Žmonių paklausus, dėl ko kyla patyčios, jie pirmiausiai paminimi asmenybių skirtumus, pabrėžiama, kad tyčiojamasi iš charakterio savybių, rūbų, išvaizdos, socialinio statuso, lėtumo, akinių, žemo ūgio, antsvorio ir pan.
Vaikai, iš kurių tyčiojamasi, galvoja, kad kiti jų nemėgsta, kad jie yra prastesni, kažko nesugeba, kad kažkuo nuo kitų skiriasi. Tačiau ar tikrai taip yra? Jei visi juokiasi iš mano plaukų spalvos, aš galvoju, jog tai yra patyčių priežastis, tuomet persidažau plaukus. Ar tai garantuoja, jog patyčios baigsis? Jei patyčių priežastis yra išvaizdos skirtumai, tai pašalinus priežastį – logiška – patyčios turėtų liautis. Bet jos nesiliauja.
Jei patyčių priežastis yra išvaizdos skirtumai, tai pašalinus priežastį – logiška – patyčios turėtų liautis. Bet jos nesiliauja.
Jei visi juokiasi iš mano aprangos stiliaus, aš galvoju, jog tai yra tikroji priežastis ir pakeičiu stilių. Ar jau niekas iš manęs nebesityčios? Jei visi mane pravardžiuoja, vadina mane lėtu, bet mano charakteris pasikeičia ir esu toks kaip visi. Ar aš taip išvengsiu patyčių? Tad kur ieškoti tikrosios priežasties, nes net pakeitus išvaizdą arba charakterį patyčios nesiliauja, vadinasi, jog patyčias sukelia tikrai ne išvaizdos, elgesio ir charakterio skirtumai.
Galbūt bandome spėti, jog besityčiodami vaikai išlieja savo pyktį ir agresiją, jog nevaldo savo emocijų, jog nori pademonstruoti savo statusą ir jėgą. Tačiau kodėl tuomet patyčių susilaukia ne visi iš eilės klasiokai, o tik kai kurie? Jei pagrindinis tikslas išlieti savo pyktį, tai koks skirtumas į ką tas pyktis bus nukreiptas? Sakysite į patį silpniausią? Silpniausią fiziškai ar psichologiškai? O kiti galbūt iškart paprieštarautų, jog kartais silpnųjų niekas neliečia ir patyčių susilaukia tikrai ne patys silpniausieji. Taigi, jei ne skirtumai, jei ne pyktis ir agresija, tai kas tuomet yra patyčių priežastis?
Patyčių „balandžiai ir trupiniai“
Patyčių temą puikiai iliustruoja ši istorija. Lukas lankosi naujame mieste. Priešais didelį senovinį namą jis pamato berniuką, apsuptą daugybės balandžių. Berniukas juos maitina batono gabaliukais. Lukas berniuko paklausia:
– Ką čia darai?
– Bandau nubaidyti balandžius, – atsako berniukas.
– Ką turi omenyje? Nubaidyti?
– Taip, aš noriu juos nubaidyti! Kiekvieną dieną, jau daugybę metų šie balandžiai atskrenda prie mūsų namo tuo pačiu metu kiekvieną rytą. Jie kelia triukšmą ir teršia aplinką.
– Kodėl tuomet tu juos maitini? – nustebęs paklausia Lukas.
– Mano tėvai viską išbandė ir suprato, kad geriausias būdas balandžius išvaikyti – juos pamaitinti. Kai jie sulesa viską iki paskutinio trupinio ir pasisotina, jie išskrenda.
Šioje istorijoje atrodo nelogiškas tas faktas, kad berniukas, galvodamas, jog baido paukščius, juos maitina ir iš tiesų priverčia sugrįžti. Vaikas nesupranta, jog elgiasi nelogiškai. Jis tiesiog kovoja su problema remdamasis klaidingu supratimu. Ką tai turi bendro su patyčiomis? Patyčių priežastis taip pat yra nelogiška, todėl dažniausiai niekas jos nesupranta. Tačiau po nelogiškumu pažvelgus giliau, pasimato visiška logika ir aiškumas. Berniukas kasdien maitino balandžius, nors ir norėjo jais atsikratyti. Taip ir patyčių aukos kasdien kažkuo pritraukia savo skriaudikus, nors norėtų jais atsikratyti. Taigi, kas yra tie „trupiniai“, kurie kasdien pritraukia skriaudikus?
