Profesoriaus nuomone, esminių permainų turėtų norėti patys teisininkai: „Nemanau, kad visi ten yra susimokę ir korumpuoti. Tikiu, kad nemaža jų dalis nori būti tikri teisininkai tikrai teisinėje valstybėje. Tačiau ta sistema greičiausiai yra diktatūrinė, ir kiekvienas disidentas bus nubaustas.“

– Ką Jūs manote apie Lietuvos visuomenės reakciją į žudynes Kaune? Ką liudija ir kuo gali baigtis linčo teismo nuotaikos?

– Nuotaikos tokiais atvejais liudija nusivylimą nepatraukliais personažais, kuris perauga į pyktį. Tačiau asmeninis kerštas ir pablūdusios minios linčas – visiškai skirtingi dalykai.

– Kaip šiuo atžvilgiu atrodo mūsų teisėsauga? Ko jai trūksta? Ko joje per daug? Kodėl?

– Trūksta sąžinės ir drąsos. Per daug šio trūkumo, kuris virsta konformizmu. Pagalvokite kodėl.

– Ne kartą kalbėjote apie teisėjų klanus. Bet bėdos greičiausiai yra ištikusios visą Lietuvos teisėsaugos sistemą, ne tik teismus?

– Būtent. Generalinė prokuratūra, pavyzdžiui, atrodo nykiai. Ten ir „Samanėlė“, ir kitos aferos, ir begalinis Vytauto Pociūno laidojimas, ir kurtumas signalams apie pedofiliją.

– Tokia prokuratūra ir tokie teismai nėra vien sovietmečio palikimas. Juos brandino ir du nepriklausomybės dešimtmečiai. Kodėl mūsų valstybingumas toks kurčias teisingumui?

– Šiek tiek per abstraktu taip kelti klausimą. Kas yra valstybingumas? Yra žmonės, turintys valdžios ir įtvirtinantys gerą arba blogą teisingumą. Būta labai įtakingų ir galingų žmonių, kurių dėka buvo kuriamas prastas teisingumas. Juk paveldėjome sovietinį teisingumą. Jo atstovai, pareiškę apie lojalumą Lietuvos valstybei, matyt, rinkosi ne demokratišką ir europietišką teisingumo sistemą, o aną – senąją.

– Ar lietuviams būdinga susirasti vis naują Tadą Blindą? Kodėl internete kuriami Drąsiaus Kedžio paramos klubai?

– Nepastebėjau, kad rastųsi vis naujų tadų blindų. Vienas vargšų gynėjas nuo ponų savivalės tapo mitologine figūra, ir to pakanka. Paramos klubai galėtų reikšti nepritarimą nebaudžiamų ponų savivalei. Teisinėje valstybėje tokių klubų nereikėtų ir jų neatsirastų.

– Kaip manote, ar teisingas yra teiginys, kad visuomenės paramą D.Kedžiui lemia ne tik nepasitikėjimas teisėsauga, bet ir visuomenės susipriešinimas su valdžia?

– Manau, kad vis dėlto svarbiausias veiksnys – nepasitikėjimas teisėsauga kaip totaline, pasipūtusia valdžia ir nemeilė pedofilams, kurių pasitaiko daugelio valstybių valdžiose.

– Jau daug kam akivaizdu, kad pedofilijos byla buvo vilkinama (paaiškėjo, kad psichologų ekspertizės, kurių trūkumu aiškintas vilkinimas, buvo atliktos). Kaip manote kodėl? Ar kaltas atsainumas, ar klaniniai ryšiai?

– Pirmiausia atsainumas panašus į nežmoniškumą – „kas tas vaikas, pilna tokių atvejų“, – taip pat į ryšius tarp „saviškių“. Rusijoje atsirado „naši“, jie linkę trypti kitokius.

– Ar Lietuvai reikia griežtesnių įstatymų ir veiksmingesnių teisėsaugos priemonių kovojant su pedofilija ir siekiant apsaugoti nepilnamečius? Jei taip, kodėl iki šiol jų nėra?

– Reikia aktyvesnių teisėsaugininkų. Ir aktyvius, tikrus teisėsaugininkus reikia kelti į vadovus, o karjeristus ir teisių pirklius, juolab valdomas figūrėles, mesti lauk.

– Kaip dabar turėtų elgtis Generalinės prokuratūros vadovas? Atsistatydinti?

– Kalbėkime ne tik apie jį. Nežinau, ar tikrai Algimantas Valantinas vadovauja Generalinei prokuratūrai. Formaliai jis, žinoma, yra atsakingas. Bet tai nereiškia, kad jeigu jo ten nebebus, o visi kiti liks, reikalai kaipmat pasikeis į gera. Esama sistemos problemų.

– O kas galėtų tą sistemą pakeisti?

