2013 metais Lietuvoje iš viso mirė 110 kūdikių. Iš jų 28-ių gyvybė užgeso dar įsčiose, 17-a iškeliavo 1–6 dienų, 19-a – 7–27 dienų, o 46 išgyveno 28–365 dienas.
Kūdikio mirtis šeimai – didžiulė emocinė ir psichologinė trauma. Netektį žmonės išgyvena skirtingai – vieni likimo smūgį sutinka labai brandžiai ir stoiškai, antri sugniužta, treti pyksta ir agresiją nukreipia ne tik į ligoninės personalą ar artimuosius, bet ir į iš gyvenimo taip greitai išėjusį kūdikį.
Daliai skaitytojų tokia idėja pasirodė šventvagiška, kitiems – lyg balzamas sielai.
Mirtis – vis dar tabu
Maždaug prieš aštuonerius metus fotografė, labdaros ir paramos fondo „Mamų unija“ vadovė Eglė Mėlinauskienė yra užfiksavusi vėžiu sirgusio berniuko išėjimą ir kelias valandas po mirties.
Šios fotografijos yra laimėjusios auksinio kadro apdovanojimą Spaudos fotografijos konkurse.
„Po to jų niekur ir niekada nerodžiau. Visuomenė nėra pasiruošusi priimti tokių vaizdų, nebuvau ir aš pasirengusi atlaikyti puolimo atakų. Žinoma, pradžioje mirusio naujagimio fotografijos gali pasirodyti kiek makabriškai, tačiau nematau jose jokio vulgarumo, paniekinimo ar pasityčiojimo iš mirties akto – tik meilę“, – 15min.lt sakė E.Mėlinauskienė.
Visuomenė nėra pasiruošusi priimti tokių vaizdų, nebuvau ir aš pasirengusi atlaikyti puolimo atakų.
Ji apgailestauja, kad esame kultūriškai niveliuota tauta, ypač kalbant apie mirties kultą.
„Jei kalbame apie žmogaus gimimą – tai su patosu ir džiugesiu. O mirtis ir jos laukimas, priartėjimas lieka tabu, nors visi suvokiame, kad atėjus reikės ir išeiti. Žmonės bijo kalbėti apie tai, ko iki galo nesupranta, nes mirtis ir pomirtinis gyvenimas išlieka paslaptis, kelianti baimę. Miniai, kuri nesivargina tuo domėtis arba įspraustai į kultūrinius rėmus, neverta priekaištauti. Žmones, drįstančius mąstyti kitaip, skatinu diskusijai ir sveikinu“, – kalbėjo fotografė.
O ką apie atminties fotografiją mano akušerijos ir ginekologijos klinikų atstovai?
„Kaip apie tai bent užsiminti?“
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos bei Neonatologijos klinikų socialinė darbuotoja Aušra Mazgienė turi 10 metų darbo patirtį.
Per tą laiką jai teko susidurti ir su labai sudėtingomis situacijomis, kai gimdyvė pagimdo negyvą naujagimį, kai gimdymo eiga netikėtai komplikuojasi ir naujagimis miršta vos išvydęs pasaulį, kai jis gimsta smarkiai apsigimęs ir tai nesuderinama su gyvybe, kai dėl silpnos sveikatos naujagimis užgęsta po kelių savaičių.
A.Mazgienė neslepia: su tuo susitaikyti labai sunku. Šoką patiria ne tik tėvai – psichologinę įtampą jaučia ir medicinos personalas.
Socialinė darbuotoja prisipažįsta neįsivaizduojanti, kaip tokiais atvejais tėvams būtų galima pasiūlyti atminties fotografiją – kaip apie tai bent užsiminti? Ir kaip viskas vyktų, jei jie sutiktų? Prieš imant įgyvendinti tokią iniciatyvą pirmiausia tektų išspręsti įvairių organizacinių klausimų.
Žodis fotosesija man iš esmės skamba atstumiančiai, nes tai labai jautri ir subtili akimirka. Bent jau aš ieškočiau kito apibūdinimo.
