Per 250 gyventojų turintis Vilniaus rajono kaimas, esantis apie 50 km nuo sostinės, iš pirmo žvilgsnio atrodo tylus, ramus ir beveik negyvenamas. Lietingą gruodžio dieną prieš pat Kalėdas čia net praeivių nėra, nepravažiuoja nė vienas automobilis. Net vidury kaimo, erdvioje aikštėje nežiba jokia eglė.
Eglė prie parduotuvės
Sutikti vyrai pasakoja, kad kalėdinę eglę Buivydžiai turės. Tiesa, šiemet jos nestatys, o papuoš šalia parduotuvės augančią. Prie jos gruodžio 31-ąją, naktį, galbūt susirinks kaimo gyventojai ir kartu pasitiks Naujuosius. Galbūt, nes ši tradicija kol kas nėra labai tvirta Buivydžiuose.
Užtat kita – itin graži, šilta ir miela, puoselėjama jau ne vienerius metus. Buivydžių seniūnas Marjanas Naruniecas kasmet prieš Kalėdas iš spintos traukia seną Kalėdų senelio kostiumą ir kartu su gražuole Snieguole važiuoja lankyti seniūnijos vaikų. Šiemet jų – 250. Kiekvienas vaikas gauna dovaną – mažieji specialiai supakuotus saldainių rinkinius, vyresnieji – po šokoladą.
Paklaustas, iš kur gauna pinigų tokiam kiekiui dovanų, seniūnas atviras – tenka ieškoti rėmėjų. „Šiemet tai buvo kelius tiesusi bendrovė. Kreipiausi į tą poną, kuris su mumis viską derino, jis pranešė, kad pasikeitė generalinis direktorius, bet paprašiau pasikalbėti su naujuoju, tas ir sutiko – davė mums 1,5 tūkst. Lt. Parduotuvės vedėja suteikia nuolaidas, viena dovanėlė atpinga kokiais 3 Lt. Pradedame rėmėjų paieškas gerokai prieš Kalėdas ir kol kas pavyksta“, – šypsosi Kalėdų Senelio kostiumo dar nenusirengęs seniūnas.
Nori naujo kostiumo
Tą dieną, kai lankėmės Buivydžiuose, Kalėdų Senelis aplankė 50 vaikų. Seniūnas taip pradžiugina vietos vaikus jau apie 6-7 metus, kaip pats sako, tiesiog patiko šis užsiėmimas. „Mes ir daugiau nestandartinių dalykų darome – tarkim, pasveikinam visus seniūnijos gyventojus su artėjančiomis šventėmis, įdedame ir kalėdinį kalėdaitį“, – pasakoja seniūnas.
Dauguma šios seniūnijos gyventojų – lenkai, bet seniūnas sako žmonių pagal tautybę neskirstantis, sveikinimus siunčia visiems: lenkams – lenkiškus, lietuviams – lietuviškus. Kaimas turi ir naują bendruomenės centrą, kuriame nuolat vyksta koncertai, atvyksta kolektyvų iš kitų kaimų ir miestelių Vilniaus rajone, kituose rajonuose. Pergalėmis gali pasigirti ir Buivydžių tinklininkai, skinantys pergales tiek Vilniaus rajone, tiek apskrityje, tiek visoje Lietuvoje. Seniūno pasididžiavimas net trykšta savo gyventojais.
Vienintelė problema – seniūnui labai reikia naujo Kalėdų Senelio kostiumo. Bet jis kainuoja tūkstantį eurų, kurių seniūnija neturi. Dar neseniai neturėjo net asfaltuoto gero kelio. Bet kai, šypsosi seniūnas, jų duobėmis dviračiu pravažiavo Andrius Kubilius prieš kelerius metus, tada gauti finansavimą kelių tiesimui pasidarė gerokai lengviau.
Žąsys – ne Kalėdų stalui
O kaimo pakrašty, ant upės kranto, gagena žąsys. Visiškai nepiktos, net paimtas į rankas žąsinas nesipriešina, nesižnaibo.
Ponia Kristina žąsis augina kasmet, paprastai – Kalėdų stalui. Šiemet, kaip tvirtina, nebespės, tad žąsis ketina parduoti vėliau – Naujiesiems metams arba Trijų Karalių šventei. Vieną žąsį ir žąsiną ji ketina laikyti per žiemą, kad pridėtų kiaušinių, o kitąmet pavasarį vėl išsiperėtų žąsiukai.
„Anksčiau penkis mažus žąsiukus galima buvo nupirkti už 20 Lt. O dabar vienas žąsiukas kainuoja 20 Lt, matote, kaip pasikeitė“, – kraipo galvą moteris.
Užauginti žąsis, anot ponios Kristinos, brangiai nekainuoja – esą tereikia grūdų, nes žąsys ganosi laisvėje, prisiskabo žolės, šalia tekančioje upėje plaukioja. „Iš miško buvo atėjusi lapė, bet mūsų žąsinas labai kovojo už savo gyvybę ir nubaidė tą lapę. Kalėdoms užauginti žąsį užtrunka apie pusmetį, nuo gegužės-birželio mėnesio“, – pasakojo moteris.
Vieną žąsį, kuri svers apie 6 kilogramus, Buivydžių gyventoja ketina pardavinėti po 100 Lt. Ji vardijo žąsienos privalumus – esą taukai sveika ir skrandžiui, ir kaip kosmetikos priemonę galima naudoti, ir pati mėsa sveika. „Jie čia lesa žolę, grūdus, vandenį. Natūraliai užauginti, bet tai ir ne kiaulė ar karvė. Šiemet turime devynis paukščius“, – kalbėjo Kristina.
Taip ir gyvena šis kaimas, ties kurio riba baigiasi ir asfaltuotas kelias. Tyliai, ramiai, bet su savo tradicijomis ir džiaugsmais. Ir kažkaip norisi čia būti ir kartu laukti Šv. Kalėdų džiaugsmo, visai nesvarbu, kad kalėdinės giesmės čia giedamos lenkiškai, lenkiškai skamba ir malda bažnyčioje kaimo centre.
