Pirmąkart skurdo kultūros sampratą antrojoje XX a. pusėje pateikė žymus sociologas Oskaras Levisas. Jis savo naują idėją pristatė tarptautiniame kongrese 1958 m., o vėliau išplėtojo veikaluose „Penkios šeimos: skurdo kultūros tyrimai Meksikoje“, „La Vida“.
Tyrinėdamas pasikartojančias vargšų elgesio ir vidinių nuostatų tendencijas, O.Levisas tvirtino, kad skurdo kultūra sparčiausiai vystosi šalyse, išsiskiriančiose didele turtine nelygybe. Menkai apmokamas darbas, aukštas nedarbo lygis, ypač tarp nekvalifikuotų darbininkų, menka socialinė parama, valdančiosios klasės dėmesys turto kaupimui, vargšų kaltinimas asmeniniu nesugebėjimu iškilti, prasimušti – visa tai skatina skurdo kultūrai priklausančius žmones užsidaryti savyje, savo šeimoje ar kitose mažose grupėse.
Skurdas – tai ne pinigų stygius
O.Levisas išsamiai apibūdino skurdo kultūros požymius: jai priklausantys žmonės nedalyvauja visuomenės gyvenime, tvirtina turį kai kurias vidurinės klasės vertybes, tačiau jų nesilaiko, be to, apie savo padėtį retai sako tai, ką galvoja. Vargšų gyvenimui būdingos prastos gyvenimo sąlygos, neįsitraukimas į visuomenę, minimali organizacija už šeimos ribų.
Dalis vargšų neturi ilgos rūpestingos vaikystės, jie anksti pradeda lytinius santykius, jiems būdingi laisvi ryšiai ir silpni vedybiniai saitai, daugybė ištuokų, gyvenimas be jokių įsipareigojimų. Pastebimas polinkis į šeimas, kurių centre – moteris, o sutuoktiniai gali gana dažnai keistis be jokių išliekančių įsipareigojimų šeimai.
Be kita ko, skurdo kultūrai būdingas ir spontaniškumas, gyvenimas šia diena. Jei žmogus mėnesiui skirtą pašalpą išleidžia per kelias dienas brangiems valgiams – tai būtent skurdo kultūros apraiška, suteikianti nelinksmam šių žmonių gyvenimui bent kiek spalvų ir džiaugsmo. Be to, toks asmuo žino, kad tai nėra sumos, galinčios iš esmės pagerinti jo gyvenimo kokybę ar ką nors gyvenime nulemti.
Kitos tendencijos – stiprus atstumtumo pojūtis, bejėgiškumas ir uždarumas.
Be to, anot O.Leviso, skurdo kultūrą sudaro ne vienas kuris nors požymis, o jų visuma ir sąveika. O objektyvus skurdas anaiptol nėra pagrindinis kriterijus skurdo kultūrai formuotis – Paryžiaus arabų gyvenamųjų kvartalų, Puerto Riko lūšnynų ir Vilniaus rajono pakraščių gyventojus sieja šis tas daugiau nei menkos pajamos. Sociologo teigimu, skurdo panaikinimas dar nereiškia skurdo kultūros išnykimo.
Piktžolės želia nelygybėje
O.Levisas pabrėžia, kad ne visi skurdžiai gyvenantys žmonės plėtoja skurdo kultūrą.
Senosiose bendruomenėse, dar neturėjusiose rašto, skurdo kultūra nesusiformavo, nes visuomenė nebuvo pasidalijusi į sluoksnius. Neliečiamųjų kasta Indijoje jos taip pat nesukūrė. Rytų Europos žydai irgi ja neužsikrėtė dėl savo religingumo ir raštingumo tradicijų. Net socialistinėje Kuboje, kur daugelis žmonių gyvena skurde, skurdo kultūra neprigijo, nes tenykščiai žmonės nelinkę į depresiją ir apatiją.
Viena svarbiausių skurdo kultūros išraiškų yra šeima su moterimi centre, kai socialiai frustruotas tėvas nebesirūpina šeimos gyvenimu, vaikais ir tampa asocialus.
Kodėl kartais didžiausi vargšai nesuverpia skurdo kultūros voratinklio? Yra kelios priežastys: tai aktyvus charakteris, neleidžiantis įsivyrauti apatijai, bendruomeniškumas ir tarpusavio pagalba – šie reiškiniai padaro pasaulį draugiškesnį, šiltesnį, dėl jų žmogus nejunta jam visa apimančio priešiškumo.
Tad skurdo kultūra neturi diskriminacinio paaiškinimo, ji nesietina su jokiu konkrečiu regionu, rase ir pan. Nors O.Levisas buvo kritikuotas už tai, kad nėra mokslinių būdų skurdo kultūrai ištirti, nes ji gali tarpti bet kur – ne tik mažai išsivysčiusių šalių lūšnynuose.
