Su būsimąja žmona, architekte Jolanta, S.Dominguezas Fontas susipažino Vokietijoje, Veimaro mieste, kur abu studijavo pagal „Erasmus“ programą. Sergi mokėsi pramoninio dizaino. „Kurti objektus, daiktus, tarkime, stalą“, – paaiškina.
Sergi įsimylėjo Jolantą ir Barselonoje gyvenančiai savo šeimai pareiškė – kraustosi gyventi į Lietuvą: „Nedaviau pasirinkimo prieštarauti, nors ir pačiam buvo nežinomybė.“
Vilnius pasirodė pilkas
Į Vilnių Sergi atvyko rudenį, vilkėdamas šortais ir marškinėliais trumpomis rankovėmis. Vos išlipęs iš lėktuvo suprato, kad su apranga smarkiai prašovė. Ruduo Lietuvoje toli gražu ne toks švelnus kaip Ispanijoje.
„Gal todėl Vilnius tąkart man pasirodė toks pilkas“, – svarsto ir prisimena, kad skubiai teko skolintis šiltesnių drabužių.
Ne kartą susidūriau su požiūriu: „Jis – užsienietis, nesupras.“
Paskui mylimąją leisdamasis į svetimą šalį Sergi buvo užsibrėžęs kuo greičiau integruotis į visuomenę. „Labai gerai žinojau, kad noriu gyventi savo, o ne širdies draugės gyvenimą: susikurti savo aplinką, rasti draugų, dirbti.“
Kas buvo sunkiausia? „Įtikinti lietuvius, kad užsienietis – ne kuo nors ypatingas, ne geresnis ar blogesnis, o tiesiog normalus žmogus. Ne kartą susidūriau su požiūriu: „Jis – užsienietis, nesupras.“ Tačiau tai, kad esu užsienietis, dar nereiškia, kad negaliu būti vienas iš jūsų“, – įsitikinęs Sergi.
Iliustracijas įvertino Frankfurte
Po pusmečio Lietuvoje Sergi užsiregistravo į dviejų mėnesių intensyvius lietuvių kalbos kursus: „Po metų Lietuvoje jau viską suprasdavau, po pusantrų – kalbėjau.“
Tai padėjo pralaužti ledus: susirasti bendraminčių ir bičiulių, įsidarbinti. Tiesa, dirbti pagal specialybę nepavyko, todėl Sergi pasinėrė į kitas veiklas – pradėjo iliustruoti, maketuoti. Šiuo metu jis dirba vienoje agentūroje, be to, įgyvendina projektus kaip laisvai samdomas darbuotojas.
Prieš kelias savaites Frankfurte vykusioje knygų mugėje Lietuvos leidykla „Šviesa“ buvo įvertinta aukščiausiu Europos mokomosios literatūros leidėjų grupės apdovanojimu – sidabro medaliu. Apdovanojimas skirtas priešmokyklinio ugdymo komplektui „OPA PA!“, kuris nurungė 36 įvairių šalių konkurse vertintus mokomuosius komplektus.
Didžiulės įtakos tokiam įvertinimui turėjo S.Dominguezo Fonto sukurtos iliustracijos.
„Tai buvo komandinis darbas, projektą reikia vertinti kaip visumą. Man labai pasisekė, kad galėjau prisidėti ir dalyvauti“, – kuklinasi pašnekovas.
Mėgstamiausių sąraše – kibinai
Šiandien Sergi jaučiasi sėdįs savo rogėse, tačiau prieš trejus metus vis dar ieškojo, kaip save realizuoti.
Tai man – per sunkus maistas, nors, kai atvažiuoja giminaičiai, valgome ir bulvinius blynus, ir vėdarus.
Jam patinka gaminti, netgi sako turįs tam pašaukimą, todėl nusprendė lankyti virėjo-konditerio kursus.
„Deja, išmokau tik pagrindus – ir tik lietuviškos virtuvės. Įsidarbinau restorane, bet mano karjera buvo trumpa: nepatiko – labai sunkus darbas“, – šypsosi Sergi.
Virtuvę, kurioje mėgsta improvizuoti, jaunas vyras pasiliko kaip hobį šeimai palepinti. „Žinau, kad virėju tikrai nebūsiu. Be to, labai džiaugiuosi, kad dabar dirbu tai, ką iš tikrųjų noriu“, – šypsosi.