„Žodis fotosesija man iš esmės skamba atstumiančiai, nes tai labai jautri ir subtili akimirka. Bent jau aš ieškočiau kito apibūdinimo. Kai kūdikis miršta gimdymo metu, viskas įvyksta labai greitai – tokiems dalykams nesiruošiama iš anksto – negi reikėtų laukti profesionalaus fotografo?“, – samprotavo A.Mazgienė.
Padrąsina nufotografuoti
A.Mazgienė pabrėžia, kad ligoninė nėra nusiteikusi prieš naujoves – tiesiog profesionalios atminties fotografijos atveju reikia daug ką išsiaiškinti, išdiskutuoti.
Be to, jos manymu, tam greičiausiai ryžtųsi vos viena kita šeima. Tragedijos akivaizdoje žmonės jaučiasi tokie sutrikę, kad iš esmės negali adekvačiai įvertinti situacijos, tikrai ne visi apskritai nori pamatyti ir skirti laiko atsisveikinti su savo naujagimiu.
„Tėvus sukausto baimė, neretai jie net negali paimti vaikelio ant rankų, kai kas net nepažvelgia į jį. Tačiau mes visada drąsiname atsisveikinti: kai naujagimis gimsta negyvas ar miršta gimdykloje, akušerės jį suvysto, uždegama žvakutė, tėvams sukuriamos sąlygos pabūti kartu.
Jei naujagimis miršta Naujagimių intensyvios terapijos skyriuje ar Naujagimių ligų skyriuje, visada sudaromos sąlygos palaikyti jį ant rankų paskutinį kartą, pasimelsti“ – aiškina A.Mazgienė.
Kai jaučia, kad bus tinkamai suprasta, A.Mazgienė tėvams pataria nufotografuoti naujagimį: „Žinau, kad vėliau tai gali būti svarbu gedėjimo procese. Naujagimių palaidojimas įvyksta greitai, jie nėra šarvojami kaip suaugę žmonės, todėl atsisveikinimo ritualas ligoninėje įgyja didelę reikšmę.“
Kaltės jausmas: ar tinkamai tariau „sudie“?
A.Mazgienė literatūroje yra skaičiusi, kad netekties skausmą palengvina įvairūs prisiminimai ir daiktai, tarkime, naujagimiui pirkti drabužėliai ar kraitelis.
„Tėvams patariu egtis taip, kaip norisi, kad po to būtų ramu širdyje ir jaustųsi padarę viską dėl savo vaikučio. Net vardo pasakymas yra svarbus – tai yra jo labai trumpo gyvenimo įasmeninimas“, – pasakoja pašnekovė.
Net vardo pasakymas yra svarbus – tai yra jo labai trumpo gyvenimo įasmeninimas.
Be tokių momentų įvykis gali praplaukti lyg miražas, bet atsigavus po šoko tėvus gali graužti kaltės jausmas, kad jie kažką svarbaus praleido: „Tėvai negali žinoti, ko jie norės vėliau, o laiko atgal neatsuksi.“
Ir vis dėlto vos trečdalis naujagimio netektį išgyvenančių šeimų tai sutinka brandžiai: šiltai atsisveikina, pabūna ir viską daro labai sąmoningai.
Kitus reikia raginti, kartais – net įtikinėti.
„Matyt, tai priklauso nuo žmogaus vidinio pasaulio: kaip jis suvokia gyvybę, kaip mirtį“, – svarsto A.Mazgienė.
Emocijos užplūsta namuose
Gimdymui susiklosčius ne taip, kaip tikėtasi, ir gimdyvė, ir jos vyras patiria tokį sukrėtimą, kad nebežino, ką daryti. Jie patiria afekto būseną ir realios situacijos tuo metu turbūt net nesuvokia.
Kiekvienu atveju A.Mazgienė ieško individualaus būdo padėti: vieniems reikia paguodos, kitiems – plikos informacijos, ką daryti toliau, kaip organizuoti laidotuves.
„Tėvai viską padaro automatiškai, sutvarko dokumentus, o jausmai užplūsta tik grįžus namo“, – pasakoja.
Didesnis rūpestis – įstatymo nuostata
Įstatymas įpareigoja po 22 nėštumo savaitės gimusį naujagimį laidoti artimiesiems. Gimęs anksčiau jis laikomas dar ne žmogumi, o vaisiumi. Vaisius artimiesiems neatiduodamas.
