Krizės grimasos: žmonės parduoda savo organus

Nors legaliai parduoti organų neįmanoma, panaršius internete bandančiųjų laimę galima rasti ir daugiau. Dažniausia „prekė“ – inkstas. Kaina svyruoja nuo 30 tūkst. iki 200 tūkst. litų. Tokios padidėjusios organų pasiūlos po nepriklausomybės paskelbimo Lietuvoje nebuvo, – rašo Delfi.lt.

Emocinė donorystė neleidžiama

Prieš keletą metų per pusmetį panašių skelbimų pasirodydavo tik vienas kitas. Teko kalbėtis su jaunuoliu, bandančiu parduoti inkstą. Vilnietis žinojo, kad jo siūlymas nelegalus ir, tiesą sakant, nelabai tikėjosi, jog sumanymas pavyks. Bet, kaip sakoma, niekada nesakyk niekada. Jaunuolis tikino, kad tokį sprendimą priimti jį privertė gyvenimas. Tačiau iš pradžių sutikęs papasakoti gyvenimo istoriją, į susitikimą jis neatėjo.

Neseniai pasirodžiusio skelbimo autorius taip pat nurodė mobilųjį telefoną, tačiau neatsakė nė į vieną skambutį. Dauguma savo organus parduoti bandančių žmonių skelbia tik elektroninį paštą. „Esu 46 metų, noriu parduoti inkstą. Žinau, kad negerai, bet jau kitos išeities nematau. Iš banko paskola, o aš viena“, – skundžiasi viena iš jų.

Nors gyvi žmonės gali paaukoti tik inkstą, išimtiniais atvejais savo vaikams – dalį kepenų, kartais žmonės pasiruošę išparduoti vos ne viską – kepenis, plautį, sąnarius, blužnį, kaulų čiulpus. Anot Lietuvos nefrologinių ligonių asociacijos „Gyvastis“ prezidentės Ugnės Šakūnienės, tai rodo jų neišprusimą. Mat svetimų sąnarių niekas nepersodina – juos puikiai pakeičia dirbtiniai, o be blužnies žmogus apskritai gali gyventi. Plautis iš gyvo žmogaus taip pat neimamas.

„Inkstų operacijos atliekamos beveik 40 metų, širdies – 21 metus, tačiau daug kas vis dar įsivaizduoja, kad tai pakankamai paprasta. Turi būti atlikti imunologiniai tyrimai. Žmonės po transplantacijos kiekvieną dieną turi vartoti vaistus, todėl jie negali būti „nukritę iš dangaus“. Be to, transplantacijos procese, priklausomai nuo organo, dalyvauja nuo 40 iki 100 žmonių. Paslapties niekaip neišsaugosi“, – svarstė pašnekovė.

Gyvas žmogus dovanoti inkstą Lietuvoje gali tik kraujo giminaičiui arba sutuoktiniui. „Aš pati gyvenu su persodintu inkstu. 6 metus turėjau mamos inkstą ir jau 19 metų gyvenu su tėčio inkstu. Tačiau jeigu jis nustotų veikti, mano geriausia draugė negalėtų padovanoti savojo, – teigė U. Šakūnienė. – Šiai emocinei donorystei, kuri kai kuriose labiau išsivysčiusiose šalyse egzistuoja, Lietuva, ko gera, dar nėra pribrendusi. Prisidengiant dovanojimu organai iš tiesų gali būti pardavinėjami. Skandinavai galbūt turi lėšų kruopštiems patikrinimams, mes to padaryti negalėtume“.

Juodosios rinkos geografija keičiasi

Pašnekovė sutinka su prielaida, kad kai kuriuos žmones rašyti tokius skelbimus paskatino krizė. Beje, užsienio spaudoje rašoma, kad panašiai elgiasi ir britai, dėl krizės negalintys grąžinti paskolų.

„Daug tokių skelbimų buvo po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, kai žmonės pamanė, kad pas mus jau viską galima pirkti ir parduoti. Vėliau jų mažėjo, o dabar ir vėl atsirado. Anksčiau žmonės skambindavo tiesiai gydytojams. Dabar jie susiranda mus, o gydytojai jau nustemba: „Jūs ką, vis dar sulaukiate tokių skambučių?“ Tokie skambučiai labai išbalansuoja. Kai žinai kiek žmonių, vaikų laukia organų, toks siūlymas skamba kaip pasityčiojimas.

Anot Nefrologinių ligonių asociacijos vadovės, skelbimai neretai pasirodo kaip grandininė reakcija. Jei vienas parašė, kitas pamanė, kad galbūt tai įmanoma, ir taip pat pasiskelbė. Tačiau ar žmonės iš tiesų tam ryžtųsi, ji nežinanti.