Ir vis dėlto, ką jis labiausiai pamėgo iš lietuviškos virtuvės? „Kibinus, – atsako nesudvejojęs. – Be to, man labai skanūs Kūčių pyragėliai su aguonomis ir grybais, įspūdį paliko kisielius – tokio dalyko nebuvau ragavęs.“
Cepelinai? Sergi suraukia nosį. „Tai man – per sunkus maistas, nors, kai atvažiuoja giminaičiai, valgome ir bulvinius blynus, ir vėdarus. Juk turime juos supažindinti su lietuvių nacionaline virtuve.“
Silkė Sergi asocijuojasi ne su pačiais maloniausiais prisiminimais. „Bičiuliai mane įtikino, kad geriausia ją valgyti su ledais. Pabandžiau ir labai greitai supratau, kad tai – tikrai pats baisiausias derinys“, – juokiasi pašnekovas.
Katalonai – kaip suvalkiečiai?
Katalonas – pabrėžia Sergi, savo penkiametę dukrą Olivią mokantis kalbėti būtent kataloniškai, o ne ispaniškai.
Vienas jo senelis gyvena Ispanijos pietuose, kitas – šiaurėje. Sergi tėvai ir brolis – Barselonoje. Jie norėtų, kad Katalonija atsiskirtų nuo Ispanijos.
„Tačiau su seneliais šios temos neliečiame, nes požiūriai skiriasi“, – neslepia Sergi. Jis įsitikinęs: jei katalonų žodis būtų lemiamas, regionas jau seniai būtų atsiskyręs: „Bet politikai daro savo. Valdžia to neleidžia, nes Katalonija – Ispanijos ekonominis variklis.“
Kataloniją Sergi lygina su vaiku, norinčiu atsiskirti nuo tėvų ir gyventi savarankiškai: „Mūsų regionas nuskriaustas: kuo toliau, tuo daugiau prašo – ir mažiau duoda. O mes norime ekonominės laisvės spręsti.“
Sergi pabrėžia, kad Katalonijos regionas nuo likusios Ispanijos skiriasi ne tik kalba, bet ir tradicijomis, žmonių mąstymu, charakteriu, netgi humoro jausmu. „Aišku, kad mūsų geresnis!“ – įsitikinęs Sergi.
Be to, katalonai – darbštūs ir taupūs. „Esu iš lietuvių bičiulių girdėjęs, kad katalonai – tai Lietuvos suvalkiečiai“, – juokiasi.
Nerimą kelia karas Ukrainoje
Kur gyventi – Lietuvoje ar Ispanijoje – šis klausimas, anot Sergi, niekada nebus iki galo atsakytas. Iš pradžių manyta, kad Lietuva – tik laikina stotelė, mat Ispanijoje didesnė rinka, todėl Sergi būtų lengviau rasti darbą pagal specialybę. Be to, šalyje skanus maistas, malonus klimatas, nereikia žieminių drabužių ir automobilio padangų.
Čia kiekvienas metų laikas turi savo spalvą. Man labai žavu, kai mieste sninga.
„Tačiau išmokau kalbą, sukūrėme šeimą, atsirado draugų. Čia kiekvienas metų laikas turi savo spalvą. Man labai žavu, kai mieste sninga. Barselonoje to niekada nebūna“, – privalumus vardija Sergi.
Be to, dėl ilgų vaiko priežiūros atostogų ir valstybės išmokų čia labai palanku auginti vaikus: „Ispanijoje po keturių mėnesių tėvams reikia grįžti į darbą, todėl kūdikiai paliekami darželiuose.“
Sprendžiant iš artimųjų ir draugų kalbų, Ispanija vis dar neatsigavo po ekonominės krizės: darbą rasti sunku, nedarbo lygis – didžiulis.
Kiek rimčiau apie kraustymąsi į Sergi tėvynę buvo svarstoma prasidėjus karo veiksmams Ukrainoje.
„Kai nieko tiksliai nežinai, atrodo, kad vaikštai ant ribos: gali būti labai gerai, gali būti blogai“, – svarsto katalonas.
Emigracijos kaina
Sergi neslepia sentimentų savo gimtajai Barselonai. „Juk ten – mano vaikystės namai. Tačiau prieš trejus metus pajutau, kad būste, kuriame dabar gyvename, jaučiuosi kaip namuose“, – džiaugiasi.
Tačiau prieš trejus metus pajutau, kad būste, kuriame dabar gyvename, jaučiuosi kaip namuose.
S.Dominguezas Fontas žavisi Bernardinų parku, mėgsta apžvelgti miesto panoramą iš aukštai – nuo „Barbakano“, apsipirkti Tymo turguje.
„Vilniuje labai daug natūralios gamtos, ko Barselonoje nerasi“, – sako.
Šiemet jis su šeima Kalėdas švęs Lietuvoje, mat su saviškiais jas sutiko pernai. Plėtoti šios temos Sergi nelinkęs – užplūsta per daug emocijų. Emigracija visada turi savo kainą.
