Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Larisa Kalpokaitė ir Eimutis Kvoščiauskas: „Aktoriai – juokdariai, o ne dievai“

Larisa Kalpokaitė ir Eimutis Kvoščiauskas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Larisa Kalpokaitė ir Eimutis Kvoščiauskas
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Antradienio popietę 15min.lt redakcijoje svečiavosi aktoriai Larisa Kalpokaitė ir Eimutis Kvoščiauskas. Abu jie vaidina „Domino“ teatro premjeroje – kriminalinėje komedijoje „Žirklės“, kuri žiūrovams Vilniuje bus pristatyta jau šią savaitę.

Sostinėje „Žirklės“ bus rodomos iki spalio 17-osios, po to aktorių kolektyvas jį pristatys kituose miestuose – Kaune, Panevėžyje, Alytuje, Klaipėdoje ir Šiauliuose. Šis spektaklis išskirtinis tuo, kad kaskart jo baigtį galės nulemti ne tik jo herojai, bet ir žiūrovai. „Žirklėse“ pasirodo visas būrys žinomų šalies aktorių – be L.Kalpokaitės ir E.Kvoščiausko žmogžudystę scenoja narplios Vaidotas Martinaitis, Ineta Stasiulytė, Aistis Mickevičius ir kiti.

15min.lt redakcijoje viešintis E.Kvoščiauskas pažįstamas ne tik iš teatro, kur sukūrė per 15 vaidmenų, bet ir iš kino projektų, jis vaidino Vokietijoje ir Anglijoje statytuose filmuose bei serialuose, dalyvavo televizijos šou „Žvaigždžių duetai“ , šiuo metu varžosi šokių projekte „Kviečiu šokti“. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre besidarbuojanti L.Kalpokaitė taip pat dažnai matoma televizijos eteryje. Aktorė yra sukūrusi daug vaidmenų kino filmuose bei serialuose („Nekviesta meilė“, „Emilija“). L.Kalpokaitė taip pat rengia koncertines programas, yra dalyvavusi projekte „Žvaigždžių duetai“, praėjusį šeštadienį buvo kviestinė šokių projekto „Šok su manimi“ komisijos narė.

Aktoriaus duonos skonis

– Kaip manote, ar aktoriaus profesija yra elitinė? Ar aktoriai gali būti laikomi Lietuvos elitu? Jei taip, ar tai turėjo reikšmės Jums tuo metu, kai rinkotės profesiją? (Živilė)

– Larisa Kalpokaitė: Kai aš rinkausi šią profesiją, ji tuo metu buvo elitinė, labai daug žmonių stojo į šią specialybę. Aktoriai buvo ideologijos nešėjai. aktoriai buvo gerbiami, vertinami. Profesija iš esmės buvo garbinga. Dabar nepasakyčiau, kad mes priklausome elitui, aktoriai dabar yra juokdariai. Juokdarys pirmas gauna lazdų ir paskutinis – pinigus. Tai – šiais laikais sunki profesija, nelinkėčiau Lietuvos tėvukų vaikams rinktis šią profesiją.

Eimutis Kvoščiauskas: Sutinku su Larisa. Man norėtųsi, kad tai būtų pagarbesnė profesija. Mes esame viduriniosios klasės atstovai, arba net  žemesnės. Socialinės garantijos yra labai prastos. Stojantys į aktorinį vilos ir prabangaus namo ant upės kranto neturės.

– Sveiki. Noriu paklausti, kaip Jums pavyksta, jei vaidinate sau visiškai priešingus ar netgi nepatinkančius personažus, nepasiimti iš jų blogų savybių? Ir ar įkūnijant daug skirtingų asmenybių sunku nepradingti jose ir likti savimi, suprasti ir (pa)žinoti save? Ačiū už atsakymus. (Justina)

Eimutis Kvoščiauskas: Labai „kietas“ klausimas. Galbūt dabar po tiek praktikos teatre galiu rinktis, ar noriu vaidinti vieną ar kitą personažą. Jeigu nenoriu, dažniausiai taip ir sakau. Galbūt kuriant Hamleto personažą prireikia visos dienos nuo jo išsivalyti, bet manau, kad tai priklauso nuo kiekvieno aktoriaus. Sunkiau yra dieną prieš spektaklį – reikia stengtis į spektaklį neatsinešti blogos nuotaikos.

