- Prieš tapdamas EP nariu buvote LTV laidos "Be pykčio" vedėjas. Koks Jūsų bendras įspūdis apie LRT gyvavimą ir nacionalinio transliuotojo perspektyvas esant dabartinei vadovybei?
- Yra objektyvių sunkumų, kuriuos lėmusi ekonominė situacija negalėjo nepaveikti televizijos - ir atskirų projektų, ir bendros politikos. Kai trūksta pinigų, kiti žmonės dabartinių vadovų vietoje, manau, taip pat stebuklų nepadarytų.
Kita vertus, nesileisdamas į detales, kurių galiu ir nežinoti, noriu pasakyti, kad iš dabartinio LRT gyvenimo yra dingęs paprasčiausias nuomonių pliuralizmas. Anksčiau galbūt pliuralizmas irgi taip neklestėjo, kaip aš ar mano kolegos būtume to norėję, bet skirtingos nuomonės vis dėlto buvo toleruojamos. Kaip ir skirtingi požiūriai į LRT misiją ar naujausius laidų formatus.
Dabar didžiausia problema, kad žmonės atpažįstami, klasifikuojami ne pagal tai, kiek ir kokių turi idėjų, bet pagal tai, ar jie priklauso "artimųjų būriui", ar yra valdančiosios grupės nariai. Visuomeniniam transliuotojui tokie dalykai - ne į naudą.
- Ar galima daryti apibendrinimą, kad dabartinei LRT vadovybei tam tikros temos ir tam tikri asmenys yra tiesiog nepageidaujami?
- Pirmas įvykis, kuris tai aiškiai liudija, - Dariaus Kuolio istorija. Mano nuomone, jo atleidimas buvo, švelniai tariant, labai didelė klaida. Galima vartoti ir stipresnį žodį. Ta istorija parodė, jog skirtingos nuomonės - netoleruojamos.
Apie D.Kuolį buvo galima sakyti, kad jis šališkas ir perdėm pilietiškas, aistringas, pernelyg tvirtai reiškiantis savo poziciją. Bet jo tikrai negalima kaltinti per menku asmenybės mastu ar prasta kalbos kultūra. D.Kuolio asmenybės "formatas" kaip tik turėjo puošti visuomeninį transliuotoją.
Susidorojimas su D.Kuoliu, lydimas melo, šmeižto ir insinuacijų, akivaizdžiai pademonstravo, kad tie, kurie nesišlies prie asmenų, susidorojusių su juo, sulauks panašios reakcijos ar tokio pat likimo. Man teko garbė būti D.Kuolio pusėje ir iš karto jį ginti. Netruko paaiškėti ir požiūrio į mane pasikeitimas.
- Ir tuomet buvo susidorota su Jūsų laida?
- Tokio susidorojimo kaip su D.Kuoliu "Be pykčio" tikrai nepatyrė. Nors ir sulaukiau nemalonių LRT vadovybės komentarų ir išpuolių, uždaryti laidos niekas nesiūlė. Tačiau tam tikri pažadai dėl laidos ateities buvo iškart "užmiršti". Tada ėmėme tartis, ar nevertėtų apskritai nutraukti darbo. Kaip galima bendradarbiauti, jei nesilaikoma žodžio ir įsipareigojimų? Tuomet apie mus buvo paskleistas LRT vadovybės komentaras, kad neva užsigeidėme per daug pinigų, kurių nesame verti. Tai buvo atvirai melaginga visos šios istorijos versija. Supratome, jog laidos dienos suskaičiuotos.
Mano kandidatavimas į EP paaiškėjo šių metų balandžio 7-ąją, kai Liberalų sąjūdžio taryba paskelbė kandidatų sąrašą. Tačiau kontraktas su laida "Be pykčio" buvo nutrauktas man dar netapus kandidatu. Tai liudija, kad jiems net neužteko kantrybės sulaukti akimirkos, kai bus galima civilizuotai atsisveikinti.
- LRT taryba tokius necivilizuotus veiksmus toleruoja?
- LRT taryboje yra keli iš tikrųjų nepriklausomi žmonės, įsigilinantys į tai, kas vyksta, neskirstantys visų į stovyklas. Buvo Romas Sakadolskis, tebėra Eglė Pranckūnienė, Auksė Balčytienė. Tai žmonės, kuriems nereikalingi jėgos žaidimai ir skirstymai į "savus" ar "svetimus". Deja, tokių LRT taryboje - mažuma.