A.Mazgienės nuomone, šis atsisveikinimo temos aspektas yra daug svarbesnis už atminties fotografiją.
Tačiau koks skirtumas: 22 ar 21 savaitė? Man, pavyzdžiui, gyvybė yra nuo pat pradžių.
„Būna atvejų, kai šeimos atsisako laidoti savo vaikelį, nenori jo nei matyti, nei ką nors apie tai girdėti, nors įstatymas įpareigoja. O kitos norėtų atgauti ir vaikelį, neišnešiotą tų 22 savaičių, tačiau tai yra neteisėta. Tačiau koks skirtumas: 22 ar 21 savaitė? Man, pavyzdžiui, gyvybė yra nuo pat pradėjimo momento“, – svarstė A.Mazgienė.
Vaikai lieka be paaiškinimo
Kitas itin jautrus klausimas – kiti šeimos, netekusios naujagimio, vaikai – broliai ir seserys. Labai dažnai jie būna išvežami pas senelius net nieko nepaaiškinus.
„Yra tokia tendencija: kad vaikas nieko nežinotų, nematytų – jis per mažas, todėl nesupras. Tėvai nežino, kaip tinkamai elgtis, įsivaizduoja, kad taip apsaugos vaikus nuo skausmo. Tačiau per mamos laukimosi periodą jie jau irgi turėjo lūkesčių.
Todėl šeimoms patariu didesnį dėmesį skirti netektį irgi išgyvenantiems vaikams, apglėbti juos meile ir rūpesčiu: jie irgi gedi, jiems irgi reikia padėti susitvarkyti su savo jausmais, jiems irgi kyla klausimų“, – įsitikinusi A.Mazgienė.
Savitarpio pagalbai dar nepribrendo
A.Mazgienė neslepia: iš ligoninės namo išvykusių šeimų ji daugiau nesutinka, nors kviečia į pakartotinius susitikimus, jei šeima to norėtų.
Tėvai, užbėgant įvykiams už akių, supažindinami su tolesnės psichologinės pagalbos galimybėmis, jiems nurodoma, kas galėtų suteikti emocinę paramą.
Vertingos informacijos galima gauti internetinėje svetainėje kudikionetektis.lt.
Šios svetainės įkūrėja ir jai talkinančios dar kelios mamos yra savo sričių profesionalės – psichologė ir socialinė darbuotoja.
„Jos yra palikusios asmeninius telefono numerius, kuriais galima paskambinti, norint išsikalbėti. Taip pat galima rašyti elektroninius laiškus ir taip gauti profesionalią pagalbą“, – pasakoja A.Mazgienė.
Anksčiau laiko pagimdžiusios moterys yra subūrusios savitarpio pagalbos grupę – tai įvyko savaime, iniciatyva kilo iš apačios.
„Viskas išaugo į gražią veiklą, įkurta asociacija. Manau, kad ko nors panašaus reikėtų ir naujagimio netekusioms šeimoms, tačiau tam, matyt, dar reikia laiko. Nors, kiek žinau, netektį patyrę savanorės mamos kviečia burtis, rengia terapinius užsiėmimus, galvoja apie nevyriausybinės organizacijos steigimą“, – kalbėjo A.Mazgienė.
Psichologė – be nuomonės
Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų atstovė spaudai Gitana Letukienė sakė, kad ligoninės Akušerijos ir ginekologijos centro personalas labai liberaliai vertina didžiumą gimdyvių norų ir pageidavimų.
Jei kas nors kūdikio netekties valandą pageidautų atminties fotografijų, dirbtinių kliūčių nebūtų sudaroma.
Santariškių klinikų Vaikų ligoninės, kurioje veikia ir Neonatologijos centras, atstovė spaudai Jolanta Normantienė į 15min.lt klausimus, ar ligoninė palaikytų atminties fotografijos iniciatyvą, atsakė taip: „Mūsų medicinos psichologė nekomentuoja, nes mano, kad tai – žmogaus moralės, žmogiškumo dalykas, nieko bendra neturintis su medicina. Tai galėtų komentuoti žmogaus teisių, moralinių vertybių žinovai, filosofai, galbūt dvasininkai.“