Larisa Kalpokaitė: Persisunkti personažo savybėmis jei sveika psichika – tai neįvyks. Sudėtingam vaidmeniui reikia pasiruošti, galvoti apie tekstą. Visą laisvą dieną aktoriui turėti yra prabanga – turime šimtą darbų, kad galėtume išmaitinti savo šeimas. Prabangos kauptis visą dieną neturime. Suvaidinus sunkų vaidmenį kurį laiką reikia pailsėti vidumi, norisi bent valandą pabūti teatre. Visi personažai yra priešingi, priešingus, kitokius personažus dar net įdomiau vaidinti. Man egzistuoja taisyklė: jei personažas neigiamas, ieškau priežasčių, dėl ko jis toks yra. Visada bandau jį pateisinti.

– Kokie personažai jums labiau patinka – „geriečiai“ ar „blogiečiai“? (Ovidijus)

Larisa Kalpokaitė: Aišku, kad „blogiečiai“. Žinoma, jeigu geras personažas plačiai, ne lėkštai pateiktas, tada jį vaidinti būna labai įdomu.

Eimutis Kvoščiauskas: Geri vaidmenys būna ne tokie ryškūs, tenka pačiam paieškoti, kaip jį pateikti įdomiau.

– Kaip jūs jaučiatės vaidindami, kaip matote, kad žmonės Lietuvoje nelaimingi? Ar Jums būna linksma? (Interneto komentatorius „aaaa“)

Larisa Kalpokaitė: Tokia keista savybė – kuo žmogui sunkiau, tuo jam norisi gauti daugiau teigiamų įspūdžių. Dabar po krizės žmonės tikrai jaučiasi sunkiai, jiems reikia linksmų savybių. Anksčiau žmonės mieliau priimdavo tragiškus romansus, o dabar – linksmus. Žmonės nori juoko.

Eimutis Kvoščiauskas: Praeitais metais po spektaklio teko susitikti su žmonėmis, kurie man dėkojo už linksmą spektaklį. Jei praskaidriname jiems nuotaiką ir jei jie prisiminę spektaklį kvatosis bent dvi savaites – tai jau labai gerai.

– Dažnai sakoma, kad aktorius niekada nepasimeta, yra drąsus ne tik scenoje, bet ir asmeniniame gyvenime. Ar aktoriniai sugebėjimai padeda išsisukti iš keblių gyvenimiškų situacijų ar visgi situacijos, kurių scenarijaus nesate skaitę, išmuša ir Jus iš vėžių? (Živilė)

Larisa Kalpokaitė: Teko išsisukti tiesioginio eterio metu, apsimesti kvailele. Aktoriniai sugebėjimai man nieko nepadeda gyvenime. Aš aiškiai atskiriu, kur yra aktorystė, ir kur – gyvenimas. Jei vaidinsi gyvenime – nevaidinsi scenoje, išsibarstysi. Save saugodama aš taip elgiuosi. Aš ir būdama savimi turiu problemų, tai kas būtų, jeigu pradėčiau vaidinti...

Eimutis Kvoščiauskas: Aš, kaip aktorius Eimutis, nemoku improvizuoti realiame gyvenime, dažnai pasimetu. Sąmoningai to nedarau – mane taip mokino. Aš suteikiu aktorystei šventumo.

Larisa Kalpokaitė: Gydytojai juk gatvėse neoperuoja...

– Ką Jums reiškia jūsų darbas? Jeigu būtų galimybė, kokią alternatyvią profesiją pasirinktumėte? (Živilė)

Eimutis Kvoščiauskas: Pasirinkčiau žurnalisto darbą, norėčiau sėdėti ofise... Kartais pamąstau, kad galėčiau „ištempti“ normalią darbo dieną. Dabar džiaugiuosi šia akimirka, kad mano patirties bagažas neišsibastys ir kad ateityje turėsiu darbo. Jei Ispanijoje teks išvežioti stikliniuose buteliuose pieną ir tai bus gerai, jei jausiuosi laimingas.

