Nė metų Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgose (KASP) neištarnavęs D.Teresius buvo pašarvotas Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje. Į paskutinę kelionę jis palydėtas aprengtas savanorio uniforma. Prie 19–mečio kapo aidėjo kariškių automatų salvės. Atiduoti pagarbos į jo tėvų namus Garliavoje (Kauno r.) atvyko net pats tuometinis Lietuvos kariuomenės vadas Valdas Tutkus, po mirties apdovanojęs D.Teresių medaliu „Už pasižymėjimą“.
Tačiau jo žūties metinėms vienos komercinės televizijos rengta laida taip ir nebuvo parodyta. Jos autoriai tada velionio tėvui teisinosi, kad taip buvo nuspręsta paskutiniu momentu. Nepasirodė tada ir vieno respublikinio dienraščio žurnalisto, kuris domėjosi tragedijos aplinkybių tyrimu, rašinys. Tyrimas baigėsi buvusiam D.Teresiaus būrio vadui Ernestui Černiui pateiktu kaltinimu. Jis pasodintas į teisiamųjų suolą už tai, kad dėl neatsargumo netinkamai atliko tarnybines pareigas.
„Vyriški dalykai“
Kaip LŽ pasakojo velionio tėvas – garsus tautodailininkas Adolfas Teresius, V.Tutkus atvyko tada pas juos, lydimas kontržvalgybos vado. Kaip manoma šiandien – kai paaiškėjo, kokius parodymus duoda buvę D.Teresiaus tarnybos draugai, tada svečiams labiau rūpėjo velionio tėvų pozicija.
D.Teresiaus tėvas perpasakojęs V.Tutkui, ką jam buvo pasakojęs apie tarnybos KASP „papročius“ sūnus. Neva kartą Klaipėdoje jis su draugu Andriumi J. buvo iškviestas prieš rikiuotę. D.Teresiui liepta draugą „išjungti“ – tokiu būdu tikrintas jo lojalumas. Sūnus teigė negalėjęs taip pasielgti su kelis kartus silpnesniu draugu.
Tačiau teisme paprašius, kad Andrius J. tai patvirtintų, vaikinas to nepadarė. Nors žuvusiojo tėvui atstovaujantis advokatas paprašė, kad teisėja, jam duodant parodymus, išprašytų buvusį jo būrio vadą E.Černį iš salės. Andrius J. tebetarnauja KASP – tik jau Alytaus rinktinėje, į kurią perėjo po draugo žūties. E.Černys – ir toliau eina tas pačias pareigas.
„Tu juk buvai Dovydo draugas!“ – neištvėrė po tokių jo parodymų A.Teresius. Į tai Andrius J. atsakė tik išdavikišku skruostų raudoniu. Anot A.Teresiaus, sūnus jam buvo sakęs, kad jiedu jau buvo apsisprendę dėl būrio vado elgesio su pavaldiniais prašytis į kitą rinktinę. Šiems planams sutrukdė 2008–ųjų rugpjūčio 30–ąją per savanorių lauko pratybas Gaižiūnų (Jonavos r.) poligone įvykusi tragedija.
Išgirdęs, kas neduoda ramybės per pratybas nuskendusio savanorio tėvui, V.Tutkus tada A.Teresiui atsakęs, kad tai vyriški dalykai ir tarnaujant kariuomenėje jų neįmanoma išvengti.
Prieš atversdama bylą, teisėja dar pabandė nukentėjusiuoju pripažintą A.Teresių ir dėl jo sūnaus žūties teisiamą E.Černį sutaikyti. Tokią galimybę šio pobūdžio bylose numato įstatymas. Tačiau A.Teresius pirmiausia norėjo išgirsti tiesą – kad žinotų, už ką turi atleisti. Kol kas jokio civilinio ieškinio jis E.Černiui nepareiškė.
„Esu krikščionis ir nenoriu nešiotis širdyje neapykantos. Be to, kai kurie žmonės jos neverti“, – teigė LŽ A.Teresius dar atiduodant bylą teismui.
