Suverenumo įtvirtinimas ir strateginės krypties pasirinkimas
Per 25-metį nueitą Lietuvos kelią tarptautinėje politikoje galima skirstyti į kelis etapus. Pirmasis prasidėjo tą pačią akimirką, kai buvo paskelbtas Nepriklausomybės atkūrimo aktas. Tautos valia nugalėjo pragmatinius išskaičiavimus, tačiau Sąjūdžio bangos išrinktiems politikams teko milžiniškas ir daug jėgų kainavęs darbas – apginti nepriklausomos Lietuvos Respublikos suverenumą dar formaliai egzistuojant Sovietų Sąjungai.
Šiandien šios sutarties nerasite jokiuose Rusijos diplomatijos vadovėliuose, nes ji laikoma Maskvos pralaimėjimu.
Naujai atkurta valstybė susidūrė su milžinišku Maskvos spaudimu, embargu ir net kruvinais išpuoliais, tačiau lietuvių apsisprendimas eiti savo keliu buvo tvirtas. Toks užnugaris leido Sąjūdžio politikams jaustis tvirtai sudėtingose derybose su tuometine SSRS. Vidaus sunkumai negalėjo sutrukdyti sukurti savarankiškai funkcionuojančią valstybę – tai buvo sąlyga, be kurios nebūtų galima tikėtis tarptautinio pripažinimo.
Tiesa, tarptautinė bendruomenė delsė ir laukė įvykių Maskvoje baigties. Visų okupuotų respublikų džiaugsmui Rugpjūčio pučas nepavyko ir po jo vienas po kito pabiro pasaulio valstybių pripažinimas, kad egzistuoja Lietuvos Respublika.
Atgavus nepriklausomybę Lietuva turėjo tris teorines saugumo politikos kryptis: laikytis neutraliteto, stiprinti bendradarbiavimą su kitomis kaimyninėmis valstybėmis arba siekti narystės kariniame ir/ar politiniame aljanse.
1991-ųjų rugsėjo-gruodžio mėnesiais Lietuva sėkmingai integravosi į pasaulio bendruomenę: tapo Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos, Jungtinių Tautų, UNESCO bei Pasaulio Sveikatos Organizacijos nare. Vis dėlto pagrindinis iššūkis buvo Lietuvos teritorijoje dislokuota okupacinė Sovietų Sąjungos kariuomenė – apie 34,6 tūkst. karių. 1991 m. liepos 29 d. pasirašyta Lietuvos ir Rusijos Federacijos sutartis „Dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų“ įėjo į istoriją kaip vienintelė posovietinių valstybių išsikovota sutartis, kurios preambulėje minima 1940-ųjų metų aneksija. Šiandien šios sutarties nerasite jokiuose Rusijos diplomatijos vadovėliuose, nes ji laikoma Maskvos pralaimėjimu. Tai sudarė sąlygas siekti kariuomenės išvedimo – ilgo, tačiau mums sėkmingai pasibaigusio proceso iki kol 1993 m. rugpjūčio 31 d. paskutinis svetimos kariuomenės karinis ešelonas paliko mūsų teritoriją.
Tad sėkmingai įgyvendinus pirmuosius gyvybiškai svarbius sprendimus atsivėrė galimybė rinktis tolimesnį Lietuvos raidos kelią. Atgavus nepriklausomybę Lietuva turėjo tris teorines saugumo politikos kryptis: laikytis neutraliteto, stiprinti bendradarbiavimą su kitomis kaimyninėmis valstybėmis arba siekti narystės dideliame kariniame ir/ar politiniame aljanse.
Įvertinus tarpukario Lietuvos pamokas politinis elitas netrukus aiškiai apsistojo ties strateginiu tikslu – tapti Europos Sąjungos ir NATO nare. Šis tikslas buvo tiesiogiai siejamas su Lietuvos siekiu pilnai „grįžti į Vakarus“ ir, įgyvendinant reikiamas reformas, sukurti vakarietišką demokratišką valstybę. Ši kryptis įtvirtinta 1994 m. Lietuvai pasirašius Laisvos prekybos, vėliau, 1995 m. – Europos (Asociacijos) sutartį su ES bei oficialiai kreipusis dėl narystės ES perspektyvos.
Dešimt metų tikslo link
Antrasis etapas geriausiai apibrėžiamas kaip judėjimas strateginio tikslo link – narystės ES ir NATO. Šiuo laikotarpiu įvyko esminė Lietuvos transformacija, siekiant atitikti europinius standartus, ir įtvirtinti pilnai funkcionuojančią demokratiją bei laisvosios rinkos principais grįstą valstybę.
Nors Lietuva dvejais metais vėliau nei kitos Vidurio Europos valstybės buvo oficialiai pakviesta pradėti derybas dėl narystės ES, 1999 m. ji sulaukė kvietimo ir 2000 m. pradžioje pradėjusi oficialias derybas sparčiai stūmėsi į priekį. 2001 metus Lietuva baigė susitarusi dėl 23 derybinių skyrių ir pasivijusi dvejais metais anksčiau derybas pradėjusias šalis kandidates. Lietuvos delegatams pavyko pasiekti strateginį tikslą – baigti derybas 2002 metais, o 2004 metais kartu su pirmąja banga tapti ES nare.