Tačiau nesijaučiu nukentėjęs. Nesvarbu, ar būčiau, ar nebūčiau ėjęs į politiką, mes sutarėme, jog laida nebeegzistuos tomis sąlygomis, kuriomis dirbome. Į politiką galiausiai apsisprendžiau eiti, tad bet kuriuo atveju būčiau civilizuotai pasitraukęs iš LRT; bet primenu, kad rinkimų agitacija prasidėjo tik gegužės mėnesį, o ne balandžio pradžioje, kai buvo nutraukta sutartis.
- Kai kurie LRT tarybos nariai, regis, kone pro žiūronais stebeilijasi į savo artimo akį, ieškodami joje politinio angažuotumo, politiškumo ar partiškumo krislo. Ar analitinių laidų vedėjai, nesvarbu, koks būtų jų "asmenybės formatas", tariant Jūsų žodžiais, privalo slėpti savo pažiūras ir būti nešališkumo grynuoliai kaip naujienų agentūros reporteriai?
- Manau, mūsų žiniasklaida tendencinga. Ji turi savo rėmėjus - stiprius, galingus, savo favoritus ir netoleruoja tų, kurių simpatijos ir pasirinkimas nesutampa su "generaline linija". Asmenys, turintys žiniasklaidos atžvilgiu daugiausia galios ir įtakos, yra aiškiai susiję su politinės įtakos grupėmis, todėl jie ir nenori konkurencijos, laikosi įsivaizduojamos nepolitinio "grynuoliškumo" nuostatos.
Mano manymu, tai - nonsensas. Nes deklaruota politinė simpatija ar pozicija automatiškai tampa garbinga. Ji negarbinga tada, kai yra maskuojama, arba kai siekiama neįvardijamų politinių tikslų ir vadovaujamasi neįvardytomis politinėmis pažiūromis.
Problema kaip tik ta, kad daug kas neįvardija savo pozicijos, pažiūrų, ideologijos, vertybinės orientacijos: visi vaidina kažin kokius beorėje erdvėje gyvenančius "grynuoliškus" žurnalistus. Tai - nesąmonė. Užuot skatinus žmones deklaruoti savo idėjas, pažiūras, kad žinotume, su kuo turime reikalų, mėginama žaisti slėpynių.
"Grynumo" vaikymasis teliudija užmaskuotą norą, kad vyrautų viena neįvardyta pozicija. O kai atsiranda kitų pozicijų, jos tampa nepageidautinos. Tokiomis aplinkybėmis paranku turėti savaip "išgrynintą" televiziją, kurios projektai - arba belyčiai ir beformiai, arba atvirai komerciniai. Nebejoju, kad čia kažkas iš esmės neteisinga. Vakaruose ir spauda, ir televizija paprastai neslepia savo pozicijų.
- Ar esama esminių skirtumų tarp dabartinės ir ankstesnės LRT administracijos politikos?
- Nekalbėsiu apie žmones. Tik pasakysiu, kad sutikau tikrai ne su visais ankstesnės administracijos veiksmais. Manau, tada buvo per smarkiai pasukta komerciškumo link. Stengtasi pirmiausia pasikliauti reitingais. Šioje pozicijoje esama racionalaus grūdo: televizija turi būti žiūrima. Jei šimtu procentų būtų pralaimima komerciniams kanalams, apie kokį potencialą galėtume kalbėti?
Tačiau tada gal nesuvokta, kad visuomeniniam transliuotojui reikia daugiau šviečiamojo pobūdžio ir politinės žurnalistikos laidų. Be tų dalykų civilizuota Lietuva negali gyvuoti. Atėjus LRT vadovauti daug televizininko patirties turinčiam Audriui Siaurusevičiui, mums atrodė, kad atsiras didesnių įsipareigojimų misijos atžvilgiu. Prisipažįstu - klydau.
Kęstučio Petrauskio vadovavimo laikai, palyginti su dabartine situacija LRT, buvo džentelmeniško bendradarbiavimo įsikūnijimas. Nepageidaujamų temų ir nepageidaujamų asmenų tada nebuvo. Jei pasitvirtins, kad LRT persona non grata taps Tomas Dapkus, bus galima drąsiai sakyti, jog dabartinis visuomeninis transliuotojas užsiima cenzūra. K.Petrauskio laikais to nebūdavo. Pasitaikydavo smulkmeniško kišimosi, bet niekas nenurodinėjo, ką galima ir ko negalima kviesti į laidas, kokias rinktis temas. Taigi tiems, kurie tikėjosi teigiamų permainų, teko nusivilti.
Dabartinės administracijos net nereikia demonizuoti. Ji suklydo įsivaizduodama, kad unisonu giedantis choras yra stiprybės ženklas, ir būtų buvusi daug stipresnė, jei būtų išlaikiusi pliuralizmą.
