struktūrų – Jungtinių Tautų, ES, NATO – dalis. Manau, kad tuo visi turime didžiuotis.

– Ką jaunas žmogus turėtų žinoti apie Kovo 11-ąją, ko jis galbūt nežino?

– Į kiekvieno jaunuolio širdį reikėtų pažvelgti per jo paties prizmę. O daugeliui nėra nieko brangiau negu žinojimas, kad ateina jo gimtadienis. Juk kiekvienas 25 metų jaunuolis nori švęsti savo gimtadienį. Tai va, jeigu savo gimtadienyje tu lauki draugų ir džiaugiesi, tai Kovo 11-oji yra tas pats. Tai yra Lietuvos gimtadienis, kiekvieno mūsų gimtadienis.

– Kaip dabar, jūsų nuomone, reikėtų minėti Kovo 11-ąją?

– Visos formos tinka. Kiek žmonių, visuomenės grupių, tiek yra ir raiškos būdų. Bet svarbiausia – 1992 m. visa Lietuva susitarė balsuodama už Konstituciją, kad asmens orumas neliečiamas. Tad baikime juodinti vieni kitus, gąsdinti vieni kitus, skleisti neapykantą, baimę, paranojas. Pamėginkime, kad bent Kovo 11-oji būtų švari, graži, džiugi, įvairi.

– Gal prisimenate kokį įdomų, netikėtą nutikimą iš tų dienų?

– Tos dienos buvo nepakartojamos. Nieko džiugesnio ir svarbesnio gyvenime nebuvau daręs. Rengdami teisės aktus žinojome, kad už mūsų pečių stovi trys milijonai žmonių. Norėjome pateisinti mus išrinkusių lūkesčius, viską sudėti į žodį „Lietuva“.

Daug gatvėje sutiktų žmonių išsakydavo komentarus, pabarimus, nes sekė kiekvieną Aukščiausiosios Tarybos veiksmą. Tokio aktyvaus diskusijų lauko, koks tada buvo Lietuvoje, aš daugiau nebeprisimenu. Buvo daug karštų, mylinčių širdžių ir draugiškų patarimų.

A.Saudargas: balsavimas buvo tik ilgo darbo kulminacija

BFL nuotr./Algirdas Saudargas
BFL nuotr./Algirdas Saudargas

– Koks yra pats stipriausias jūsų atsiminimas iš Kovo 11-osios?

– Nėra vieno stipriausio atsiminimo. Visos tos dienos pasižymėjo ypatinga nuotaika, kiekvienas sprendimas buvo nuoseklus ir vedantis link tikslo. Pats balsavimas buvo kulminacija, bet tik vienas momentas. Tokių momentų buvo visa seka, ir viskas prasidėjo nuo Sąjūdžio pradžios.

– Kaip jautėtės balsavimo metu?

– Buvo daug jausmų – emocinis pakilimas, įtampa. Toks sudėtingas jausmų komplektas. Atskirus jausmus būtent per balsavimą išskirti sunku, juo labiau kad pats balsavimas buvo labiau spektaklis, link kurio vedė ilgas, nuoseklus darbas. Tik dabar mes jam suteikiame tokią simbolinę reikšmę.

– Koks yra didžiausias Lietuvos pasiekimas per 26 metus?

– Nėra vieno didžiausio pasiekimo. Didelis pasiekimas buvo patekti į geopolitinius darinius – ES ir NATO. Įsitvirtinome Europos geopolitinėje erdvėje, esame ten, kur turėjome būti. Bet tai buvo nuolatinis vyksmas, nuoseklus darbas ir tikslų siekimas, o įstojimas buvo tik kulminacija.

– Kaip dabar, jūsų nuomone, reikėtų minėti Kovo 11-ąją?

– Klauskite jaunų žmonių, tegul jie sprendžia. Tų, kurie gimė jau nepriklausomoje Lietuvoje. Tegu jie sprendžia, ką jiems reiškia Kovo 11-oji, nes jiems tai yra jau istorija. Kaip jiems reikalinga, taip jie ir atsimins.

– Ką jaunas žmogus turėtų žinoti apie Kovo 11-ąją, ko jis galbūt nežino?

– Jaunimas viską žino, ką jam reikia žinoti. Joks pavienis faktas esmės nepakeis. Jie tik turi suprasti, kad visas jų dabartinis gyvenimas „išplaukia“ iš Kovo 11-osios ir to, kas buvo padaryta tą dieną. Tai buvo lūžio momentas. 50 metų atrodė, kad niekas pasikeisti negali, o va ėmė ir pasikeitė.

– Gal prisimenate kokį įdomų, netikėtą nutikimą iš tų dienų?

– Linksmi dažniausiai yra labai asmeniški ir priklauso nuo privataus konteksto. O įvykius, kuriuos visi žino, ir taip visi žino.