Pašnekovas buvo įsitikinęs, kad tragedijos aplinkybes turėjo tirti ne Karo policija. Tačiau kariškiai tyrimo vadžių iš savo rankų nepaleido. Bylą teismui atidavęs prokuroras rėmėsi įvairių kariuomenės padalinių atliktų vidaus tyrimų rezultatais, kuriuos apibendrino kariškių Generalinė inspekcija.
Liudytojai – pavaldiniai
Į liudytojų, kuriuos būtina apklausti teisme, sąrašą taip pat įtraukti tik KASP atstovai. Iš septynių svarbiausiųjų – keturi tebėra E.Černio pavaldiniai. Kiti du jau tarnauja kitose KASP rinktinėse ar būriuose. Vieno, jau atsisveikinusio su šia tarnyba, prisišaukti į teismą nepavyksta.
Netgi tokiomis aplinkybėmis, klausantis jų parodymų teisme, akis badė neįmanoma nuslėpti netvarka rengiant KASP savanorių pratybas. Tačiau LŽ kalbinta tądien su šeima prie Gaižiūnų poligono tvenkinio poilsiavusi ir atsitiktine įvykio liudytoja tapusi vilnietė Violeta Šilinskytė tikino, kad visi šie jaunuoliai tik manipuliuoja situacija, bandydami ją sušvelninti. Todėl ji su vyru būtinai duos parodymus teisme, nors ir žino, kuo rizikuoja – abu tarnauja Lietuvos kariuomenėje. Ji – Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomajame pulke, vyras – vienoje Krašto apsaugos ministerijos tarnyboje.
Nusikalstama savivalė
Visi teisme liudiję buvę D.Teresiaus tarnybos draugai iš KASP Dariaus ir Girėno apygardos 2–osios rinktinės štabo aptarnavimo kuopos žvalgų būrio vienodai pasakojo tik apie tai, kad atėjus prie Gaižiūnų poligono tvenkinio susidurta su nenumatytomis aplinkybėmis. Čia poilsiavo jau minėta vilniečių šeima su penkiais vaikais. Dėl to ir nuspręsta per vandens kliūtį keltis visai kitoje vietoje, negu buvo planuota iš anksto.
Pasak vieno iš liudytojų, per instruktažą minėjęs, kad bus keliamasi į kitą krantą per vadinamąjį apendiksą, kurio plotis – apie 20 metrų, būrio vadas E.Černys staiga persigalvojo. Neva žvalgai privalo laikytis ypatingos konspiracijos. Kaip LŽ teigė V.Šilinskytė, pasirinkta pati giliausia, drumzliniausia ir šalčiausia tvenkinio vieta.
Pagal plotį ji – beveik keturis kartus platesnė (apie 70–80 metrų) už „apendiksą“, nors vandens kliūčiai įveikti būrys buvo pasiėmęs tik 50 metrų ilgio virvę. Nei gelbėjimo valties, kuri buvo būtina, nei gelbėjimosi liemenių jie neturėjo. Vienintelė turėta saugos priemonė buvo iš kuprinių ir palapinsiausčių pačių pasigaminti vandenyje neskęstantys plaustai.
Žadėjo padėti
E.Černiui paklausus, ar yra prastai plaukiančių, rankas pakėlė tik du – D.Teresius ir Andrius J. Tada visi suskirstyti poromis – geriau plaukiantys turėjo padėti plaukiantiems prasčiau.
D.Teresiui paskirtas vado pavaduotojas. Kaip sakė pastarasis, jo porininkui sunkiai sekėsi plaukti net įsikibus į plaustą. Nusiyręs apie 6 metrus, jis nusprendė grįžti atgal.
Tuo metu, kaip teigiama, padėti tiems, kuriems prastai sekasi, iš kito kranto sugrįžo ir E.Černys su savo porininku. Anot liudytojų, vadas įkalbėjo D.Teresių pabandyti dar kartą – tik jau be plausto, jeigu su šiuo per sunku. Tikino, kad bus šalia ir padės.