O.Levisas skurdo kultūrą aprašo kaip gyvenimo būdą, tam tikrų tendencijų derinį, perduodamą iš kartos į kartą. Jos svarbiausias bruožas – nusišalinimas nuo visuomenės reikalų, nes taip vargšai instinktyviai saugosi nuo pažeminimo. Daugelis iš mūsų dažnai pastebi apmaudžią savybę, kuri sovietų laikais buvo vadinama kuklumu, – bijome siekti aukštesnių pareigų, kaip ugnies baiminamės konkurencijos, nes arba jaučiamės neverti ko nors geresnio, arba – kas labiau tikėtina – bijome pažeminimo, apimančio pralaimėjus. Žodžiu, tyliai sėdėdami savo kamputyje, saugomės pažeminimo. Ne tik dėl vidinių nuostatų, bet ir todėl, kad skurdo kultūrai priklausančių žmonių – dėl prastų gyvenimo sąlygų ir prastos mitybos vaikystėje – silpnoka sveikata, dažnai labai pažeidžiama nervų sistema, sunkiai atlaikanti net menkiausią stresą.
Tai ir pripratimas, prisiderinimas prie skurdo, o ne pavienio žmogaus ir jo šeimos nuskurdimas dėl ligos ar kitos atsitiktinės nelaimės, kai padėtis nesunkiai vėl tampa gera.
Aptardamas skurdo kultūros ateitį, O.Levisas rašė, kad skirtingose šalyse jos ateitis skirtinga. Kur ji nėra išplitusi, pakanka socialinio tinklo ir socialinių darbuotojų pastangų, kad skurdo kultūrai priklausantys pavieniai žmonės ir šeimos būtų ištraukti: specialistai pamažu kelia jų gyvenimo lygį, kol jie įsilieja į vidurinę klasę. Ten, kur didelė visuomenės dalis gyvena skurde, pasak O. Leviso, reikia revoliucinių sprendimų (nereikia užmiršti, kad revoliucija – tai nebūtinai caro nužudymas ir lakstymas su durtuvais; tai gali būti ir staigios esminės reformos).
Moterų dominavimas
Deja, Lietuvos gyvenimo ir O.Leviso teorijos paralelių daugiau, nei norėtume. Ypač krinta į akis daugelio tyrinėtojų minimas svarbus skurdo kultūros bruožas – įsitikinimas, kad pasaulyje ir savo gyvenime nieko neįmanoma pakeisti, kad tu esi galingųjų „pasirinktas“ būti auka.
O.Levisas kalba apie išmoktą bejėgiškumą, galiausiai peraugantį į psichologinę, ekonominę, fizinę ir seksualinę prievartą, taip pat smurtą, nukreiptą į save, – skurdo kultūra kartu yra ir smurto kultūra.
Viena svarbiausių skurdo kultūros išraiškų yra šeima su moterimi centre, kai socialiai frustruotas tėvas nebesirūpina šeimos gyvenimu, vaikais ir tampa asocialus.
Tokioje šeimoje didžioji dalis atsakomybės tenka moteriai – ji dirba visus darbus, o vyras, apgailėdamas savo dominuojančios padėties praradimą, neretai savo frustraciją išlieja smurtaudamas prieš šeimą. Taigi Lietuvoje dažnai minimas moterų atsparumas, daug ilgesnė nei vyrų gyvenimo trukmė (tai nebūdinga Vakarų Europai), jų didelė reikšmė šeimos gyvenime – ne koks nors fenomenas, o greičiausiai pas mus vyraujančios skurdo kultūros požymis.
Pavojaus varpai jau nuskambėjo
Nežinia, ką šia tema pasakytų pats O.Levisas ir kiti šią teoriją plėtoję sociologai, bet prisiminkime daugybę sociologinių tyrimų, kuriuose atsiskleidžia žmonių nuomonė įvairiausiais klausimais, ir pagalvokime, ką galėtų reikšti mūsų pilietiškumo stoka, vengimas dalyvauti bendruomenės ir visuomenės gyvenime, užsidarymas šeimoje, mažas aktyvumas per rinkimus ir menkas pilietiškumas, dėmesio vaikams, jų lavinimui ir apskritai kultūrai trūkumas, uždarumas, apatija, frustracija, buitinė agresija, smurtas, savižudybės, agresyvus vairavimas, baimė konkuruoti, moters dominavimas ir net prasta sveikata... Kaip jūs manote, ką visa tai reiškia kartu sudėjus? Ir kas bei kada sugriaus šį užburtą skurdo ir apatijos pasaulį?
Įdomu, kad lietuvių išeivijos mąstytojas, sociologas Vytautas Kavolis, po 1990 metų dėstydamas Lietuvos universitetuose, retoriškai klausdavo, ar Lietuvoje nebūtų galima aptikti skurdo kultūros požymių?
Filosofas Leonidas Donskis, pripažindamas kai kuriuos skurdo kultūros požymius Lietuvoje ir pabrėždamas, kad tai nėra „nekalti dalykai“, rašė, jog „prilyginti Lietuvą iš tikrųjų badaujančioms ir skurstančioms trečiojo pasaulio šalims yra mažų mažiausiai neskoninga, o gal ir tiesiog nepadoru“.
Tačiau O.Levisas aiškiai sakė, kad skurdo kultūra nesiejama su konkrečiu regionu ir skurdo lygiu – net ir neturtingi žmonės gali nepriklausyti skurdo kultūrai, o jų gerovės padidėjimas – tik laiko klausimas. Skurdo kultūrai priklausantys žmonės tartum „užmarinuoti“ skurde.
