„Iš tiesų jei norėtume kurti šiuolaikinę lietuvių virtuvę, pritaikyti lietuvišką kulinarinį paveldą šiuolaikiniams restoranams, šiuolaikinei rinkai, mes galėtume sukurti keletą skirtingų patiekalų grupių, priklausomų nuo virtuvių ir epochų. Kurdami lietuvių virtuvę, ją visiškai galėtume padengti graikiškosios, Rytinės Viduržemio jūros pakrantės, itališku, prancūzišku paveldu. Aišku, virtuvę būtų galima padengti ir vietiniu, žemdirbių, gyvulių augintojų paveldu, prie kurio mes jau esame įpratę. Tai sunkus, mėsiškas maistas“, – „Žinių radijo“ laidoje „Ryto espresso“ pasakojo R.Laužikas.
Pasak specialisto, kultūra nepaiso sienų, todėl kiekvienos epochos lietuvių virtuvėje vyrauja vis kitokios kultūros įtaka: XIIIa. – XV a. Rytinės Viduržemio pakrantės ir Vokietijos, XVI – XVII a. Italijos, XVIII a. – Vokietijos.
Nors cepelinai atsirado tik XIX a. antroje pusėje – XX a. pr., paplito tarpukario laikotarpiu, jie savo kulinarine dvasia labai atitinka baroko dvasią, – teigė istorinės Lietuvos virtuvės tyrinėtojas.
R.Laužikas pasakoja, kad maisto paveldu gali būti laikomas tas patiekalas, kuris išgyveno 50 metų ir daugiau. Tad lietuviai savo maisto paveldu gali vadinti ne tik cepelinus. Vis dėlto tai vienas sėkmingiausių patiekalų mūsų virtuvėje.
„Jų sėkmės paslaptis tikriausiai slypi mūsų barokiniame skonyje, tos kultūros, kuri padarė didžiausią įtaką skoniui, mūsų kulinariniam paveldui. Barokas – su keistais, riebiais, nesuprantamais, sunkiais patiekalais. Nors cepelinai atsirado tik XIX a. antroje pusėje – XX a. pr., paplito tarpukario laikotarpiu, jie savo kulinarine dvasia labai atitinka baroko dvasią“, – teigė istorinės Lietuvos virtuvės tyrinėtojas.
Pašnekovas primena, kad nereikėtų pamiršti juodos ruginės duonos, varškės sūrio, alaus, midaus, zrazų, farširuotų žuvų, kurie taip pat puikiai reprezentuoja mūsų šalies virtuvės paveldą.
„Baroko paveldas – tai patiekalai, kurie yra riebūs, sunkūs (zrazai, kimšta lydeka), kuriuose maišomi skirtingi skoniai, tarkime, razinos, krienai ir citrinos sultys arba actas. Taip pat – daugybė padažų, kurie yra gaminami su citrinos sultimis ar actu. Iš baroko epochos ateina keisti patiekalai, kuriais yra stengiamasi nustebinti žmogų, pavyzdžiui, pusiau virta, pusiau skrudinta lydeka ar kiaušinienė iš aguonų pieno.“
