Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Laiškai iš Černobylio: viskas, kas liko...

„Čia ta elektrinė, iš kurios vežu šiukšles“, – kitoje nuotraukos pusėje rašė tėtis.
Jolantos Grubliauskaitės nuotr. / „Čia ta elektrinė, iš kurios vežu šiukšles“, – kitoje nuotraukos pusėje rašė tėtis.
Šaltinis: „Šiaulių naujienos“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Šeštadienį – lygiai 28-eri metai, kai įvyko didžiausio masto XX amžiaus katastrofa – Černobylio 4-ojo reaktoriaus sprogimas, kuris nusinešė dešimtis ar net šimtus tūkstančių žmonių gyvybių. Dar keli milijonai su sunkia liga turėjo kovoti visą savo likusį gyvenimą. „Tą dieną mes supratome, kad atomas gali būti ne tik taikus“, – rašoma Lietuvos judėjimo „Černobylis“ tinklalapyje.

Negalėjo atsisveikinti net su šeima

1986 m. balandžio 26 d. 01.23 val. vietos laiku, dėl netinkamai suplanuoto bandymo 4-ajame Černobylio atominės elektrinės bloke ir operatorių klaidų, įvyko didžiausia pasaulyje atominės jėgainės avarija, turėjusi globalaus masto pasekmių. Sprogus reaktoriui ir kilus gaisrui į aplinką pateko 190 tonų radioaktyviųjų medžiagų. Žmonės Černobylyje buvo apšvitinti 90 kartų daugiau nei sprogus bombai Hirosimos mieste Japonijoje. Radioaktyviomis atliekomis buvo užteršta per 160 000 kv. km teritorija, o radioaktyviųjų dalelių debesis nuplaukė per visą Europą.

Tą dieną mes supratome, kad atomas gali būti ne tik taikus, – rašoma Lietuvos judėjimo „Černobylis“ tinklalapyje.

Likviduoti Černobylio elektrinės avarijos pasekmes buvo renkama milžiniška jaunų, dažniausiai nuo 20 iki 30 metų, vyrų komanda. Suprasdami, kad šis pasiaukojimas gali apversti gyvenimą aukštyn kojomis, jie pačiais įvairiausiais būdais stengėsi išvengti dalyvavimo Černobylyje – kas ieškojo įtakingų pažinčių, kas bandė gauti pažymą apie prastą sveikatą...

„Pamenu, mus iš cecho suvarė į salę ir pasakė, kad turėsime važiuoti į Černobylį. Kadangi priesaiką armijai buvome davę ne visi, išlaužėme duris ir pabėgome. Tie, kurie nebėgo, tą pačią naktį buvo išvežti. Net su šeima neturėjo galimybės atsisveikinti“, – pasakojo tuo metu Televizorių gamykloje dirbęs šiaulietis (vardas ir pavardė redakcijai žinomi, – aut. past.).

Reikėjo surinkti radiacijos „normą“

Šaukimą atvykti į komisariatą dėl neva organizuojamų mokymų gavo ir mano tėtis. Pastarasis puikiai žinojo, kad „mokymai“ – ne kas kita, kaip kelionė į Černobylį. Artimieji jauną, vos 24-erių metų, vyrą įtikinėjo, kad reikia ieškoti galimybės išvengti dalyvavimo likvidavime, tačiau tėtis, pasižymėjęs užsispyrusiu charakteriu, tepasakė „jeigu reikia, tai reikia“ ir palikęs namuose laukti mylimą moterį išvyko.

„Mane į Rygą nuvežė trečią valandą ryto ir iki pat 9 miegojome autobuse. Paskui mus aprengė kariškai ir apie pirmą valandą lėktuvu išskraidino į Kijevą. Iš Kijevo su autobusu kokį 150 kilometrų vežė. Tik 10 kilometrų liko iki to Černobylio. Užmiršau parašyti, kad iš Rygos išvežė tik 14 žmonių“, – pirmajame laiške mamai rašė tėtis.

Jis pasakojo, kad buvo apgyvendintas tuose nameliuose, kur anksčiau gyveno žmonės. Tiesa, po avarijos pastarieji buvo evakuoti. „Į darbą mus vežioja autobusu. Tenai man reikia pakrauti į mašinas visokius geležius, kurie liko po sprogimo. Dirbame kaip daktarai, kurie daro operacijas ant veido užsidėję tokius „antsnukius“, kad daug dulkių nepritrauktume, radiacijos. Taip sekasi neblogai. Ilgai neturėčiau išbūti, nes tuos, kurie dirbo „ant kranų“, greitai paleisdavo į namus. Jie pirmi surenka reikiamą radiacijos normą. Per porą mėnesių turėčiau susirinkti ir aš“, – rašė kranininku ten dirbęs tėtis.