Larisa Kalpokaitė: Pradžioje norėjau būti dainininke, bet vėliau įstojau į aktorinį. Net darželyje dainuodavau ant puodo. Visada žinojau, kad būsiu scenoje.

– Kur jums labiau patinka vaidinti – komedijose ar rimtuose spektakliuose, dramose? (Virgis)

Eimutis Kvoščiauskas: Man ir taip, ir taip. Geriausia, kai yra atsvara – turėti kelis rimtus ir kelis linksmus vaidmenis.

Larisa Kalpokaitė: Dabar mes repetuojame komediją. Vakar buvo pirma peržiūra. Po spektaklio ir sakau vadovui visa apsiverkusi: vaidiname komediją, o esu visa apsiverkusi. Tuo tarpu rimtame spektaklyje „Trys aukštos moterys“ visi žiūrovai juokiasi.

– Apie spektaklį „Žirklės“ rašoma, kad jo baigtį galės kas kartą lemti žiūrovas. Ar pastebite, kad tas interaktyvumas, žiūrovo tiesioginis įtraukimas į spektaklio kūrimo procesą yra menkėjančio režisieriaus vaidmens ženklas? Ar šiuolaikiniame teatre režisierius yra laisvas, ar kaip tik suvaržytas noro patikti žiūrovui? (Nikodemas)

Larisa Kalpokaitė: Režisieriaus vaidmuo niekada nemenkės, nes visada kuriant spektaklį turi būti akis iš šalies, kad ir kiek žmonių kūrimo procese dalyvautų. Mes, aktoriai, savęs nematome. Režisierius bus visada reikalingas. Kitas dalykas, sovietmečiu teatre režisieriaus vaidmuo buvo hipertrofuotas. Aktoriai buvo ne visada reikalingi, aktoriai buvo daugiau kaip ženklai. Mano galva, dabar režisieriaus vaidmuo keičiasi. Tada reikėjo tribūno, kuris kalbėtųsi su žmonėmis. Šiame spektaklyje režisierius užduotį sau pasunkino.

– Jeigu paklausčiau jūsų abiejų tiesiai šviesiai – ar nejaučiate gėdos dėl to, kad bukinate žiūrovą? Ar jūs nemanote, kad tam pakanka ir televizijos? Negi jums, profesionaliems menininkams, tikrai neatrodo, kad „Domino“ ir kitų panašaus plauko teatrų repertuarai nuo jūsų vardų tarsi nubraukia žodį „menininkai“, paverčia jus mąstymą ir emocinį brandumą griaunančios masinės popkultūros dalimi? (Mindaugas)
Kaip atremtumėte kritikų strėles, kad „Žirklės“ – tik dar vienas komercinis žiūrovui pataikaujantis spektaklis? (Domas)

Eimutis Kvoščiauskas: „Domino“ teatro atsiradimas Lietuvos teatro pasaulyje davė labai daug. Teatrą vadina komerciniu. Oskaro Koršunovo, Keistuolių teatrai – taip pat komerciniai. Šio teatro atsiradimas daug ką supurtė. Žiūrovas turi teisę rinktis – Lietuvoje yra daug teatrų. „Domino“ teatras labai daug gastroliuoja po Lietuvą, kiti teatrai tos galimybės nesuteikia. Šis teatras nenuvilioja žiūrovų nuo kitų teatrų, jis pritraukia naujų žiūrovų. Tas žiūrovas, kuriam patinka tik komedijos, kada nors norės nueiti ir į rimtą spektaklį.

Larisa Kalpokaitė: Žiūrovas žiūri dramą, jam nuobodu, bet jis nežino, tai geras ar blogas spektaklis. Žiūrovas žiūri komediją, jam nejuokinga – vadinasi, spektaklis blogas. Tai pagrindinis kriterijus. Jei žiūrovas juokiasi, vadinasi, tai rimtas žanras. Kodėl publika nevadina „Kito kampo“ improvizacijų blogu žanru? Juk ten vyksta paprastos aktorinės treniruotės. Ten salė griaudėja iš juoko. Dėl dievo meilės, jei žiūrovui komedija per menka – tegu jis į ją neina.

