Siūlo griūvantį pastatą?
Asociacija jau kuris laikas neturi nuolatinių patalpų, kur galėtų vykdyti savo veiklą. Surinkę parašus žmonės kreipėsi į rajono valdančiuosius, prašydami skirti kokias nors patalpas, kuriose galėtų įsikurti. Ten norima sukurti gyvybingą bendruomenės centrą, kuriame būtų vaikų dienos centras, jaunimo erdvė, kambarys neįgaliesiems, miestelio muziejus, salė, Akademijos informacijos ir turizmo centras, bendruomenės verslo centras, amatų centras ir pan.
Ir pasiūlymo žmonės sulaukė – kurtis bendruomenė esą galėtų 480,08 kv. m bendro ploto buvusiame pradinės mokyklos pastate.
Viskas būtų kaip ir gerai, jei ne keli nemaži „bet“
Viskas būtų gerai, jei ne keli nemaži „bet“. Pirmiausia, minėtas pastatas yra įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, o tai reiškia, kad pastato priežiūra nėra tokia jau paprasta.
Prižiūrint ir neleidžiant pasatui nykti, kartu tektų atsižvelgti į vertingąsias pastato savybes ir jas puoselėti bei saugoti. Tam reikalingos nemažos lėšos.
Visa tai būtų dar pusė bėdos, jeigu minėtas pastatas būtų bent padorios būklės, tačiau vėlgi – bėda. Pastato būklė yra kone kritinė, jam reikalingas kapitalinis remontas ir pastatu naudotis apskritai įmanoma tik jį suremontavus.
Na būtų kaip ir vėl – pusė bėdos, jeigu bendruomenės būtų aptekusios pinigais, ir turėtų nemažai laiko, per kurį galėtų krūvą pinigų išleisti kapitaliniam į kultūros paveldo registrą įtraukto pastato remontui. Gal žmonės ir susiimtų pastatą išsaugoti ir į jį investuoti, bet čia iškyla dar vienas, paskutinis „bet“.
Paskutinis „bet“
Bet pasirodo, pagal parengtą rajono Tarybos sprendimą, kurį meras įtraukė į gruodžio mėnesio rajono Tarybos posėdžio darbotvarkę, pastatu bendruomenė naudotis galėtų tik vienerius metus ar pusantrų.
Tik iki tol, kol pastatas bus parduotas viešojo aukciono būdu.
Mat savivaldybei tokį pastatą turėti, jį remontuoti ir išsaugoti yra tiesiog per brangu.
Taigi – jei savivaldybei šis pastatas rodosi per didelė prabanga, kodėl gi jo nepasiūlius asociacijai, kurios didžiąją dalį sudaro pensinio amžiaus žmonės? Juk mes visi žinome, kaip gerai pensininkai Lietuvoje gyvena, matyt, taip, kad gali metams ir kultūros paveldo objektą susitvarkyti...
Vieni žinojo, kiti – ne
Į tai, kad bendruomenei siūlomas pastatas jiems priklausytų geriausiu atveju pusantrų metų, dėmesį atkreipė Tarybos narė Nijolė Naujokienė.
„Ar bendruomenė yra informuota, kad šis sprendimo projektas yra maždaug metams ar pusantrų iki tol, kol turtas bus parduotas viešame aukcione? Ar verta bendruomenei tokiam neilgam laiko tarpui įsikelti, ar turi būtinai čia toji sąlyga dėl pardavimo būti, o gal galima kitaip šią situaciją spręsti?“ – teiravosi N.Naujokienė.
Tačiau rajono galva patikino – bendruomenė viską žino, visą supranta ir jiems viskas tinka ir patinka.
„Bendruomenė informuota, buvo kalbėta, viskas paaiškinta, viską supranta, ne maži vaikai, ten protingi žmonės susirinkę, kurie turi daug įdomių idėjų. Manau, jie tikrai suprato, apie ką mes šnekam“, – kalbėjo Saulius Grinkevičius pridurdamas, kad ne kartą pats ir kartu su Statybos ir turto skyriaus vedėja bendravęs su asociacijos pirmininke, kuri teigusi, kad pasiūlymas jai ir bendruomenei tinka.
Išsakė visiškai priešingą nuomonę
Tačiau aktyvus bendruomenės narys Akademijos seniūnaitis profesorius Antanas Svirskis šiuo klausimu turi kitokią nuomonę ir, panašu, kad galbūt iš karto net nebuvo atkreiptas dėmesys į tai, kuriam gi laikotarpiui tos patalpos asociacijai yra siūlomos.
„Mes jau dveji metai, kaip kovojame. Rinkome parašus, kad bendruomenė turėtų kur prisiglausti.
Pasirodo, pagal parengtą rajono Tarybos sprendimą, kurį meras įtraukė į gruodžio mėnesio rajono Tarybos posėdžio darbotvarkę, pastatu bendruomenė naudotis galėtų tik vienerius metus ar pusantrų.
Dar niekada Akademija nebuvo tokia graži, bet niekada mes, pensininkai, nesijautėme tokie izoliuoti. Pas mus, bent institute, jei išėjai į pensiją, tai tas pats, kas numirei – vieną kartą per metus jei pakviečia, tai gerai, o šiaip tai pamiršti esame.