E.Jarašiūnas: dirbome darbą, kuriam buvome išrinkti

Šarūno Mažeikos/BFL nuotr./Egidijus Jarašiūnas
Šarūno Mažeikos/BFL nuotr./Egidijus Jarašiūnas

 

– Koks yra pats stipriausias jūsų atsiminimas iš Kovo 11-osios?

– Iš esmės Kovo 11-osios aktas buvo tik tautos valios įtvirtinimas teisine forma. Svarbiau buvo pasiruošimas jam. Kelios dienos prieš kovo 11 d. susirinkę Sąjūdžio deputatai diskutavo, kokia forma, kokiais veiksmais turi būti atkurta Nepriklausomybė. Tuose susirinkimuose ir buvo parengtas kovo 11 d. akto turinys, fiksuotas tolesnis tautos kelias. Be šių susirinkimų atkurti Nepriklausomybės nebūtų pavykę.

– Kaip jautėtės balsavimo metu?

– Ypatingų emocijų nebuvo. Tiesiog dirbome darbą, kuriam buvome išrinkti. Tuo metu niekas nesuvokė, kad tai kažkas ypatinga. Juk prieš tai vyko rinkimai, rinkimuose buvo agituota už Nepriklausomybės atkūrimą, tam buvo pritarta. Po to daug diskutuota ir galiausiai tiesiog buvo atliktas veiksmas, dėl kurio abejonių nebuvo.

Ypatingų emocijų nebuvo. Tiesiog dirbome darbą, kuriam buvome išrinkti. Tuo metu niekas nesuvokė, kad tai kažkas ypatinga. Juk prieš tai vyko rinkimai, rinkimuose buvo agituota už Nepriklausomybės atkūrimą, tam buvo pritarta. 

– Koks yra didžiausias Lietuvos pasiekimas per 26 metus?

– Tai, kad Lietuva yra nepriklausoma valstybė, kuri sugebėjo įsirašyti į kitų demokratinių valstybių bendriją. Taip pat tai, kad savarankiškai ir daugiau mažiau sėkmingai tvarko savo gyvenimą.

– Kaip dabar, jūsų nuomone, reikėtų minėti Kovo 11-ąją?

– Ši šventė – vienas iš didelių dabartinės žmonių kartos pasiekimų. Tai visos tautos šventė ir ji turi išsiskirti iš eilinių dienų. O šiaip kiekvienas turi savo supratimą, bet jei tai visai valstybei reikšminga diena, ji turi būti reikšminga ir jos piliečiams.

– Ką jaunas žmogus turėtų žinoti apie Kovo 11-ąją, ko jis galbūt nežino?

– Jaunimui šita data jau yra istorija. Apskritai savo valstybės istoriją žinoti reikia, o Kovo 11-oji yra būtent modernaus valstybingumo atkūrimo data. Tai žinoti yra būtina. Lygiai taip pat svarbu ir žinoti konstitucinę valstybės sistemą, tik tuomet asmuo supras procesus, kurie vyksta valstybės gyvenime.

– Gal prisimenate kokį įdomų, netikėtą nutikimą iš tų dienų?

– Labiau atsimenu diskusijas dėl atskirų dalykų. Visko buvo, tai buvo visai kita epocha, Sąjūdžio klube diskutavo ne tik patys deputatai, bet ir jų palaikytojai. Natūralu, kad kai kurie galvojo – ką čia diskutuoti, reikia skelbti Nepriklausomybę ir viskas. Tačiau tam, kad tai įvyktų korektiškai teisės prasme, tokios diskusijos buvo būtinos. Klaidos būtų skaudžiai atsiliepusios ateičiai.

M.Laurinkus: svarstėme, pervažiuos mus tankai ar ne

Gretos Skaraitienės nuotr./Mečys Laurinkus
Gretos Skaraitienės nuotr./Mečys Laurinkus

– Koks yra pats stipriausias jūsų atsiminimas iš Kovo 11-osios?

– Labai ryškiai atsimenu visas pirmąsias dienas. Tą aplinką, tą nerimą – pervažiuos Rusijos tankai mus ar nepervažiuos. Pirmąjį mėnesį po Kovo 11-osios prisimenu labai ryškiai. O paskui jau tapo paprasčiau gyventi.

– Kaip jautėtės lemtingojo balsavimo metu?

– Manau, kad visų mūsų jausmai buvo vienodi. Kažkokios neįtikėtinos euforijos, ypatingo pakilimo nebuvo. Bet aš buvau įsitikinęs, kad apsisprendėme tvirtai ir viskas bus gerai.

– Koks yra didžiausias Lietuvos pasiekimas per 26 metus?

