Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kodėl žiniasklaidos priemonei verta turėti savo kontrolierių? Estijos patirtis

Teisingumo svarstyklės
Photos com. nuotr. / Teisingumo svarstyklės
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Vilniuje viešėjo Estijos nacionalinio transliuotojo žiniasklaidos kontrolierius arba, kaip įprasta tokią pareigybę vadinti Šiaurės šalyse, ombudsmenas Tarmu Tammerkas. Tradiciniame „Transparency International“ Lietuvos skyriaus renginyje „Žurnalistų pusryčiai“ jis skaitė paskaitą apie Estijos žiniasklaidos savitvarkos sistemą ir visuomeninio transliuotojo ombudsmeno instituciją, atsakinėjo į diskusijos dalyvių klausimus.

T.Tammerkas – gerai žinomas žurnalistas Estijoje, Estijos spaudos tarybos narys, vienas iš jos kūrėjų, taip pat vienas iš Estijos žiniasklaidos etikos kodekso autorių. Per du pastaruosius dešimtmečius T.Tammerkas ėjo savaitraščio „The Baltic Independent“, dienraščio „Postimees“ vyriausiojo redaktoriaus pareigas, šešerius metus vadovavo Estijos laikraščių asociacijai, dirbo korespondentu naujienų agentūrose „Agence France-Presse“ ir „Reuters“, rengė radijo laidas aktualijų ir kovos su korupcija klausimais.

T.Tammerkas yra aktyvus žurnalistinio švietimo šalininkas ir šio proceso dalyvis, vedęs mokymus žurnalistams, vykdęs žiniasklaidos stebėseną rinkimų Estijoje metu, taip pat žiniasklaidos raštingumo programos Estijos mokyklose iniciatorius ir pradininkas. Paskaitas apie žiniasklaidos savireguliaciją, informacijos prieinamumą ir žiniasklaidos priemonių skaidrumą bei atskaitingumą skaitė Baltijos šalyse, Rusijoje, Moldovoje, Mongolijoje, Kinijoje bei Vidurio ir Rytų Europos valstybėse.

2007 metais Estijos nacionaliniam transliuotojui įsteigus ombudsmeno pareigybę, T.Tammerkas tapo pirmuoju žiniasklaidos kontrolieriumi Estijoje.

Žiniasklaidos kontrolieriaus funkcija – prižiūrėti, kaip nacionalinio transliuotojo raiška atitinka aukštus žurnalistų profesinės praktikos standartus, taip pat nagrinėti auditorijos teikiamas apeliacijas visuomeniniam transliuotojui.
„Žinių radijo“ studijoje T.Tammerkas atsakė į laidos „Žiniasklaidos anatomija“ vedėjo klausimus.

*   *   *

V.Valiušaitis. Pone Tammerkai, kodėl Estijoje buvo nuspręsta 2007 metais įsteigti visuomeninio transliuotojo ombudsmeno pareigybę?

T.Tammerkas. 2007 m. buvo priimtas naujas įstatymas. Estijos visuomeninis radijas ir visuomeninė televizija, iki tol buvusios skirtingos žiniasklaidos organizacijos, buvo sujungtos į vieną ir tapo Estijos nacionaliniu transliuotoju. Pažangiai mąstantys parlamentai nusprendė, kad būtų naudinga sukurti taip pat ir  ombudsmeno instituciją, kaip papildomą įrankį, siekiant pagerinti visuomeninio transliuotojo skaidrumą ir atskaitingumą, pakelti žurnalistinės etikos ir profesionalumo lygį.

V.Valiušaitis. Kaip finansuojamas Estijos nacionalinis transliuotojas? Ar gauna jis komercinių pajamų?

T.Tammerkas. Ne. Estijos nacionalinis transliuotojas finansuojamas tik iš valstybės biudžeto. Komercinių pajamų jis negauna. Reklama ir komercinės pajamos buvo panaikintos daugiau nei prieš 5-erius metus.

