„Apgailestaujame, kad kai kurie Rusijos URM pareigūnai tebegyvena praėjusio amžiaus viduryje vyravusiu suklastotos istorijos supratimu, kuris prieštarauja Lietuvos ir Rusijos 1991-ųjų metų liepos 29 d. sutarties dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų raidei ir dvasiai. Dėl šio istorijos falsifikavimo fakto Rusijos ambasadai įteikta nota“, – BNS ketvirtadienį pranešė Užsienio reikalų ministerijos viešųjų ryšių skyrius.
Rusijos URM Informacijos ir spaudos departamentas lapkričio 17 dieną paskelbė dokumentą pavadintą „TSRS užsienio politikos veiksmai Didžiojo tėvynės karo išvakarėse“. Jame rašoma, kad sovietų vadovybė teikė ypatingą reikšmę „sienų šiaurės vakaruose stiprinimui“ ir buvo ypatingai svarbu neleisti Baltijos šalims virsti agresijos prieš Sovietų Sąjungą placdarmais.
„Nepaisant 1939 metais sudarytų savitarpio pagalbos susitarimų su Lietuva, Latvija ir Estija, šių šalių Vyriausybės tęsė antisovietinę politiką. Pirmiausia jos sudarė kliūtis konkrečių klausimų, susijusių su sovietinių dalinių dislokavimu šiose šalyse, sprendimui ir tuo pat metu plėtė bendradarbiavimą su nacistine Vokietija. Baltijos šalių Vyriausybėms ne kartą buvo nurodoma, kad tokie veiksmai pažeidžia jų įsipareigojimus dvišaliuose susitarimuose“, – rašo rusų diplomatai.
Rusijos URM aiškina kad tokios Baltijos šalių Vyriausybių politikos „nepalaikė“ dauguma dauguma šių šalių gyventojų, o Lietuva Latvija ir Estija į Sovietų įstojo savanoriškai.
„Po 1940 metų liepą įvykusių rinkimų į Lietuvos ir Latvijos Liaudies Seimus bei Estijos Valstybės Dūmą į valdžią šiose šalyse atėjo Sovietų Sąjungai lojalios jėgos. Išvardinti įstatymų leidėjai kreipėsi į TSRS Aukščiausiąją Tarybą su prašymu jų šalis į sovietinės valstybės sudėtį ir 1940 metais šis prašymas buvo patenkintas. To rezultatas – TSRS sienų šiaurės vakaruose saugumas padidėjo ir tai labai pagerino sąlygas duoti atkirtį vokiečių agresijai šia kryptimi“, – teigiama dokumente.
Rusijos diplomatinė žinyba teigia, kad „Molotovo-Ribbetropo“ paktas ir slaptasis protokolas dėl interesų zonų pasidalinimo buvo „vienas iš žingsnių, nukreiptų siekiant atitolinti karo su Vokietija pradžią“.
„Moralinė ir politinė žala TSRS, pasirašiusiai sutartį su nacių režimu, yra akivaizdi. Tačiau faktas yra akivaizdus: sutartis leido SSRS išlošti dvejus metus laiko siekiant sustiprinti gynybinius pajėgumus ir pasirengti neišvengiamam ginkluotam susirėmimui su Vokietija“, – rašoma santraukoje, kurią parengė Rusijos URM Istorijos ir dokumentų departamentas.
Sovietų Sąjunga, pasiųsdama per 150 tūkst. raudonarmiečių, Lietuvą okupavo 1940 metų birželio 15 dieną. Toks žingsnis žengtas nepraėjus nė metams po Molotovo-Ribbentropo pakto, kuriuo Sovietų Sąjunga ir nacistinė Vokietija neteisėtai pasidalijo Rytų Europą.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro duomenimis, per sovietinę okupaciją 1940-1952 metais į lagerius ir tremtį buvo išvežti beveik 300 tūkst. Lietuvos gyventojų, daugiau nei 25 tūkst. žuvo fronte, dar per 20 tūkst. gyvybių nusinešė aktyvus rezistencinis pasipriešinimas. Tuo metu iš Lietuvos taip pat emigravo ar repatrijavo per 400 tūkst. Lietuvos gyventojų.