Turėjom kultūros namuose buvusiuose centrą bendruomenės anksčiau, viską puikiausiai susitvarkę buvome, tačiau vietos netekome, kompensacijos jokios taip pat, nors ir buvo žadėta, kad mūsų nepamirš, bet po šiai dienai neturime sau patalpų.
Dveji metai praėjo, kol leidote koją ten į tą pastatą įkelti, tinkas ten nukrito, kasdien vis byra jis, ten reikia kapitalinio remonto. Per pusantrų metų? Mes kažką tik spėsime pradėti tvarkyti, o tada ateis kas nors ir nupirks tą pastatą, ir vėl mes durniaus vietoje liksime. Ten durys išluptos, radiatorių nėra...
Jeigu mums pasiūlytų salytę kokią sutvarkytą, kur nereikia investicijų, tai nors ir pusmečiui mes mielai ten eitume, bet ne tada, kai siūlo apgriuvusį pastatą. Aš galvoju, kad Akademija nusipelnė gyventi geriau, ir ilgiau nei pusantrų metų“, – kalbėjo A. Svirskis, neslėpdamas apmaudo tokiu valdžios abejingumu – juk gyvybinga ir aktyvi bendruomenė yra toli gražu ne tik pačios bendruomenės ar seniūno reikalas, reikalinga ir aukščiausios miesto valdžios parama, kurios, panašu, trūksta...
Tačiau rajono galva laikosi savo – jis sako kalbėjęs su bendruomenės pirmininke, o jei bendruomenės nariai tarpusavy nesusišneka, tai jau, matyt, ne jo problema.
Pensininkai mesis po dešimt eurų?
„Tai jūs vieną kartą ten toj Akademijoj susitarkit. Pirmininkė šneka viena, o jūs ką kita. Bendruomenės pirmininkę mes perspėjome, kad tokiam laikotarpiui duosime patalpas, ji net sakė gal patys pirks pastatą. Tai jie viską žino juk“, – gūžčiojo pečiais meras.
„O ką jūs mūsų vietoje darytumėte? Tai mes, pensininkai, susimesime po 10 eurų, kad kažką patvarkytume, bet ar jūs matėt, koks ten sąvartynas, kas ten yra pirmame aukšte? Juk niekas ten netvarko, seniūnijai nerūpi niekas visiškai. Ten kapitalinio remonto reikia!“ – bandė dar paaiškinti A.Svirskis, o jam bekalbant rajono Tarybos posėdyje meras susižvalgė su vicemere skėsčiojo rankomis ir tarstelėjo „Visiškas kažkoks...“
Kultūros objektai – savivaldybės prerogatyva. Tai jau praeitis?
Tarybos nariai atkreipė dėmesį ir į kitą visos šios istorijos pusę.
Darosi labai lengva ir paprasta kultūros paveldui priskirtus objektus tiesiog imti ir išparceliuoti, taip nusimetant finansinę ir moralinę naštą nuo savivaldybės galvos.
Tačiau ar tai – teisingausias sprendimas, kokį galėtų priimti atsakingi valdantieji? Na, ar nėra naivu galvoti, kad bendruomenė yra pajėgi įsigyti šitokį pastatą ir paskui tinkamai juo rūpintis?
„Pagal kultūros paveldo reikalavimus reikės išsaugoti šio pastato vertingąsias savybes. Įdomu, kokios jos tiksliai yra. Kaip ir gerbiamas bendruomenės atstovas profesorius A.Svirskis, mes puikiai suprantame – ten yra kultūros paveldo objektas ir ten reikės investuoti lėšas. Aš netikiu, kad bendruomenė galės tą pastatą nusipirkti“, – kalbėjo Stanislovas Blinstrubas.
Buvęs meras Viktoras Muntianas taip pat skeptiškai žvelgė į šią situaciją, visų pirma dėl itin neatsakingo valdančiųjų elgesio su kultūros paveldo objektais.
„Man nepatinka mūsų požiūris į kultūros paveldą. Laikinų sprendimų dėl kultūros paveldo objektų negali būti. Mums reikia ilgalaikės prognozės, kaip mes ten tvarkysimės. Avarinei būklei likviduoti yra valstybės investicijų programose numatytos lėšos ir administracija gali tą sėkmingai daryti – lėšas panaudoti būtent tam, kad pastatas būtų sutvarkytas. O ką mes toliau darysime – ar bendruomenei duosim, ar kaip, čia antraeilis dalykas.
Bet mes, kaip rajono Taryba, nuo atsakomybės nepabėgsim. Jei parduosim pastatą, o jis toliau sėkmingai nyks, tai bus priekaištas ant kiekvieno mūsų sąžinės. Privatizavimas – problemos numetimas nuo vienos galvos ant kitos, be to, pusantrų metų ir nereikia privatizavimui. Jei šiuo metu ten formuojamas sklypas, tai daugiausiai trijų mėnesių tam reikia.
Apskritai nematau tokių pavyzdžių Kėdainių rajone, kur privatizavimas būtų išsprendęs kultūros paveldo objekto perspektyvas“, – pastebėjo V.Muntianas.
