Nors atrodo, kad prekybininkai ir gamybininkai tiesiog užgulę mus savo galybe, iš tikrųjų jie smarkiai nuo mūsų priklauso. Mūsų pomėgis lankytis dideliuose prekybos centruose pagimdė didžiausią skaičių prekybos centrų tūkstančiui gyventojų Europoje. Orientuojamės daugiausia į kainą – būtų ir nebūtų nuolaidų vajų, nes Vakaruose dažniausiai skelbiamos tik sezono nuolaidos. O mums nubraukta sena kaina ir užrašyta nauja tiesiog sukelia instinktą pirkti.
Vietos gamintojai ir prekybininkai, nors ir remiasi vartotojų įpročių tyrimais, vis dėlto junta rinką savo kailiu, o užsienio gamintojams šiuo atveju telieka remtis pagrįstomis žinojimu strategijomis. Beje, ne visuomet šiuo žinojimu pagrįstas skaičiavimas būna teisingas.
Lietuvoje kartais neprigyja verslai, klestintys visame pasaulyje. Sakykim, mūsų šalyje neprigijo „McDonald’s“ – nors šios greitojo maisto užkandinės krauna milijoninius pelnus visame pasaulyje, mūsų šalyje jų yra tik šešios. Esame ištikimi lietuviškai virtuvei, ir tai būtų visai suprantama, jei ne picerijų protrūkis Lietuvoje. Teisingiau – to, kas Lietuvoje vadinama pica.
Nors lietuviai linkę taupyti ir pirmiau skaičiuoja, negu galvoja, mūsų šalyje nėra populiarūs mažalitražiai, ekonomiški automobiliai. Taip pat rinkodaros specialistai turėtų žinoti, kad Lietuvoje dažnai neperkama surasto tinkamo daikto už tinkamą kainą – neretai viliamasi, kad gal kur nors kitur arba vėliau kaina dar labiau nukris. Taip pat Lietuvoje neprigijo ir greičiausiai neprigis principas „nuomokis butą visą gyvenimą“ – visi nori turėti savo namus.
Kaip įpiršti produktą?
Norint užsienio rinkai įpiršti vieną ar kitą produktą, pradedama nuo reklamos. Jis turi būti priimtinas šalies mąstymui, kartais lemiamos reikšmės gali turėti net spalvos. Pavyzdžiui, Ispanijoje raudonos ir geltonos spalvų pakuotė gali būti palaikyta ispaniško patriotizmo įžeidimu, nes tai Ispanijos vėliavos spalvos. Graikijoje reikėtų vengti rožinės spalvos, nes ji susijusi su laidotuvėmis. Juoda yra nelaimę pranašaujanti spalva Kinijoje, balta – gedulo spalva Japonijoje. Kartais reikia keisti net produktų pavadinimus: Švedijoje (ir kai kuriose kitose šalyse) pavadinimą „Šampūnas kiekvienam vakarui“ reikia keisti į „ Šampūnas kiekvienai dienai“, nes vartotojai paprastai plauna plaukus rytais.
Nenumaldomai artėja laikas, kai rinkodarininkai turės iš esmės peržiūrėti visas savo žinias ir strategijas, paremtas tuo, kad visi pasirengę pirkti be galo ir be krašto, tik klausimas – kurią prekę.
Reklamuojant produktus, taip pat reikia žinoti, kokias žiniasklaidos priemones vertina šalies vartotojai. Pavyzdžiui, pasaulinės bendrovės, reklamuodamos savo produktus tokiose šalyse kaip Kinija ir Indija, turėjo kliautis reklaminiais autobusiukais, nes atokiose šių šalių vietovėse žiniasklaida išvis neprieinama.
Televizijos reklama, laikoma paveikiausia, ne visose šalyse veikia vienodai, nes, pavyzdžiui, Prancūzijos gyventojai televizijai skiria kelias valandas per dieną, o štai Skandinavijoje – mažiau nei valandą.