V.Valiušaitis. Kodėl? Kokios priežastys tai lėmė?

T. Tammerkas. Buvo nuspręsta, kad visuomeninio transliuotojo programų turinys be komercinių pajamų bus geresnės kokybės ir švaresnis. Kadangi pajamos iš reklamos ir kitos komercinės įplaukos neišvengiamai turi šalutinį efektą – jos daro įtaką redaktoriams ir programų kūrėjams. Tai veikia pasąmonės lygiu: kokios rūšies programas rengti, kuriuos svečius į tas programas kviesti ir pan. Visuomenės reakcija į šias permainas buvo labai palanki. Daugelis žmonių man dažnai pastebi: gal ir ne viskas mums patinka kas rodoma jūsų programose, tačiau tai, kad jos nepertraukinėjamos reklaminiais intarpais, mums labai patinka. Manau, kad sprendimas atsisakyti reklamos buvo teisingas sprendimas.

V. Valiušaitis. Ar tai turėjo įtakos programų turiniui?

T. Tammerkas. Taip, turėjo. Kai nebeliko komercinių pajamų, bendras programų turinys tapo labiau orientuotas į visuomenės reikmes, laidos ėmė labiau atspindėti visuomeninį interesą.

V.Valiušaitis. Kiek populiarus Estijos nacionalinis transliuotojas? Koks visuomeninės televizijos reitingas, lyginant su komerciniais kanalais?

T.Tammerkas. Estijos nacionalinė televizija pagal populiarumą yra antroje vietoje po komercinio kanalo. Viena iš komercinių televizijų yra pirmoje. Visuomeninis radijas yra pirmojoje. Gaila, kad Estijoje tarp komercinių radijo stočių nėra pokalbių radijo, tokio kaip „Žinių radijas“. Prieš dešimtmetį tokia komercinė stotis, kur buvo transliuojamos pokalbių laidos, buvo. Tada buvo konkurencija. Buvo pakankamai stiprus konkurentas nacionaliniam radijui. Dabar tokios konkurencijos nebėra. Dėl klausytojų dėmesio konkuruojama daugiausia muzikos žanrų, atlikėjų populiarumu. Norėčiau, kad būtų daugiau konkuruojama žurnalistiniu profesionalumu. Radijo programos, orientuotos į pokalbių laidas, ugdo žurnalistų kvalifikaciją. Tada ji būtų aukštesnė.

V.Valiušaitis. Kokios profesinio elgesio taisyklės saisto Estijos nacionalinio transliuotojo veiklą?

T.Tammerkas. Pagrindinis dokumentas yra nacionalinis žiniasklaidos etikos kodeksas. Jis yra bendras visoms žiniasklaidos priemonėms. Prieš pora metų nacionalinis transliuotojas priėmė savo atskirą etikos kodeksą, kuris žymiai ilgesnis, detalesnis ir konkretesnis dokumentas už bendrąjį kodeksą. Tai reiškia, kad žurnalistai, dirbantys Estijos visuomeniniame transliuotojuje, turi aiškesnes taisykles, kurios tiksliau apibrėžia  informacinio produkto kūrimo principus. Bendrasis etikos kodeksas tik gana abstrakčiai nustato taisykles ir normas.

V. Valiušaitis. Ar ten aptariami ir galimi žurnalistų interesų konfliktai?

T. Tammerkas. Taip, šiame dokumente aptariami ir interesų konfliktai. Jeigu žurnalistas dalyvauja tam tikroje veikloje, tarkime, gyvūnų apsaugos visuomeninėje veikloje, nebūtų teisinga, jeigu jis rašytų straipsnius apie gyvūnų globą. Negalėtų išlikti objektyvus. Kadangi jis yra suinteresuotas tam tikros visuomeninės grupės aktyvistas.