– Sistemą galėtų pakeisti susikaupęs visuomenės pyktis, panašus į revoliucinį reikalavimą. Taip pat pačių teisininkų nepasitenkinimas. Nemanau, kad visi jie susimokę ir korumpuoti. Tikiu, kad nemaža jų dalis nori būti tikri teisininkai tikrai teisinėje valstybėje. Nors ta sistema greičiausiai yra klaninė diktatūrinė, ir kiekvienas disidentas bus nubaustas. Baudė net Vytautą Greičių, kuris mėgino šį tą gerinti.

– Liberalios pakraipos politikai ir jų pritarėjai siūlo švelninti bausmes ir užsiimti nusikaltėlių „perauklėjimu“. Ar tai būtų veiksminga pedofilijos, nepilnamečių tvirkinimo ir panašių nusikaltimų atvejais?

– Tai skatintų pedofiliją ir pedofilijos verslą. Palyginkite su paprasta korupcija, kur pelnytos bausmės būtų švelninamos padarius didesnę žalą. Gal taip ir yra, galbūt todėl ji klesti.

– Kodėl mūsų politikai, užuot ieškoję veiksmingų būtų užkirsti kelią pedofilijos reiškiniams, sugeba tik įvedinėti cenzūrą tokiais įstatymais kaip Europos pasipiktinimą sukėlęs Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos poveikio įstatymas?

– Pedofilijai kelią turėtų užkirsti teisėtvarka, kurioje politikų nedaug. Cenzūrą, kaip vadinate, taiko daugelis demokratinių valstybių, kai riboja tam tikrų filmų skleidžiamą informaciją (“žinias“) pagal žiūrovų amžių arba nustato tam tikrą rodymo laiką. Lietuvos Seimas laikėsi nuomonės, kad homoseksualumo skatinimas tarp nepilnamečių nėra visuotinis gėris. Sakote, Europa dėl to pasipiktino?

– Tai liudija Europos politikų ir žmogaus teisių gynėjų organizacijų reakcija į daugiausia konservatorių ir „paksininkų“ balsais priimtą įstatymą.

– Daugelis tų politikų ir gynėjų, esu tikras, nė neskaitė Lietuvoje priimto ir dar negaliojančio įstatymo. Girdėjau nuomonių, kurios karštai kartojo nuomones apie gandus.

– Įstatymui griežtai nepritarė du Lietuvos valstybės vadovai – Valdas Adamkus ir Dalia Grybauskaitė. V.Adamkus jį vetavo, D.Grybauskaitė reikalauja taisyti. Ar jie irgi viso labo karštai kartoja nuomones apie gandus, net nesusipažinę su pačiu įstatymu?

– Lazda perlenkiama apibendrinant, esą visas įstatymas – kažkoks netikęs. Iš tikro triukšmas keliamas dėl vienos eilutės. Tad nepulkime viso įstatymo. Kodėl niekas nemato tos jo vietos, kur homoseksualistai yra užstojami, neleidžiama iš jų tyčiotis?

– Vis dėlto Lietuvos politikai nepaisė vietos ekspertų perspėjimų ir neigiamos prezidentūros reakcijos: priėmė įstatymo redakciją, išgarsinusią Lietuvą būtent kaip homofobišką ir cenzūrai palankią valstybę.

– Įstatymo tekstas – per 200 eilučių (be straipsnių pavadinimų). Jose nėra homoseksofobijos (teisingesnis terminas). Priešingai, vieninteliame straipsnyje minimi homoseksualūs asmenys, ir jie ginami nuo paniekos ir žeminimo. Viena eilutė (iš 200), kuri draudžia homoseksualių santykių propagavimą mažamečiams, manau, nesudaro pagrindo tokiais žodžiais prakeikti visą vaikų apsaugos įstatymą, juolab valstybę.

– Įstatymas uždraudė žiniasklaidai demonstruoti „paranormalius reiškinius, sudarant jų tikrumo įspūdį“. Pagal įstatymo raidę turėtų būti draudžiama rodyti net pasakų epizodus, bažnytinę liturgiją, Kristaus kančias.

– Tačiau tokie žodžiai kaip „homofobija“ neturi nieko bendra su konkrečiais įstatymo trūkumais ar dviprasmybėmis. Taip, yra dviprasmybių ir neapibrėžtų dalykų. Prezidentas V.Adamkus įstatymą vetavo, bet nepateikė pataisų. Tai irgi nekokia praktika. Dabar laukiame pataisų.

– Prieš 20 metų Lietuvos lūkesčius atitiko „Amnesty International“ ir „Human Rights Watch“ ginamos vertybės. Šiandien, kai buvo priimtas minėtas įstatymas, šios organizacijos Lietuvos politiką smerkia. Ar neišduodame tų vertybių, kurių gynimas mums leido tapti laisviems?

– Nesu tikras, ar jūsų minėtos organizacijos tikrai pasisako už mažamečių įtraukimą į homoseksualių polinkių rinką. Galbūt laikraščiai veikiau tiražuoja triukšmą ir nesusipratimą.