– Saugumo užtikrinimas. Dabar Lietuva yra labai saugi. Ypač lyginant su 1918 m. vasario 16 d. Tada tokių perspektyvų kaip NATO ar ES nebuvo, Lietuva visada turėjo būti labai įsitempusi, dairytis į visas puses. O dabar Lietuva turi užnugarį, ir viskas yra visiškai kitaip. 

– Ką jaunas žmogus turėtų žinoti apie Kovo 11-ąją, ko jis galbūt nežino?

– Ne signatarų pavardes, tai faktas. Tegu vieną pavardę atsimena, na, dešimt, ir tai jau labai gerai. Bet reikėtų, kad jis susivoktų, jog tai buvo labai pavojingas laikotarpis. Lietuva galėjo amžiams prarasti bet kokią viltį atgauti nepriklausomybę. Kitaip sakant, tai buvo laiko išnaudojimas. Tinkamo laiko tinkamas išnaudojimas. Reikia į tai atkreipti dėmesį, nes kito tinkamo laiko jau nebebūtų buvę. Jei būtume laukę, tai galėjo niekada neįvykti.

– Kaip dabar, jūsų nuomone, reikėtų minėti Kovo 11-ąją?

– Tai asmeninis kiekvieno žmogaus reikalas. Aš nueinu į Seimą, pabūnu, man čia ritualinis dalykas. Bet šiaip nuo asmens priklauso: vieni emocingesni, kiti ne. Aš ramiai žiūriu.

– Gal prisimenate kokį įdomų, netikėtą nutikimą iš tų dienų?

– Mane tada tikrai emociškai paveikė Kazimiero Antanavičiaus pasakymas po balsavimo. Jis džiaugėsi, reiškė džiaugsmą neslėpdamas vyriškų ašarų. Sakė: „Aš maniau, kad tai neįvyks, bet įvyko, dingo abejonės iš galvos.“

A.Abišala prisimena gerąjį nuovargį

Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Aleksandras Abišala
Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Aleksandras Abišala

– Koks yra pats stipriausias jūsų atsiminimas iš Kovo 11-osios?

– Nuovargis. Ne tik po tos vienos dienos: mes juk jau kovo 8 d. pradėjom ruoštis. Buvo daug darbų. O paskui ir pačią kovo 11-ąją vos ne prieš vidurnaktį baigėme darbą. Jautėme nuovargį, bet tą gerąjį nuovargį, kaip po gerai padaryto darbo.

– Kaip jautėtės balsavimo metu?

– Balsavimas buvo vardinis, reikėjo užpildyti biuletenius ir įmesti į urną, o paskui vyko ceremonija. Kai V.Landsbergis skaitė balsavimo rezultatus, tada jau pradėjo jaustis iškilmingumas, kad mes išties didelį darbą nuveikėme.

– Koks yra didžiausias Lietuvos pasiekimas per 26 metus?

– Pati nepriklausomybė. Ir tai, kad mes sugebėjome pasirinkti teisingą kelią – kultūriškai europinį kelią. Ir kad sugebėjome, nors ir skausmingai, priimti laisvos rinkos principus. Nors ir girgždėdami, darėme tai, ką reikėjo daryti. Todėl dabar skiriamės nuo tų kaimynų, kurie tokio kelio nepasirinko – Baltarusijos, Moldovos.

Nors ir girgždėdami, darėme tai, ką reikėjo daryti. Todėl dabar skiriamės nuo tų kaimynų, kurie tokio kelio nepasirinko – Baltarusijos, Moldovos.

– Kaip dabar, jūsų nuomone, reikėtų minėti Kovo 11-ąją?

– Aš manau, kad reikia švęsti. Tiesa, Vasario 16-oji man yra didesnė šventė, nes tada buvo pradėta kurti moderni Lietuva. Iš praeities stiprybę semiame, bet iš esmės Vasario 16-osios Lietuva ir LDK Lietuva yra skirtingos valstybės. 1918 m. vasario 16 d. buvo sukurta valstybė. Tuo tarpu mes tik panaikinome okupaciją, kuri šios valstybės egzistavimą buvo užšaldžiusi: nieko naujo nesukūrėme. Atkūrėme tai, kas buvo.

– Ką jaunas žmogus turėtų žinoti apie Kovo 11-ąją, ko jis galbūt nežino?

– Aš nežinau, ką pasakyti tokiam jaunam žmogui. Manau, kiekvienas turi suprasti, ką jam konkrečiai reiškia būti laisvos valstybės piliečiu. Tai kiekvieno pasirinkimas ir kiekvieno apmąstymas.

– Gal prisimenate kokį įdomų, netikėtą nutikimą iš tų dienų?

– Kuriozų būdavo visokių. Nebuvo taip, kad viskas būtų tik niūru, įtempta ir sunku. Nors labai rizikavome, daug žmonių neprarado humoro jausmo bei noro gyventi, ne tik dirbti. Bet kažko konkretaus dabar išskirti negaliu.

Komentarai: 65
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min