– Larisa, kokius jaunus talentingiausius aktorius jums pačiai labiausiai patinka stebėti scenoje? (Viktorija)

Eimutis Kvoščiauskas: Jau žinau atsakymą...

Larisa Kalpokaitė: (Juokiasi) Kai po ilgos pertraukos pamačiau Eimutį teatre, pamačiau, koks jis yra visapusiškas, paslankus, minkštas aktorius. Man patinka scenoje matyti, kaip vaidina Rasa Samuolytė, Andrius Gavenonis, Indrė Patkauskaitė – manau, kad ši aktorė ateityje labai atsiskleis. Man taip pat patinka Ramūnas Cicėnas, Toma Vaškevičiūtė.

– Mano anūkė įsikalė į galvą, kad nori būti aktorė. Visa šeima bando ją atkalbėti – juk vargs visą gyvenimą su tokia profesija. Ką patartumėte jūs? (Angelė )

Eimutis Kvoščiauskas: „Bus ubagėlis“, – mano tėvui pasakė. Jei supras, kad bus sunkus, ne rožinis gyvenimas, kodėl gi ne?

Larisa Kalpokaitė: Klausimas, ar ji turi temperamentą, sceninę išvaizdą, ar ji šoka, dainuoja, ar ji turi vidinio šarmo... Jeigu žmogelis nori ir niekur kitur savęs neįsivaizduoja – tegu bando. Galų gale paskui galima pasirinkti kitą profesiją.

– Kokie jūsų svajonių vaidmenys? (Artūras)

Larisa Kalpokaitė: Dabar mano vaidmenys tik mamyčių, močiučių, auklių. Aš iš viso džiaugiuosi, kad gaunu darbą, kad esu paklausi. Ką čia pasvajosi mano amžiaus. Dramaturgai dažniausiai vyrai ir todėl pjesėse tarp septynių vyrų dažniausiai būna tik viena moteris. Bet vieną svajonę visgi turiu – labai norėčiau suvaidinti Motušę Kuraž (Bertoldo Brechto dramos „Motušė Kuraż ir jos vaikai“ herojė – red. past.). Bet juk pati pjesės nestatysiu...

Eimutis Kvoščiauskas: Svajojau sukurti rimtesnio žanro herojų – pavyko, linksmesnį – pavyko. Norėjau, kad būtų padaryta telefoninė pjesė – ir netikėtai buvo sukurtas spektaklis „Vietų nėra“. Niekada Hamleto nenorėčiau suvaidinti – yra ir stipresnių vaidmenų.

Darbas televizijoje ir svajonės

– Larisa, kodėl vis dar dalyvaujate tuose televiziniuose šou? Šeštadienį stebėjau „Šok su manimi“ ir galvojau, ar tikrai jums gera dalyvauti tame absurdo teatre. Nejaugi viskas dėl reklamos? (Monika)

Larisa Kalpokaitė: Ne, Monika, ne dėl reklamos. Po repeticijos lėkiau greitai, persirengiau, paskutinę akimirką atsisėdau prie to stalo. Tiesiog manęs paprašė, nes susirgo viena komisijos narė. Atsisakinėjau, bet visgi atvykau. Mano vyro giminaitė pajuokavo, kad manęs ir taip televizijoje per daug, todėl greitai lygintuvą įjungus ir aš ten sėdėsiu. Kartais reikia ir pinigų. Kalta, sudalyvavau. Išgelbėjau kūrybinę grupę, tai bus pliusiukas ateityje.

Eimutis Kvoščiauskas: Jei Larisos per daug, nežiūrėkite.

– Jau ko ko, o tavęs, Eimuti, ant parketo per televiziją pamatyti nesitikėjau – ko gi tu nuėjai į tuos šokius. Norėjai reklamos sau? (Valdas)

Eimutis Kvoščiauskas: dalyvavau dėl tam tikrų aplinkybių. Ir dėl reklamos – daug važinėjome su „Domino“ teatru. Gal žiūrovui maloniau pirkti bilietą į spektaklį su žinomais aktoriais? Man taip pat norėjosi kaip vyrui išmokti laikyti koordinaciją, išmokti vesti partnerę. Supratau, kad tas dviejų minučių šou man yra labai svarbus – jam reikia ruoštis labai ilgai. Tai gera treniruotė, tai padės mano profesijai.