Didžiausias deficitas – vanduo

Tiesa, maždaug po mėnesio kraną pakeitė „Kamazas“. Tėtis pasakojo, kad atsakingą kranininko darbą, kur kiekvieną detalę reikėdavo pakelti be klaidų, nes antrą kartą to padaryti nebepavyktų, dalydavosi su kitu vyriškiu. Dirbdavo pamainomis – vieną savaitę iš ryto, kitą – po pietų.

„Dabar vieną pamainą panaikino. Kranų daugiau nėra, todėl vienas kranininkas liko laisvas. Davė man naują „Kamazą“. Su mašina dirbti tikriausiai dar ir geriau, nes taip neatsibosta. Su ta mašina aš vežu visokias šiukšles, žemes, vienu žodžiu - viską, ką pakrauna prie tos elektrinės. Supranti, mažiuk, viską ten ardo, kas yra šalia elektrinės, asfaltą išdaužo. Tas liekanas reikia vežti už 30 kilometrų į kapinyną. Taip, darbas pavojingas, nes tose žemėse – daug radiacijos. Dirbti reikia be išeiginių. Visą savaitę vežame, o sekmadienį tvarkome mašinas, kad viskas veiktų“, – rašė jis.

Tėtis vasarą dirbęs šalia Černobylio elektrinės pasakojo, kad orai ten – karšti, žemė išdžiuvusi, seniai lietaus nemačiusi. Didžiausias deficitas – vanduo. „Kas tik blogiau, su tuo vandeniu... Kankina troškulys, bet gerti nėra ko. Parveža vandens iš toli su mašina, bet vis vien jo trūksta“, – rašė tėtis.

„Aš patvarus – nei su „pūška“ nenupilsi“

Dar vienas sunkumas, slėgęs jo pečius – artimųjų ilgesys. „Šiandien koridoriuje išgirdau, kad kažką kalba apie laiškus, tai tik strykt iš lovos ir bėgu žiūrėti, sakau, gal ir man kartais laiškelis atėjo. Baigiu visus laiškus peržiūrėti, žiūriu – visi ne man. Tik paskutinis – Tavasis. Aš iš to džiaugsmo vėl į lovą ir skaitau. Beskaitant man taip graudu pasidarė dėl Tavęs, kad net ašaros vos nepradėjo kristi. Kad Tu žinotum, mažiuk, kaip aš tavęs pasiilgau...“ – mamai rašė tėtis, pridurdamas, kad vienintelė paguoda, jog čia yra ir daugiau lietuvių, todėl bent su kažkuo gali lietuviškai pakalbėti.

Nerimaujančią ir namuose laukiančią mamą tėtis guodė vis kartodamas, kad nieko blogo jam neatsitiks. Tačiau nuslėpti vis prastėjančios sveikatos, matyt, nebegalėjo. „Tiek, kad per galvą tokie nedideli skausmai eina. Tie skausmai visiems vienodi, ne tik man vienam. Ir po darbo, kai parvažiuoji į tuos savo namus, neilgai vaikštai kaip apsvaigęs, negalima lygsvaros nulaikyti. Bet viskas greitai praeina. Nenusimink dėl manęs, nes man nieko blogo neatsitiks, Tu juk pati žinai, koks aš patvarus – nei su „pūška“ nenupilsi“, – humoro jausmo neprarado tėtis, matyt, tada dar ir pats nesuprasdamas, kokią žalą sveikatai daro radioaktyviosios medžiagos.

Sveikatą tikrino retai

„Taip ir vasara praėjo, o aš nė karto nesimaudžiau ir jokių daržovių beveik nevalgiau. Nors yra čia ir tų upių, ir ežeriukų, bet kas iš to, kad negalima maudytis. Ir tų obuolių, ir kriaušių visur pilna, bet jos užkrėstos ir valgyti negalima, nors mes kartais po truputį pavalgome ir nieko blogo bent kol kas neatsitinka, – rašė tėtis, pridurdamas, kad sveikatą čia tikrina gana retai. - Tik kas pusę mėnesio ima iš piršto kraują, bet niekas nieko nepasako, ką tas kraujas parodo.“

1987-ųjų metų spalį mamą pasiekė paskutinis laiškas. Tada tėtis sakė nežinąs, kiek ilgai jam dar reikės „džiaugtis“. Esą viršininkai keičiasi, vienas sako, kad jau bus galima važiuoti namo, kitas dar neleidžia.

