Gimtinėje inžinerijos studijas baigusi ir kelius bei tiltus tiesusi specialistė kurį laiką dirbo Kandahare (Afganistanas), vėliau persikėlė į Afrikos pietuose esančią Zambiją. Lyg būtų maža egzotikos ir profesinės veiklos, ėmė dairytis magistrantūros studijų ir joms pasirinko ne, pavyzdžiui, Didžiąją Britaniją, bet Lietuvą. Pasidavė Afrikoje sutiktų lietuvių ir Mykolo Romerio universiteto vilionėms. Gailėtis neteko – studijomis liko patenkinta ir, gavusi verslo vadybininkės diplomą, nusprendė siekti dar vieno – socialinių technologijų srityje.
Miela tapo ir Lietuva, nors pirmas įspūdis buvo nekoks. Iki lėktuvo į Vilnių vežusiame autobuse visų lietuvių akys smigo į ją. Bet žmonės neatrodė, lyg ketinantys ją pribaigti. Užtat sutiktieji vėliau – taksistas, universiteto administracija, studentai – pasirodė draugiški ir malonūs. Keisha iki šiol grožisi gamta ir skirtingais metų laikais, kokių Jamaikoje nebūna. Šaltis džiugių emocijų nekelia, bet išmoko prisitaikyti rengdamasi šilčiau.
O lietuvių ir kitų studentų užsieniečių žeriami klausimai apie Jamaiką iki šiol verčia šypsotis. Pirmiausia jie pasidomi, kur yra ši šalis, – dauguma įsivaizduoja, kad netoli JAV. Iš tiesų atstumas – kaip nuo Lietuvos iki Prancūzijos. O tuomet: “Ar jamaikiečiai rūko žolę?” Tiesą sakant, kai kurie rūko, bet Keisha visuomet atkerta, kad ne. „Nerūkome. Ne visi esame rastafariai. Iš tiesų esame rimti žmonės, – mergina panasakojo dokumentinio filmo „Pasaulio virtuvė“ kūrėjams. – Nors pirmiausia jie paklausia, ar aš rūkau. „Ne!“ – atšaunu. O jie: „Kaip čia taip – esi jamaikietė ir nerūkai?“ Esu iš tų jamaikiečių, kurie galvoja, kad rūkymas – ne toks jau šaunus dalykas. Bet man reikia teisintis, kodėl nerūkau. Pagaliau įsitikinę, kad nerūkau, žmonės pasidomi: „Ar tikrai tu jamaikietė?“
Žmonės dar klausia, ar tikrai mes leidžiame dienas paplūdimiuose, kad mums “viskas gerai”, dėl nieko nesukame galvos. Ne, viskas yra kitaip. Pasiūlau įsivaizduoti Niujorką, tik aštresnį ir įvairesnių skonių. Žinote, mes turime savitą prieskonį. Kad suprastum jamaikiečius, turi būti vienas iš jų. Yra kažkoks jamaikietiškumas. Kad ir ką darytume, esame saviti. Ir tikrai mėgstame rodyti savo meilę. Jei jamaikietis tave myli, reiškia, visam gyvenimui. O jei ne, mielu jam niekada netapsi. Mėgstame liesti kitus. Europoje ir ypač Afrikoje supratau, kad tai nėra priimtina. Gali liesti tik tai, kas yra tavo. Jamaikoje, jei patinki, jie glebėsčiuosis. Mes plačiai šypsomės, rodome simpatiją – ir veiksmu, ir žodžiu.
Gyvendama mūsų šalyje, Keisha tapo juostos “Pasaulio virtuvė“ heroje. Režisierės Aistės Ptakauskės kuriamo pilnametražio dokumentinio filmo herojėmis tapo penkios skirtingų tautybių moterys. Keturios iš jų – čečėnė, jamaikietė, amerikietė ir urugvajietė – atsikraustė gyventi į Lietuvą iš įvairių pasaulio šalių skirtingais laikotarpiais ir dėl skirtingų priežasčių, penktoji – romė – gimė Lietuvoje. Kartu ši juosta yra kvietimas pasvarstyti, kas mus verčia jaustis svetimais, paraginimas ištiesti pagalbos ranką tiems, kas šalia mūsų nesijaučia visiškai savais, noras atkreipti lietuvių dėmesį į migrantų teises ir paskatinti Lietuvos visuomenę būti atviresne kitų kultūrų, tautybių ir rasių žmonėms.
Migrantai sudaro vos 1 proc. Lietuvos gyventojų. Šis rodiklis – vienas žemiausių Europos Sąjungoje. Galbūt dėl to, kad Lietuva – viena iš migrantams nepakančiausių visuomenių žemyne. Tai ypač akivaizdu moterų migrančių atveju: dauguma jų patiria ryškią socialinę ir profesinę atskirtį: per mažai dalyvauja šalies socialiniame gyvenime, sunkiai įsitvirtina darbo rinkoje, turi ribotą priėjimą prie integracijai būtinų priemonių (lietuvių kalbos, kompiuterinio raštingumo mokymo). Negana to, viešajame diskurse daugėja neapykantą migrantams kurstančių pasisakymų.
Projektą remia Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo NVO programa. Filmo premjera numatoma spalio pradžioje, daugiau informacijos apie jį galite rasti „Pasaulio virtuvės“ tinklalapyje.