V.Valiušaitis. Koks Jūsų, kaip ombudsmeno, veiklos laukas, įgaliojimai, atskaitomybė?

T.Tammerkas. Ombudsmenas turi du pagrindinius uždavinius. Vienas – reaguoti į skundus ir auditorijos atsiliepimus. Ir antras, pagrindinis darbo baras, – žiūrėti kaip visuomeninis transliuotojas vadovaujasi savo nustatytomis žurnalistinės etikos taisyklėmis. Taigi, žurnalistinė etika ir auditorijos grįžtamasis ryšys – dvi pagrindinės darbo sritys. Kiekvieną mėnesį sulaukiu apie 40 laiškų ir telefono skambučių nacionalinio transliuotojo veiklos ir žiniasklaidos etikos klausimais. Maždaug 5 iš jų reikalauja nuodugnaus nagrinėjimo. Tarp kitų klausimų – nuomonės ir pasiūlymai kaip gerinti Estijos visuomeninio transliuotojo laidas, paklausimai dėl redakcijos politikos.

V.Valiušaitis. Kas įgyvendina etikos standartus ir kam tenka atsakomybė už programų kokybę žurnalistinės etikos požiūriu?

T.Tammerkas. Pagrindinė atsakomybė, žinoma, tenka programų redaktoriams, vyriausiajam redaktoriui ir administracijos vadovui. Ombudsmenas taip pat gali teikti  pasiūlymų dėl turinio kokybės gerinimo. Tačiau nėra taip, kad ombudsmenas 24 valandas per parą sektų laidų kokybę. Tam tikras programas stebiu nuolat. Pavyzdžiui, pagrindines žinias per televiziją, radiją, skaitau pagrindines žinias visuomeninio transliuotojo interneto portale. Kitas programas, žinoma, irgi stebiu, tačiau ne reguliariai. Vieną dieną stebiu, kitą ne. Ir reaguoju į žmonių laiškus bei atsiliepimus, kai jie pateikia savo vertinimus, pasižiūrėję vienas ar kitas laidas. Ombudsmenui tenka artimai bendradarbiauti su vyriausiuoju redaktoriumi, taip pat administracijos vadovu. Žiniasklaidos kontrolieriaus pozicija paranki ta prasme, kad jis nėra įtrauktas į kasdieninį straipsnių rašymą, programų gamybą ir t. t. Ombudsmenas turi galimybę į visa tai žvelgti tarsi iš šalies, lyg ir nesuinteresuotu analitiniu žvilgsniu.

V.Valiušaitis. Papasakokite apie savo kasdieninius ryšius ir santykius su nacionalinio transliuotojo administracija, žurnalistais, auditorija? Kaip kaip praktiškai  įgyvendinamas tas tarpininko, mediatoriaus vaidmuo?

T.Tammerkas. Ombudsmeno darbe esama daugelio aspektų. Pavyzdžiui, jeigu gaunu skundą dėl programos, pirmiausiai turiu pasikalbėti su žurnalistais, paprašyti paaiškinti kaip jie supranta tai, kas atsitiko programoje. Tik tada ombudsmenas gali susidaryti nuomonę apie tai, ar esama ginčytinoje situacijoje ko nors negero žurnalistinės etikos požiūriu. Po pasikalbėjimo su žurnalistais, ombudsmenas susidaro nuomonę ir perduoda šia nuomonę žmonėms, kurie padavė skundą. Kartais komunikacija ties tuo nesibaigia, ji tęsiasi toliau. Kartais žmogus lieka nepatenkintas ombudsmeno atsakymu, prašo daugiau paaiškinimų, nori giliau aiškintis iškeltus klausimus. Ir jeigu pastebiu, kad tie klausimai tikrai pagrįsti, esama visuomenės intereso tai suprasti, grįžtu pas tą reporterį ar redaktorių su iškeltais klausimais. Vyksta ilgesnis dialogas, kontrolierius atlieka tarpininko ir mediatorius vaidmenį. Manau, kad tai labai teigiamas dalykas, kadangi visuomenė yra šviečiama, ji ima geriau suprasti kaip veikia žiniasklaidos priemonė: kas vyksta radijo ar TV studijoje, kas dedasi už kameros. Ji palaipsniui ima geriau suprasti žurnalistiką.