– Klausimas Larisai: Kas verčia talentingus aktorius filmuotis reklamose? Ir ko už jokius pinigus nereklamuotumėte? (Audrius)

– Larisa Kalpokaitė: Atsisakiau reklamuoti kažkokį prietaisą nuo radikulito (juokiasi). Reklama yra reklama, visiems aišku, dėl ko žmonės jose filmuojasi. Jeigu tai nekaltas produktas ir jeigu aš jį dar mėgstu, jei už tai moka – kodėl ne. Geriau, kai talentingi tą daro, nes netalentingas atbaidys nuo bet kokio produkto. Aktoriai nėra Dievai. Kodėl neklausia medikų, kodėl jie vyksta dirbti į užsienį>? Ten yra geresni pinigai.

– Larisa, ką galvoji apie Jurijų Smoriginą, kuris per televizorių neseniai visai tautai parodė „fakus“? (Zigzagas)
– Kaip vertinate šių dienų Lietuvos televizijos kultūrą? (Miroslavas)

– Larisa Kalpokaitė: Aš Jurijų pažįstu asmeniškai, dirbti kartu neteko. Aš to gesto nemačiau. Ką aš pasakysiu... žinoma, negerai. Gal jam spontaniškai išsprūdo. Kadaise netyčia nusikeikė viena diktorė... Nuo tokių dalykų niekas neapsaugotas. Man pačiai atsibodo begaliniai dainų, šokių konkursai. Vienas projektas – „Triumfo arka“ – man labai patiko. Bet Lietuva yra labai maža, todėl projektai greitai išsisemia. Mūsų televizijoje – gražių, krūtiningų mergaičių epocha. Reklamuotis, kad pasididinai krūtinę – nebūtinas dalykas. Suprantu, kad visa tai yra biznis. Nematau įdomių laidų. Nežiūriu televizoriaus, įjungiu jį pavargusi po darbo, kad jis burbėtų arba pažiūriu kokį kvailą filmą, kad greitai užmigčiau. Ypač juokinga žiūrėti, kaip Stevenas Seagalas laužo kaulus. Atviras karas televizijoje man nepatinka – laidos kartojasi, nukenčia žiūrovas. Ne tik pas mus tokia televizijos kultūra.

Eimutis Kvoščiauskas: Norėtųsi, kad greičiau atsirastų kitas reitingų matavimas. Norisi, kad paaiškėtų, ką iš tiesų žiūri žiūrovas. Kartais aktoriaus įsikišimas į televiziją atneša gerų rezultatų.

Larisa Kalpokaitė: Ne nuo kalbų, ne aukštų idėjų reikia pradėti, o nuo sąžiningai atlikto darbo. Kodėl anksčiau buvo manoma, kad vienų televizijų serialai yra gerai, o kitų – blogai.

– Klausimas Eimučiui: Ar turite idėjų tęsti pedagogo praktiką? (Arbata)

– Eimutis Kvoščiauskas: Aš esu dirbęs su vaikais ir paaugliais. Su vaikais buvo malonu ir labai sunku dirbti. Dar kartais dirbu neformalaus ugdymo centre „Babilonas“. Kartais pagalvoju, kad jei aktorinis gyvenimas nesusiklostys, kodėl neperteikti savo žinių.

– Eimuti, ar dar turit svajonę sukurt vaidybinį filmą?  (Arbata)

– Eimutis Kvoščiauskas: Taip, turiu. Nori sukurti vaidybinį, dokumentinį filmą, bet tam reikia turėti daug idėjų, kūrybinę grupę.