- Koks šioje situacijoje yra LRT tarybos vaidmuo?
- Atsiprašysiu už nenorminę kalbą ir pasakysiu, kad Lietuvos viešajame gyvenime įvyko susiskirstymas į "chebras". LRT tapo tvirtove tų, kurie vienu metu buvo labai įtakingi, bet dabar tą įtaką prarado. Bijau, kad LRT taryba turi išankstinę nuomonę apie tai, kas yra gerai, o kas - blogai, kurie žmonės pageidautini, kurie - ne. LRT tarybos daugumą ir LRT vadovybę dabar sieja tikrai ne dalykiški, profesionalūs ryšiai. Jų santykiai grindžiami ydingu politinių simpatijų ir antipatijų principu. R.Sakadolskis pasitraukė iš tarybos, nes puikiai tai suprato.
- Kaip vertinate ketinimus įvesti LRT abonentinį mokestį?
- Manau, esamomis aplinkybėmis tai - beprasmiška. Pirma reikia pokyčių televizijoje. Visuomenė turi įsitikinti, kad ji mokės tikrai visuomeniniam transliuotojui, o ne vienos politinės jėgos pritarėjų grupuotei. Jei nacionalinis transliuotojas iš tiesų kalbėtų visuomenės vardu ir remtųsi pliuralizmo principu, kaip yra civilizuotose Vakarų valstybėse, tada pritarčiau ir abonentinio mokesčio įvedimui. O dabar, kai dar šnekama apie kažkokias "komercines paslaptis"... Kokių komercinių paslapčių gali turėti visuomeninė televizija? Kaip verslo paslapčių gali turėti visuomeninis transliuotojas, kuris dar ir abonentinio mokesčio siekia?
- Daug ginčijamasi dėl nacionalinio transliuotojo misijos. O kas tai yra iš tiesų? Gal vertėtų atsisakyti daugybę konfliktų įžiebiančios minties, kad visuomeninė televizija gali turėti kažin kokią išskirtinę misiją?
- Manau, televizija negali turėti išskirtinės misijos, kuri būtų svarbi tik tam tikrai visuomenės daliai. LTV nėra vien intelektualų televizija. Ji negali apsiriboti politika, kad ir kokia svarbi ji būtų kaip civilizuoto gyvenimo pagrindas. Svarbūs ir švietimo, ir kultūros, ir meno dalykai.
- Bet jei reikia visiems ir visko - ir politikos, ir meno, ir pramogos, - kokia dar gali būti misija?
- Pritariu šiai formuluotei; manau, tai - sveiko proto dalykas. Kokia gali būti misija, kai kalbama tiesiog apie tam tikrų visuomenės lūkesčių išpildymą? O tie lūkesčiai - matyti dalykus, kurių nebūtinai gali tikėtis iš komercinių kanalų. Pavyzdžiui, daugiau mokomųjų arba aukštesnio lygio politikos analizės laidų. Ne šou su politikais, ne juokinimo, bet tikrų, solidžių laidų, kaip per BBC. Taip pat būtinos laidos vaikams, jaunimui. Visuomenė dėl to susitars: juk niekas nenori, kad negalėtume turėti gerų laidų vaikams, paaugliams; niekas nepasisakys prieš tai, kad būtų rodomi geri lietuviški filmai.
LTV turėtų būti tiesiog kokybiška, platesnio diapazono televizija. Tai ją ir darytų visuomeninę; kalbos apie "misiją" - daugiau retorikos dalykas. Kitaip tariant, specifinio įsipareigojimo kuriam nors vienam dalykui, vienai misijai nebuvimas ir yra LRT misija. Tai - pliuralizmas.
- Bet juk visuomenė iš televizijos labiausiai tikisi pramogos. Sprendžiant iš to, ką rodo TV3 ir LNK, dauguma žmonių televizorius įsijungia ne tam, kad taptų kultūringesni. Tai ko norėti iš visuomeninės televizijos?
- Taip, pritariu. Televizija neturi virsti literatūra ar muzika: ji turi būti savimi, ji turi būti žiūrima. Bet LTV nereikia mėginti rungtyniauti su komerciniais kanalais jų naudojamais instrumentais. Tai, ko galima tikėtis iš komercinių televizijų, turi būti paliekama joms. O joms, manau, artimiausią dešimtmetį nebus reikalingi drąsūs, originalūs, ambicingi projektai; tam reikia kitokio sukirpimo vadovybės ir kitokios ekonominės situacijos. Baimė, kad neišgyvens, verčia norėti lengvai prognozuojamų dalykų, pirmiausia - publikos smaginimo laidų. O LRT neturėtų eiti lengviausiu keliu.