V.Valiušaitis. Iniciatyvą rodote tik tada kai į jus kreipiasi kas nors iš auditorijos ar keliate klausimus ir pats, jei pastebite neaiškumų?

T.Tammerkas. Iš kontrolieriaus reikalaujama, kad jis ir pats rodytų iniciatyvą, ne vien lauktų kol kas nors bakstelės pirštu: žiūrėk, štai čia problema. Jeigu susiduriama su nedidele problema, kontrolierius pasikalba tik su žurnalistu. Tačiau jeigu problema didesnė, tuomet nagrinėjama viešai.

V. Valiušaitis. Kaip vyksta bendravimas su įstatymų leidėjais? Jei matote, kad trūksta teisinių normų ar jas reikia papildyti, patikslinti, galite rodyti savo iniciatyvą?

T. Tammerkas. Taip, turiu tokią galimybę. Tačiau iki šiol dar nesusidūriau su situacijomis, dėl kurių tektų inicijuoti įstatymų pakeitimus. Nacionalinio transliuotojo stebėtojų taryboje pusė narių yra politikai iš parlamento. Kartais parlamentarai pateikia kritiškų pastabų. Ypač apie laidas, kurios, jų nuomone, nebuvo politiškai subalansuotos. Kai kurie politikai nori pakeisti įstatymą ir suredaguoti jį taip, kad įstatyme būtų įrašyta, jog nacionalinis transliuotojas privalo pateikti tik korektišką ir subalansuotą informaciją. Aš aiškinu tiems politikams, kad tai nėra geras sumanymas taip kietai surašyti įstatymą. Kadangi nebus taip lengva atsakyti kas yra korektiška informacija. Reikės traktato išaiškinti tam. Ką aš patariu? Patariu leisti veikti savitvarkos mechanizmams, įskaitant ir ombudsmento veiklos taisykles. Aš, kaip ombudsmenas, nemažai bendravau su Estijos parlamento opozicijos nariais. Aiškinau, kad jie neturėtų siekti pakeisti visuomeninio transliuotojo įstatymo, bet stengtųsi įžvelgti ombudsmeno institucijos galimybes veikti taip, kad panašios problemos nekiltų. Ir aš galiu pasidžiaugti, kad man pasisekė politikus įtikinti.

V.Valiušaitis. Ką darote, jeigu pastebite aiškų tendencingumą: vienų laidų herojų aukštinimą, savotišką jiems pataikavimą, tuo pat metu kitus laidos dalyvius siekiant sukompromituoti ar net įžeisti, pažeminti, kas pasitaiko kartais Lietuvos televizijose?

T.Tammerkas. Politinėse diskusijų laidose tai nėra toleruotinas dalykas. Žurnalistas negali būti piktas ar nedraugiškas vieno ar kito diskusijų laidos svečio atžvilgiu. Pramoginėse laidose galioja šiek tiek skirtingos taisyklės. Čia nebūtų didelė problema, jeigu ne visiems kviestiniams svečiams būtų duodama vienodai laiko pasisakyti. Vis dėlto kartais pastebiu, kad ir Estijos visuomeninio transliuotojo žurnalistai stengiasi būti labiau draugiški vienoms politinėms figūroms negu kitoms. Pastebėjau, kad yra naudinga kai aš pateikiu savo požiūrį viešai ir apie tai parašau tinklaraštyje. Tuomet pažymiu, kad štai tokioje politinių diskusijų laidoje žurnalistas persistengė – žiūrovams ar klausytojams nebuvo pateikta deramos pusiausvyros. To politinėse pokalbių laidose būti negali. Savo pastabas ir komentarus žurnalistinės etikos klausimais turiu galimybę pateikti ne tik visuomeninio transliuotojo interneto portale, bet taip pat ir kartą per mėnesį rengiamoje radijo laidoje bei du kartus per mėnesį – televizijos valandėlėse.