Spaudos veiksmingumas irgi skiriasi. Pavyzdžiui, žurnalai yra populiarūs Italijoje, bet ne tokie populiarūs Austrijoje. Jungtinėje Karalystėje laikraščiai yra nacionaliniai, o ispanams egzistuoja tik vietiniai.
Tačiau Žemės gyventojus daug kas sieja, nes nemažos dalies reklamų turinys vienodas visame pasaulyje – nuo Bankoko iki Niujorko. Galima paminėti, pavyzdžiui, „Ericsson“ reklamos kampaniją su šūkiu „Tapk girdimas“, vaizdavusią agentą 007 Džeimsą Bondą. Bendrovės „Coca-Cola“ „Sprite“ prekių ženklo reklamose vartojami standartizuoti kreipiniai, skirti viso pasaulio jaunimui. „Gillette Sensor Excel“ skutimosi peiliukų moterims reklama beveik identiška visose pasaulio šalyse – yra tik nedideli pakeitimai.
Panašiausi – turtuoliai ir jaunimas
Tačiau neretai vienoda reklama nėra įmanoma net Europos Sąjungos šalims. Keista, bet anglai labiau panašūs į australus, gyvenančius kitoje Žemės rutulio pusėje, nei į vokiečius ar prancūzus, savo kaimynus. Kultūriniai skirtumai egzistuoja ne tik Europos, bet ir Azijos šalių rinkose (Japonijos ir Indonezijos vartotojai panašūs tiek, kiek vokiečiai ir italai). Trijų Baltijos valstybių taip pat negalima laikyti viena rinka, nes jų vartotojų įpročiai – skirtingi.
Įdomu, jog viso pasaulio turtuolių, kad ir kokioje šalyje jie gyventų, vartojimo įpročiai panašesni nei tos pačios šalies skirtingų socialinių grupių įpročiai. Tokiems vartotojams siūlomi gyvenimo stilių pabrėžiantys produktai, tokie kaip „Cartier“, „Mont Blanc“, „Mercedes“, „Hugo Boss“, ir jie patinka bet kokios šalies turtuoliui.
Beveik tą patį galima pasakyti apie pasaulio jaunimą – jo skoniai ir pamėgti prekių ženklai taip pat gana standartizuoti: „Nike“, „Pepsi“ ir „Jeep“ visame pasaulyje reklamuojami beveik vienodai. „Jeep“ visur turi grubaus, bet patikimo automobilio įvaizdį; „Nike“ skatina amerikiečius, azijiečius ir europiečius „tiesiog daryk“; „Pepsi“ taip pat naudoja standartizuotą pranešimą, skiriamą pasaulio jaunimui.
Reikia naujų užkeikimų
Tačiau nenumaldomai artėja laikas, kai rinkodarininkai turės iš esmės peržiūrėti visas savo žinias ir strategijas, paremtas tuo, kad visi pasirengę pirkti be galo ir be krašto, tik klausimas – kurią prekę.
Pastaruoju metu vis labiau populiarėja darnaus vartojimo sąvoka: pirkti tik tai, kas būtina, nieko neišmesti, įsigyti tik tai, kas pagaminta toje pačioje šalyje ar bent jau tame pačiame regione, kad vežiojant kokį niekniekį po visą planetą nebūtų teršiamas oras ir eikvojami gamtos ištekliai, pirkti mažiau, bet kokybiško maisto ir t. t. Tai esminis pokytis nuo pat gerovės valstybės modelio įsitvirtinimo Vakarų pasaulyje, kai dauguma žmonių galėjo sau leisti pirkti labai daug dalykų.
Žinoma, mada liautis pirkus viską iš eilės, ko reikia ir ko nelabai, ateina iš Vakarų, kur žmonės jau pasotinę savo pirkimo instinktus. Tačiau besivystančių šalių gyventojai, t. y. ir mes, kol kas stovi kryžkelėje. Kol kas mus riboja krizė. O paskui?