Apie asmeniškumus ir gerą nuotaiką

– Gerbiama Larisa, kaip sekasi jūsų vyrui, aktoriui Jonui Braškiui sveikti po incidento su ugnimi? (Aistė)

– Larisa Kalpokaitė: Ačiū, kad rūpinatės. Plaukai nusvilę, oda raudona – bet iš blogiausių variantų tai geriausias. Jam labai pasisekė, kad akys liko sveikos ir kad nėra giluminių nudegimų. Turime labai gerą gydytoją, kuri jį gydo.

– Ponia Larisa, kaip du ryškūs aktoriai sutelpa po vienu stogu? Turbūt jūsų vyras jums po padu? (Andrejus)

– Larisa Kalpokaitė: (Juokiasi) Gyvenimas priverčia, tai ir sutelpam. Jokių receptų nėra. Būna visko, ir pasibaram. Kaip yra, taip yra. Gal kada ir nesutilpsim – nuo niekuo nesame apsaugoti.

– Gerbiamas Eimuti, jūs vis dar svajonių jaunikis ar laimingai vedęs šeimos vyras? Papasakokite trumpai apie save. (Aldona)

– Eimutis Kvoščiauskas: Aldona, aš laisvas! Kažkodėl visi nori mane apvesdinti...

– Eimuti, ar jau baigėsi tavo pokelioninės depresijos? Jei taip, tai gal gali patarti, kaip rudenį greičiau šalin nuvyti blogas mintis? (Adelė)

– Eimutis Kvoščiauskas: Depresija baigėsi, bet nostalgija tam miestui liko. Reikėtų kur nors išvažiuoti, pakeisti aplinką. Bent man tas labai padeda. Su traukiniu galima nuvažiuoti į Šeštokus, gal ir ten gražių vietų galima rasti.

– Miela Larisa, kaip susiklostė aplinkybės, kad ėmėte dainuoti romansus? Čia mados reikalas, nes dainuoja ne vienas aktorius, ar sielos šauksmas? (Kotryna)

– Larisa Kalpokaitė: Aš visada juos dainuodavau, dažnai ir aktorių kompanijoje. Man sakydavo, kad reikia ruošti programą. Bijojau, kad niekas rusiškų romansų neis klausyti. Išaugo karta, kuri nemoka rusiškai. Išgirdau, kad rusiškai dainuoja G.Paškevičius, I.Valinskienė, tada nusprendžiau programą paruošti ir aš. Dabar paruošiau ir lietuvišką romansų programą. Tai – ne mados reikalas. Man jie patinka ir viskas.

– Girdėjau, Eimuti, esate užkietėjęs keliautojas, išmaišęs visą Europą – nejaugi aktoriams baigėsi krizė? (Ona)

– Eimutis Kvoščiauskas: Negaliu užsisėdėti vienoje vietoje. Londone turiu nemažai giminaičių, pas juos vykstu nusipirkęs pigių bilietų. Dažnai būnu Ukrainoje, Turkijoje. Kartais garstroliuojame užsienyje su teatru. Kelionė ne per brangiausia, apsistoti turiu kur.

– Eimuti, Jūsų vizitine kortele tapo stilinga siaura barzdelė. Čia jūsų „atradimas“ ar barzdaskučio patarimas? (Kostas)

– Eimutis Kvoščiauskas: Čia tikrai mano atradimas. Kažkokį akcenčiuką norisi turėti. Pačiam patinka, o kaip kitiems – nežinau.

– Ką pasakytumėte savo žiūrovui, kad šis nusišypsotų? (Saulė)

– Larisa Kalpokaitė: Saulute, viskas tau bus gerai, tu tik šypsokis. Net jei neišeina šypsotis, reikia šypsotis. Kažkur skaičiau, kad jei veido raumenys susiformuoja į šypseną, organizme gaminasi geros nuotaikos hormonai. Todėl amerikonai ir šypsosi, saugo save.

Eimutis Kvoščiauskas: Reikia kiekvienoje akimirkoje įžvelgti ką nors gero. Niujorke prieš dešimt metų įvyko tragedija. Buvo žmonių, kurie per visokias avarijas pavėlavo į traukinį, į darbą. Ir sunkioje situacijose reikia šypsotis, nes galbūt ji apsaugos nuo keblesnių.

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min