V.Valiušaitis. Kuo laiduojamas ombudsmeno sprendimų nešališkumas?

T.Tammerkas. Pagrindinis dalykas ombudsmeno darbe – jo nepriklausomumas nuo žiniasklaidos priemonės administracijos ir vyriausiojo redaktoriaus. Apibūdinčiau ombudsmeną taip: tai tarsi auditorijos akys ir ausys. Tam tikrais atvejais ambudsmenas veikia tarsi mediatorius, tarpininkas tarp šios žinių organizacijos žurnalistų ir auditorijos, tarp žiniasklaidos priemonės kaip subjekto ir politinių veiksnių. Paprastai kontrolierių samdo žiniasklaidos priemonė. Darbo sutartyje nurodyta, kad vyriausias redaktorius ar generalinis direktorius negali daryti įtakos ombudsmeno nutarimams, išvadoms ir komentarams. Jie moka algą, bet savo požiūriuose į profesinės etikos dalykus jis yra nepriklausomas.

V.Valiušaitis. Kokie Jūsų įgaliojimai, kokios sankcijų ribos – švelniausios ir griežčiausios? Kas atsitinka, jeigu Jūsų nurodymų nepaisoma?

T.Tammerkas. Ombudsmenas paprastai naudoja švelnias sankcijas. Jeigu  nustatoma, kad padarytas didelis žurnalistinės etikos pažeidimas, ombudsmenas gali rekomenduoti vyriausiajam redaktoriui apsvarstyti ar žurnalistas gali toliau tęsti darbą. Tada vyriausiasis redaktorius sprendžia ar turi nutraukti darbo sutartį su  reporteriu, kuris per paskutinius 6 mėnesius padarė, pavyzdžiui, ir daugiau panašių klaidų? Galutinį sprendimą daro vyriausiasis redaktorius. Kas daroma, jeigu ombudsmeno patarimų nepaisoma? Jeigu vyriausiasis redaktorius ar aukščiausias administracijos pareigūnas nepriima ombudsmeno patarimo, savo motyvus jie turi paaiškinti pirmiausia ombudsmenui. Ir antra, jie turi paaiškinti stebėtojų tarybai kodėl nesutinka su ombudsmeno nutarimu. Man dar taip nėra atsitikę. Ir tai tik parodo, kad kontrolieriaus nuomonės ir patarimų paisoma.

V.Valiušaitis. Kas pasikeitė Estijos nacionalinio transliuotojo veikloje įvedus ombudsmeno pareigybę?

T.Tammerkas. Manau, kad žurnalistai ėmė daugiau dėmesio kreipti į žurnalistinės etikos normas. Jie kelia aukšesnius reikalavimus savo darbui ir stengiasi žymiau rūpestingiau vadovautis žurnalistinės etikos reikalavimais nei tai buvo prieš penkerius metus. O rezultatas auditorijai – aukštesnės kokybės žurnalistika.

V.Valiušaitis. Kas gali būti ombudsmenu? Kokių reikia profesinių kvalifikacijų ir žmogiškųjų savybių?

