92 nuteistieji bausmę atlieka Lukiškių tarymo izoliatoriuje-kalėjime, 24 – Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje. Šios įstaigos direktoriaus pavaduotojas Arvydas Stankevičius sako, kad šie asmenys daug problemų prižiūrėtojams nekelia.
„Iš visų nuteistųjų bendrame kontekste su jais – beveik mažiausiai problemų. Natūralus dalykas – už blogą elgesį jį gali būti teikiami teismui ir grąžinami į Lukiškes, kur sąlygos daug prastesnės“, – BNS sakė direktoriaus pavaduotojas Arvydas Stankevičius.
Į Pravieniškes dažniausiai nuteistieji patenka praleidę maždaug 10 metų kalinimo Lukiškėse.
Lukiškių kalėjimas nuolat perpildytas. Nuteistieji iki gyvos galvos laikomi po vietą, esant jų prašymams, gali gyventi dviese.
„Neturiu kitų šalių statistikos, bet manau tokiai kaip Lietuvai tai didelis skaičius. Su tokiomis tendencijomis pastaraisiais metais nuteistųjų iki gyvos skaičius tik augs“, – BNS yra sakęs Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo direktoriaus pavaduotojas Romas Ostanavičius. Pasak jo, labai maža dalis nuteistųjų iki gyvos pripažįsta savo kaltę. Didžioji dauguma savo nusikaltimų nepripažįsta, arba pripažįsta, bet mano, kad nubausti per griežtai.
Lietuvos teisės instituto Kriminologinių tyrimų skyriaus vyriausiasis mokslo darbuotojas Gintautas Sakalauskas sako, kad įkalintųjų iki gyvos galvos skaičius nėra išskirtinai didelis, tačiau Lietuva yra vienintelė Europos Sąjungos šalis, neturinti lygtinio paleidimo sistemos nuteistiesiems iki gyvos galvos.
Mokslininkas pabrėžė, kad įkalinimas iki gyvos galvos prevencinės funkcijos neatlieka.
„Netgi Rusijoje yra nuteistųjų iki gyvos galvos lygtinis paleidimas. Visuomenės nuomonė yra svarbi, bet tai ne vienintelis rodiklis, yra daug dalykų teisinėje valstybėje, kurie turi būti, nepaisant to, kad visuomenė galvoja kitaip. Tačiau svarbu aiškinti, kad įkalinimas iki gyvos galvos prevencine tvarka neveikia. Dembavos įvykis aiškiai parodė, kad jaunuoliai nuėjo socialinės atskirties keliu ir tiesiog yra nevaldomi – kokios bus bausmės, jiems nesvarbu. Valstybė tai nėra keršto institucija, ji turi reaguoti bausti ir pakankamai griežtai, jeigu to reikia, bet iki tam tikros ribos, be to, tie žmonės turi seseris, tėvus. Valstybė yra visų valstybė – ir nusikaltėlių, ir aukų“, – BNS sakė G.Sakalauskas.
Ne kartą Lukiškių kalėjime su nuteistaisiais iki gyvos galvos bendravęs G.Sakalauskas sako pasigendantis sisteminio valstybės požiūrio.
„Reikia galvoti, kad ta jaunimo neslystų į socialinę atskirtį, o galėtų keistis – vaikų, jaunimo dienos centrai, bet aš nematau, kad Lietuvoje kažkas galvotų ir norėtų kažką sistemiškai keisti“, – BNS sakė G.Sakalauskas.
