Klastinga liga skubino gyventi abu likimo brolius: Vytautą Kernagį ir Gintautą Abarių

Likimas šiuos scenos milžinus ir stūmė į duobę, ir vėl tiesė ranką. Kol galiausiai užsiundė ligą. Vytautas Kernagis ir Gintautas Abarius buvo kaip tikri broliai – abu išsekę, bet nepalūžę.Dainininko, aktoriaus V.Kernagio ir kompozitoriaus, pianisto G.Abariaus kova su vėžiu buvo skausminga, alinama. Bet buvo matyti šviesa tunelio gale, tad abu tikėjo gavę antrą šansą gyventi. Apie tai rašo dienraštis „Lietuvos rytas“. 

Tik to antrojo gyvenimo likimas abiem atseikėjo skirtingai.

Kai 2007 metų pabaigoje bičiuliai susitiko pasidalyti savo išgyvenimais ir kovos su liga patirtimi, 56 metų V.Kernagiui buvo likę gyventi kiek daugiau nei trys mėnesiai, o G.Abariui – dveji su puse metų.

Bet už dovanotą laiką kompozitorius mokėjo brangiai – skausmo priepuoliais, kraujoplūdžiais.

O paskutinį mėnesį liga prirakino prie patalo ir siurbte siurbė gyvybės syvus.

Laiko skyrė nedvejodami

Tuomet prieš Kalėdų šurmulį kviesdama du muzikus į „Lietuvos ryto” redakcijos kavinę pasidalyti savo patirtimi, stiprybe ir suteikti vilties kitiems, kovojantiems su šia iš pasalų kertančia liga, nerimavo žurnalistė Rasa Karmazaitė.

Tačiau be reikalo – abu nedvejodami sutiko. Nors kiekviena valanda jiems turėjo neįkainojamą vertę.

Dvejus metus su gerklės vėžiu kovojęs G.Abarius tada buvo trumpam grįžęs iš Jungtinių Amerikos Valstijų ir atvežęs žinią apie galimą pasveikimą. Jo laukė būrys giminaičių.

Su skrandžio ir stemplės vėžiu susigrūmusiam V.Kernagiui reikėjo pailsėti, jis atrodė labai nualintas ketvirtojo chemoterapijos seanso, nors kupinas ryžto ir vilties.

Tai liudijo ir pirmieji jo žodžiai, kai išlipo iš automobilio prie redakcijos slenksčio: „Jau priaugau keturis kilogramus!”

Panašius žodžius apie svorį po pusantrų metų perskaičiau iš JAV atskriejusiame G.Abariaus laiške: „Priaugau jau septynis kilogramus!”

Paguoda iš draugo lūpų

Mūšio lauke kareiviui net menkiausia gera žinia teikia pergalės viltį. Todėl svarbu ir svoris, ir plaukai, ir maisto skonis.

Kai V.Kernagis redakcijos kavinėje nusiėmęs kepurę perbraukė ranka per plonus tarsi pūkas plaukus, G.Abarius paguodė draugą: „Nesikrimsk, man po chemoterapijos jie dar vešlesni ataugo.”

Vytautas klausėsi bičiulio ir mąstė, kaip vėl norėtų pajausti tikrąjį maisto skonį, sulaukus pavasario kvėpuoti visais plaučiais. Stipriai įkvėpti maestro tada negalėjo.

Praėjo dveji metai, ir tą pačią svajonę kurstė jo likimo brolis.

Paskutinius du gyvenimo mėnesius, šią vasarą, G.Abarius galėjo kvėpuoti tiktai pro vamzdelį, nes gerklėje kaupdavosi skysčiai.

O kaip jis vylėsi vėl kalbėti! Net tikėjo, kad ataugs per operaciją, atliktą pernai vasarą Čikagoje, nupjauta liežuvio dalis.
„Jaučiu, kad energijos lygis kyla. Pradėjau gerti skysčius pro burną. Po truputį vėl kalbu – dar kaip kalakutas, kol liežuvis ataugs. Bet skausmai, mane kankinę pusę metų, pagaliau liovėsi”, – rašė edakcijai iš JAV G.Abarius pernai rugsėjį.

Fizinio skausmo bijojo ir V.Kernagis. Netgi labiau nei mirties.

Užuodė mirties kvapą

„Mes abu turime keistą patirtį – abu užuodėme mirties kvapą. Tuomet pradedi branginti akimirkas, supranti, kad taip, kaip viskas vyksta šią sekundę, nepasikartos. Gintai, mes niekada šitaip nebesikalbėsime”, – per susitikimą su bičiuliu svarstė V.Kernagis.

„Jau žvelgiau mirčiai į akis. Bet man dar neatėjo laikas mirti, dar daug darbų nepadaryta. Dabar svarbu, kaip nusiteiksiu. Svarbu ligos nesureikšminti, nepadaryti didesnės už save patį”, – ištarė G.Abarius.

Jeigu V.Kernagis būtų girdėjęs šiuos žodžius, turbūt būtų pritaręs.