T.Tammerkas. Ombudsmenas arba žiniasklaidos kontrolierius visų pirma turėtų turėti darbo žiniasklaidoje patirties. Geriausia, kad pats būtų dirbęs įvairiose žiniasklaidos priemonėse ir įvairiose pareigose – nuo reporterio iki redaktoriaus, žinotų žinių gamybos virtuvę iš vidaus. Žinoma, tam reikalingos taip pat ir akademinės žinios apie žurnalistinę etiką apskritai. Ombudsmenas turėtų būti šiek tiek ir psichologas, kad galėtų spręsti problemas, kurios kyla tarp žurnalistų ir auditorijos. Taip pat turėtų turėti ir diplomatinių savybių. Neturėtų būti per daug diplomatiškas, kadangi reikia ir principingumo, tačiau ombudsmenas neturėtų trankyti durimis. Jis privalo būti taikinantis asmuo, kuris gebėtų taikiai ir ramiai išspręsti problemas. Tačiau tuo pat metu neturėtų ir tų problemų slėpti po kilimu.

V.Valiušaitis. Kokia yra Jūsų, kaip ombudsmeno, vieta bendroje Estijos žiniasklaidos savitvarkos sistemoje?

T.Tammerkas. Ombudsmenas paprastai dirba vienai žiniasklaidos organizacijai. Sutinkamai su Estijos žiniasklaidos savitvarkos sistemos taisyklėmis, taip pat yra kolektyvinis savitvarkos organas – Spaudos taryba. Dauguma laikraščių, abu komerciniai TV kanalai, privatūs radijai, interneto portalai, taip pat visuomeninis transliuotojas priklauso šiai savitvarkos sistemai. Ją sukūrė pačios žiniasklaidos priemonės ir ji skirta svarstyti skaitytojų bei klausytojų skundus. Kur yra kontrolieriaus vieta šioje sistemoje? Aš dirbu tik nacionaliniam transliuotojui. Tačiau žmonės, kurie nėra patenkinti ombudsmeno veikla dėl visuomeninio transliuotojo raiškos, gali kreiptis į aukštesnį lygį – į Spaudos tarybą. Tai kolektyvinis savitvarkos organas. Kartais pasitaiko, kad aš turiu vieną požiūrį į vieną ar kitą žurnalistinės etikos problemą, o Spaudos tarybą – kitą. Nemanau, kad tai tragedija. Kadangi žurnalistinės etikos sprendimai niekada nėra tik juoda ir balta. Sprendimai dažnai krypsta truputį į vieną pusę, truputį – į kitą. Vis dėlto praktika rodo, kad daugumoje atvejų tiek ombudsmeno, tiek Spaudos tarybos, kaip kolektyvinio organo, nuomonės sutampa.

V.Valiušaitis. Lietuvos žiniasklaidos priemonės, įskaitant nacionalinį transliuotoją, ombudsmeno institucijos neturi. Kokia yra kitų Europos valstybių praktika? Ir kodėl žiniasklaidos priemonei vis dėlto verta verta turėti savo kontrolierių?

T.Tammerkas. Dalies Europos šalių visuomeniniai transliuotojai turi ombudsmeno pareigybę, pavyzdžiui, Danijos, Prancūzijos, Slovėnijos, Estijos. Savo ombudsmenus turi laikraščiai. Reikia pasakyti, kad laikraščių ombudsmenų tradicijos yra stipresnės ir ji veikia daugelyje šalių. Nėra taip, kad visi tam tikros šalies laikraščiai turėtų savo ombudsmeną. Dažniausiai juos turi pagrindiniai laikraščiai – tie, kurie pabrėžia savo reputaciją, informacijos patikimumą, informacinio produkto kokybę, veiklos skaidrumą, atskaitingumą savo auditorijai. Jai tuo būdu tarsi pranešama: jūsų nuomonė mums svarbi, mes rūpinamės savo reputacija, mums rūpi turinys ir mes kuriame papildomą kokybės mechanizmą, kuris laiduotų, kad jūs – skaitytojai, klausytojai, žiūrovai – gautumėte iš tiesų aukštos kokybės produktą. Ombudsmenas – puiki idėja bet kuriai žiniasklaidos priemonei: laikraščiui, komercinei radijo stočiai, visuomeniniam radijui ir televizijai ar net internetiniam portalui. Tai – kokybės ir brandos ženklas, reputacijos etiketė.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min