Patyčios – dviejų žaidimas, kurio taisyklės aiškios tik vienam
Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog patyčių priežastis yra išvaizdos ar charakterio skirtumai, tačiau minėtieji „trupiniai“ yra kas kita. Vaikams patyčios yra tiesiog grubus žaidimas. Žaidimas, kurio žaidėjai nori nugalėti. Bet koks žaidimas netektų viso žavesio ir prasmės, jei visuomet būtų lygiosios. Bėda yra tik ta, jog patyčių „žaidime“ auka nesupranta, jog vyksta žaidimas, nesupranta šio žaidimo taisyklių. Auka yra pasimetusi, nuliūdusi ir nusivylusi, nes visuomet pralaimi. Kuo labiau auka pasimetusi, supykusi ar susierzinusi, tuo smagesnis žaidimas yra skriaudikams.
Kuo labiau auka pasimetusi, supykusi ar susierzinusi, tuo smagesnis žaidimas yra skriaudikams.
Ar būtų smagus žaidimas, jei auka į patyčias visiškai nereaguotų ir į besityčiojantį nekreiptų jokio dėmesio? Ar smagu būtų žaisti atsistojus priešais sieną? Sieną galima visaip išvadinti, išpaišyti, galima ją spardyti, tačiau tyčiotis iš sienos nuobodu, nes siena nerodo jokios reakcijos. Nesvarbu, siena mūrinė ar betoninė, aukšta ar žema, stora ar plona, nauja ar gerokai apgriuvusi ir nesvarbu, tu pyksti ant sienos ar nepyksti, esi gerai išauklėtas ar ne. Siena nerodo jokios reakcijos ir žaidimas yra nuobodus. Tačiau žmogus – ne siena, jis išgyvena emocijas ir į jas vienaip ar kitaip reaguoja. Vaikai, rodantys savo emocijas tampa parankiu patyčių objektu. Jie bando atsikalbinėti, verkia, skundžiasi, pyksta ir kitais matomais būdais išgyvena patyčias, o tai besityčiojančiam jau yra gerokai įdomiau. Vyksta žaidimas, kurį laimi skriaudikas, nes būtent jis išprovokuoja reakciją. Kuo reakcija didesnė, tuo stipresniu skriaudikas gali pasijusti. Net jei po patyčių skriaudiką bara tėvai ir mokytojai, net jei skriaudiko pradeda nemėgti klasė, visa tai jam nesvarbu, nes jis rado žaidimą, kuriame gali būti nugalėtoju.
Aukos pyktis – skriaudikų variklis
Kai vaikai pravardžiuojasi, tyčiojasi ar stengiasi ką nors išvesti iš kantrybės, kaip jie jaučiasi? Ar jie dėl to jaučiasi blogai? Ne. Jei jaustųsi blogai, jie to nedarytų. Jei jiems prasivardžiuojant draugas susierzina, vaikams tai patinka. Jie jaučiasi puikiai ir nori dar daugiau. Jaučiasi blogai auka, o ne skriaudikai. Kuo labiau auka pyksta, tuo skriaudikams smagiau.
Taigi tikroji patyčių priežastis yra aukos rodoma reakcija, pyktis, liūdesys ir susierzinimas.
Kuo labiau auka stengiasi skriaudikus sustabdyti, tuo jie jaučiasi geriau. Skriaudikai galvoja: „pabandyk mane sustabdyti, tačiau žinau, jog tau nepavyks; nesvarbu kiek bandysi, tai smagus žaidimas, kuriame aš esu nugalėtojas.“ O nugalėtoju būti tikrai smagu! Net jei auka stengiasi neparodyti jokios reakcijos, bent menkiausia reakcijos išdava veide, padeda skriaudikams jaustis gerai ir tęsti pradėtą žaidimą.
Taigi tikroji patyčių priežastis yra aukos rodoma reakcija, pyktis, liūdesys ir susierzinimas. Būtent tai maitina ir pritraukia skriaudėjus. Ne visuomet besityčiojantys iš kitų yra pritvinkę pykčio ir neapykantos. Skriaudėjais tampa ir protingi, gabūs, jokių psichologinių problemų neturintys mokiniai. Jie tiesiog žaidžia jiems patinkantį žaidimą, kurį visada laimi.
