Pareiškėjai teigia, kad 2008 m. lapkritį priėmus Teisėjų atlyginimų įstatymą nepagrįstai buvo sumažinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų, apygardos administracinio teismo teisėjų atlyginimai.
Teisėjų atlyginimų įstatymu siekta nustatyti naujus teisėjų atlyginimų koeficientus, apskaičiuojamus pagal tuo metu teisėjams faktiškai mokėtą atlyginimą, apskaičiuotą vadovaujantis Teisėjų atlyginimų apskaičiavimo metodika.
Pareiškėjai savo abejones grindžia oficialiąja konstitucine doktrina, pagal kurią Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus ir socialines garantijas.
Pareiškėjai savo abejones grindžia oficialiąja konstitucine doktrina, pagal kurią Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus ir socialines garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą.
Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas ginčydamas šiuo metu galiojančiame Darbo kodekse įtvirtintą nuostatą, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, pažymi, kad, teismui nagrinėjant bylą ilgiau negu trejus metus asmuo dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių nebegali prisiteisti viso jam priklausančio atlyginimo už trejus metus viršijantį laikotarpį.
Vilniaus apygardos administracinio teismo teigimu, taip asmeniui atimama galimybė prisiteisti sąžiningai uždirbtą atlyginimą, paneigiama jo konstitucinė teisė į teisingą apmokėjimą už darbą, nuosavybę.
Pasak pareiškėjo, teisėjo atlyginimas yra nuosavybė, kuri saugoma pagal Konstitucijoje įtvirtintą teisėjų nepriklausomumo principą, tačiau ginčijama Darbo kodekso nuostata užkerta kelią prisiteisti ir priteisti visą teisėjų uždirbtą atlyginimą.