„Turbūt tave ir darbe dabar šiek tiek erzina, kad aš papuoliau į Černobylį. Ar nesako, kad ieškokis kito, nes aš parėjęs būsiu tau nebereikalingas? O tu neimk į galvą, viskas bus turbūt gerai“, – rašė tėtis, kuris dar spalio pabaigoje į Šiaulius parvyko iš pirmo žvilgsnio sveikas.

Skaudi prognozė – liko ne daugiau nei metai

Atrodė, kad gyvenimas vėl tekėjo įprasta vaga. Tėtis džiaugėsi grįžęs pas pasiilgtą moterį. Tačiau netrukus pajuto, kad kasdien jo sveikata vis labiau silpnėja. Pagalbos kreiptasi į Šiaulių medikus, vėliau – į Vilniaus. Deja, diagnozė skaudi. Visi vieningai tvirtino, kad jaunam vyriškiui vėžys. Dar skaudesnė buvo prognozė. „Jums liko gyventi ne ilgiau nei metai“, – lyg susitarę tvirtino jie. Su tokia mintimi tėtis grįžo iš Vilniaus, bet rankų nuleisti neketino.

Šiauliuose dirbanti onkologė chemoterapeutė Augenija Žlabienė taip pat nenorėjo taip lengvai pasiduoti. „Jaunas vyras, reikia kovoti“, – tada sakė ji. Tėčiui buvo perpiltas kraujas ir po dar kelerių metų gydymo, medikų teigimu, liga užmigo.

Paklausta, kodėl chemoterapeutė nenuleido rankų ir sunkios būklės ligoniui padėjo kovoti su sunkia liga, A. Žlabienė šypteli. „Žinote, man dažnai ligoniai sako: Vilniuje jau pasakė, kad man viskas, o jūs dar tiek metų mane ištempėte. Matyt, tai yra charakterio bruožas. Kovoti už ligonį iki paskutinio atodūsio, paskutinės akimirkos“, – sakė ji.

Gydytoja tvirtino, kad ji nuoširdžiai kovoja už kiekvieną ligonį, visai nesvarbu, koks jis bebūtų. Tai, anot jos, gydytojo pareiga. „Tačiau černobyliečių man buvo ypač gaila. Tai buvo siaubingai santvarkos nuskriausti žmonės. Jauni, sveiki vyrai buvo paimti kaip kankiniai. Daug turėjau pacientų černobyliečių ir dabar jie jau visi mirę. Aš tikrai nuoširdžiai jų gailiuosi“, – teigė A. Žlabienė.

Černobylis – negyjanti žaizda

Tiesa, Černobylio atominės elektrinės avarijos likvidavime dalyvavęs ir nukentėjęs mano tėtis niekada negalėjo pasigirti gera sveikata. Neterminuotam laikotarpiui jam buvo išduota 65 proc. nedarbingumo pažyma. Praėjusių metų pabaigoje tėčio sveikata dar labiau susilpnėjo. Kūčios, Kalėdos, Naujieji metai, gimimo diena – tai šventės, kurias mūsų šeima sutiko Vilniaus universiteto Onkologijos instituto palatoje. Šįkart, matydami darnią šeimą, beatodairiškai palaikančią vienas kitą, gydytojai prognozuoti ateities nedrįso. „Gaila, tačiau liga pabudo. Galime pasakyti tik tiek, kad jūs nebepasveiksite. Esate lyg tiksinti bomba, kuri bet kada gali sprogti“, – sakė jie ir neklydo. Vos po kelių mėnesių gydymo šių metų pradžioje 51-erių metų tėčio gyvybė užgeso.

Oficialiai teigiama, kad Černobylio elektrinės avarijos padarinių likvidavimo metu žuvo 56 žmonės, avarijos metu iš miesto ir apylinkių buvo evakuota apie 130 tūkst. gyventojų. Įvairiais skaičiavimais dėl priežasčių, susijusių su katastrofa, žuvo 10 tūkstančių žmonių, dar 3,5 milijono susirgo. Dėl radiacijos skydliaukės vėžys padažnėjo dešimčia kartų.

„Praeis ne vienas dešimtmetis, tačiau Černobylis taip ir liks mums negyjančia žaizda, opiu klausimu bei nuolatiniu nerimu, nes ir po 100 metų negalėsime pasakyti, kad tokios katastrofos jau praeityje, kad dabar jau viskas yra gerai...“ – rašoma Lietuvos judėjimo „Černobylis“ internetinėje svetainėje.

„Šiaulių naujienos“
Komentarai
Temos Černobylis
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min