„Kaip nusikalstamumas paraboliškai tai krenta, tai kyla, taip ir patyčios: vieną kartą apie tai garsiau kalbame, kitą kartą ramiau. Tačiau problema nenunykusi. Patyčios buvo dar mūsų paauglystės laikais, tik ne tokios aštrios“, – teigė Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nepilnamečių reikalų pareigūnų veiklos poskyrio viršininkė Violeta Lideikytė.
Anot jos, dabar mokyklose imtasi visų įmanomų priemonių, kad patyčių tarp vaikų nebūtų. „Yra psichologai, yra socialiniai darbuotojai – sudarytos visas sąlygos, kad patyčių mastai būtų mažinami. Nėra taip, kad niekas nieko nedarytų. Tik kraštutiniu atveju, kai nepakanka pedagogų, tėvų pastangų, kreipiamasi į policiją“, – teigė pareigūnė.
Provokuoja ir patys
„Kai iš vaikų atiminėjami daiktai – jau nebe patyčios, o nusikaltimas. Mūsų tarnyba daugiausiai informacijos gauna apie vaikų nepriežiūrą, pranešimai apie patyčias – vienetiniai atvejai“, – teigė Klaipėdos vaiko teisių apsaugos tarnybos vadovė Gražina Aurylienė.
Ji prisiminė, kad visai neseniai teko aiškintis dėl vienos mergaitės. Globėjų šeimoje auganti paauglė guodėsi, kad vaikai iš jos mokykloje juokiasi ir tyčiojasi. Tačiau pradėjus tyrimą mokykloje paaiškėjo, kad elgesio sutrikimų turinti paauglė pati provokuoja bendramokslius.
„Aišku, kaltės kliuvo ir tiems, kurie tyčiojosi, bet šiuo atveju didžiausia kaltininkė, kad ir kaip skaudu sakyti, buvo pati mergaitė. Teko pakeisti ir mokyklą, bet ir tai nepadėjo – istorija kartojosi, nors buvo sutelktos ir psichologų, ir socialinių darbuotojų pajėgos“, – pasakojo G.Aurylienė.
Tyčiojasi iš neturto
G.Aurylienė prisiminė nemalonų atvejį, kai vienoje mokykloje patyčių objektu tapo socialiai remtinos šeimos atžala. „Tas atvejis buvo labai skaudus visiems – ir šeimai, ir mokyklai, ir mums. Mergaitė, kurios bendraklasiai atvirai tyčiojosi iš neturto, labai išgyveno. Teko nemažai padirbėti – kalbėti su vaikais“, – pasakojo tarnybos vadovė.
Klaipėdos socialinių pedagogų metodinio ratelio pirmininkė, „Varpo“ gimnazijos darbuotoja Jolanta Židickienė pasakojo, kad vis daugiau šeimų gaunant nemokamą maitinimą mokyklose atsiranda jautri problema: dalis vaikų dėl to akivaizdžiai kompleksuoja. Gėda dėl nepritekliaus šeimose vaikus verčia slėpti, jog jie gauna talonų maistui.
„Yra ir bendraamžių, kurie tuoj pat ima dėl to tyčiotis. Tai iš tiesų didžiulė problema visose mokyklose“, – pastebėjo specialistė.
Lankstinukai nepadeda
G.Aurylienė griežtai neigia poziciją, jog suaugusieji į vaikų reikalus neturi kištis ir viskas išsispręs savaime.
„Gal kiekvienu atveju bėgti į mokyklą ir nereikėtų, bet tėvai turėtų atkreipti dėmesį į vaikų bėdas, nenuleisti rankų, kad paskui neišsirutuliotų rimtos psichologinės problemos. Jei mokykla neturi galimybių suteikti pagalbos – tegu kreipiasi į mus. Žmonės neturi bijoti ieškoti pagalbos – tam ir yra institucijos“, – sakė pašnekovė.
Ji prisiminė, kaip vaikai, palikti vieni su savo bėdomis, ėmė žaloti save – pjaustytis rankas.
„Esu griežtai prieš, kad apie tai neturi sužinoti tėvai. Iš praktikos galiu pasakyti, kad pradėjus spręsti konfliktus tėvams ir pedagogams – randamas sprendimas. Palikus vaikams problemos auga nevaldomai. Ta votis iš šalies ima atrodyti tokia didelė, jog sprogusi ims ir aptaškys visus. Tačiau ėmus kalbėtis emocijos nuvėsta“, – kalbėjo socialinė pedagogė J.Židickienė.
Kartu ji apgailestavo, kad krūvos išleistų lankstinukų, plakatai, stendai, susirinkimai neduoda norimo efekto. „Nebežinau, kokia turi būti informacinė sklaida, kad ji pasiektų protus ir širdis. Aš jau nebežinau, kiek vertės turi lankstinukai. Gal ir beletristiškai pasakysiu – norisi tikėti, kad mūsų moralė prabus. Jau draugai vaikų, iš kurių tyčiojamasi, nebeištveria ir pasipasakoja, nebesibaimina būti skundikais. Tai geras ženklas“, – teigė J.Židickienė.
