Landsbergis: galime turėti svajonę, kad būsime saugiai laisvi ir gyvensime

Aplankykite specialią Kovo 11-ajai skirtą rubriką.

Tik jų radosi pernelyg daug. Visus ištremti arba uždaryti psichiatrijos ligoninėse. Pasiūla viršijo valdžios galimybes ir kalėjimo viršininkas buvo nusilpęs, todėl rūpinosi, kaip čia išsaugoti bent dalį režimo. Todėl skelbė kalėjimo reformą. O svajotojų Sąjūdis paskelbė, kad kalėjimo, jeigu piliečiai jo nenori, išvis neturi būti. Tesiplėtoja perestroika iki galo už Jūsų ir mūsų laisvę. Laisvės ir brolybės ilgesys – čia buvo slaptoji versmė, gelmių šaltinis, kuris veržėsi į šviesą, kad atnaujintų žemės veidą.

Negęstantis noras gyventi – galime ir taip suvokti, įvardyti. Mat ir tada suvokėme, kad nelaisvė, jei dar užsitęstų, reikš Lietuvos agoniją. Broliška latvių tauta jau buvo verčiama mažuma savo žemėje. Atkirsti nuo laisvojo pasaulio, atrasdami sovietijoj nelaisvės draugų, betgi išgirsdavome ir tokių vieno kito svečio pastebėjimų: „Lietuva graži šalis, bet joje per daug lietuvių. Dar stipriau buvo pasakęs totalitarinės  ideologijos viršininkas iš Maskvos: „Nebijokite, Lietuva išliks, tačiau be lietuvių." Tam reikėjo mus pakeisti ir programa buvo vykdoma. Bet šalis ir žmonės norėjo gyventi. Lietuva visais laikais gynė laisvę. Sukildavo už laisvę. Todėl ir dar kartą, po 50 metų smurtinės neteisybės atrodytų viena ir nedidelė, dideliame pavergtųjų tautų būryje. Betgi ne viena, o ištiesusi rankas kaimynams, Lietuva taikiai ėjo į Kovo 11-ąją.

Tame kelyje būta pačių svarbiausių krypties ženklų, reikėjo juos atpažinti. Pirmiausiai reikėjo atmesti melą. Po to – atmesti baimę. Ir atmesti netikėjimą, kad tiesa ir geroji valia šiame gendančiame pasaulyje dar turi vertę dar gali laimėti. Gali, jei atmetame baimę ir melą.

Toks buvo Sąjūdžio ir Lietuvos atsakymas. Milijonai žmonių, pasirašydami masinės Sąjūdžio peticijas ir išeidami į Baltijos kelią – neregėtą gyvų širdžių grandinę nuo Vilniaus iki Talino – pareiškė: „Mes galime. Mes būsime laisvi ir kursime savo gyvenimą. Renkame savo tikrus atstovus, darom suverenų konstitucinį sprendimą.“

Tai įvyko prieš 20 metų. Pirmiausiai, dar tą pačią dieną, nors buvo sekmadienis ir Vilniuje jau buvo naktis, bet už vandenyno dar ne, atsiliepė Jungtinės Valstijos. Jų Baltieji rūmai spaudos sekretoriaus pareiškimu paragino sovietų vyriausybę gerbti Lietuvos piliečių valią ir pradėti nedelsiant konstruktyvias derybas su Lietuvos valdžia. Išspręsti klausimą taikingai esąs abipusis Lietuvos, Sovietų Sąjungos ir ESBK šalių, tad ir JAV, interesas.  Ir šiukštu jokio smurto.

Išaušo rytas ir išgirdome Europos didžiosios valstybės balsą iš Paryžiaus – Prancūzija pageidauja, kad nauji santykiai būtų nustatyti derybomis tarp SSRS ir Lietuvos. Taip, nauji santykiai. Ne tokie, kokie buvo iki Kovo 11-osios. Ir nustatyti derybomis tarp aiškiai įvardintų dviejų valstybių. Nes Lietuvos aneksijos, kaip pabrėžiama tame oficialiame užsienio reikalų ministerijos pranešime, Prancūzija niekada nepripažino.

Kovo 12-ąją Lietuvą remiančias rezoliucijas priėmė Islandijos ir Kanados parlamentai. Netruko ir Lenkijos Respublikos Senatas ir Seimas. O Jungtinių Valstijų Senato ir sutampanti abiejų Kongreso rūmų rezoliucija priimta kovo 20-ąją, drausmino sovietų vyriausybę, kuri ėmėsi psichologinio karo, bauginančių karinių manevrų Lietuvoje.

„Sovietų Sąjunga neturi jokios teisės naudoti jėgos prieš lietuvius. Privalo nutraukti visas pastangas bauginti parlamentą ir žmones, o vietoj to tuoj pat pradėti geros valios diskusijas su Lietuvos valdžia, kad Lietuvos žmonių pareikštas nepriklausomybės troškimas būtų taikiai patenkintas.“

Sovietai atsakė jau kitą dieną. Neįveikiamos, kaip jiems atrodė, karinės jėgos demonstravimu prie mūsų parlamento, kuris neturėjo nė vieno šautuvo. Mes čia posėdžiavome visą naktį, kartu stebėdami, kaip į Vilnių artėja šarvuočių ir tankų kolona ir svarstydami, kuo viskas baigsis mums ir visai Lietuvai.

Matyt, ilgokai stebėjo ir pasaulis, koks bus tų atkakliai dirbančių, statančių valstybę svajotojų, likimas. Kiekvieną dieną skleidėsi naujas dramos veiksmas. Galų gale, už laisvę teko mokėti ir krauju.

Aš priminiau ir praskleidžiau čia tik pačią pradžią iškart po Kovo 11-osios. Dramos dar niekas neparašė. O laikas visada trumpas.
 
Todėl, mano pasisakymo pabaigai, dar sykį apie neatimamą prigimtinį tautos norą gyventi. Tada, šiandien, rytoj. 

Norėdama gyventi, Lietuva turi teisę bent pageidauti, kad ir į Rytus, ir į Vakarus nuo jos, būtų draugiškos, teisinės, europietiškos valstybės. Kad Lietuvai nebūtų grasoma nei puolamaisiais armijų manevrais čia pat, už mūsų sienos, nei „iskanderais“, nei „mistraliais“, nei ištisais naujais karo laivynais Baltijos jūroje, kurie saugos kokį nors nelaisvės vamzdį. Tokia yra mūsų teisė dar kartą po 20-ties metų turėti svajonę, kad būsime saugiai laisvi ir gyvensime. Tebūnie toks atkakliai išliekančios gyvos Lietuvos įnašas dar išliekančiai Europai ir darbas, ir meilė, ir svajonė“.