Visi liudytojai teigė paties esminio tragedijos momento nematę. Tik išgirdę E.Černio šauksmą: „Verskis ant nugaros!“
Kai kurie, atsisukę į jį, dar spėjo pamatyti vandenyje pradingstančią D.Teresiaus galvą. Jų teigimu, vadas buvo per du tris metrus nuo skęstančiojo.
Slėpė teisybę
Tragedija įvyko kažkur ties kelio viduriu, kuo D.Teresiaus tėvui, kurio žiniomis, sūnus visai nemokėjo plaukti, sunku patikėti. Kaip paaiškėjo vėliau, kai buvo iškviesti narai, tvenkinio gylis šioje vietoje – 4 metrai. Protingai parinktas gylis, rekomenduojamas savanorių pratyboms – apie 2 metrus.
D.Teresiaus tarnybos draugai teigia bandę ieškoti vandenyje dingusio draugo patys – apie 10 minučių. Tačiau jų nardymas jokių rezultatų nedavė.
V.Šilinskytės įsitikinimu, nelaimėlį buvo galima išgelbėti, jeigu E.Černio vadovaujami savanoriai net ir esant tokiai situacijai nebūtų tęsę savo žvalgų žaidimo.
Vienas jų (Andrius J.), atbėgęs pas V.Šilinskytę telefono, kad galėtų išsikviesti pagalbą, ir toliau užsispyrėliškai laikėsi konspiracijos. Nežinodamas, nei iš kurio tinklo skambina, nei vandens telkinio pavadinimo, pagaliau sutuoktiniams pasakė, kas įvyko.
Ne visi tylėjo
V.Šilinskytės vyras nurodė, kokioms tarnyboms ir kokiais telefonais reikia skambinti. Tada į pagalbą ieškant dingusiojo vandenyje puolė ir ne per toliausiai valtimi žvejoję du vyrai. V.Šilinskytės teigimu, D.Teresiaus draugai net negalėjo parodyti jiems vietos, kur tai įvyko.
Per beveik metus trukusį ikiteisminį tyrimą minėtų žvejų taip ir nesugebėta rasti. Nors po tragedijos ir jie, kaip V.Šilinskytė su vyru, parašė savo komentarus internete dėl KASP pateiktos informacijos apie įvykusią nelaimę. Jie teigė, kad buvo visai ne taip.
Dėl šios priežasties V.Šilinskytė pati susirado D.Teresiaus tėvą. „Jaučiausi ir tebesijaučiu labai negerai. Tačiau kaip buvo galima padėti ištiktajam nelaimės, jeigu tau niekas nesakė, kas atsitiko? Pati turiu vaikų, todėl buvau įsitikinusi, kad tokiomis beprasmiškomis aplinkybėmis praradus sūnų būtina žinoti tiesą“, – savo pasiryžimą netylėti motyvavo V.Šilinskytė.
Kaltę neigia
25 metų E.Černiui gresia teisės dirbti tam tikrą darbą atėmimas, bauda iki 13 tūkst. litų, areštas nuo 15 iki 90 parų arba laisvės atėmimas iki 2 metų. Tai, kuo jis kaltinamas, priskiriama nesunkiems nusikaltimams. E.Černys savo kaltę neigia.
Teisiamasis linkęs ja dalytis su buvusiu savo kuopos vadu Rimantu Mikėnu. Neva pastarasis neparengė pratyboms reikalingų dokumentų, kuriuose turėjo būti numatytos ir būtinos saugumo priemonės.
Prieš 7 mėnesius į pensiją išėjęs R.Mikėnas atsikirto, kad tai buvo tik trečiosios po jo paskyrimo vadovauti kuopai savanorių lauko pratybos. Po pirmųjų, sužinojęs, kokie su jais atliekami eksperimentai, jis kreipėsi į rinktinės vadą. Šis nuraminęs ir užgarantavęs, kad E.Černys šiuo klausimu yra už jį kompetentingesnis.
Kaltina E.Černys dėl prasto savanorių parengimo pratyboms ir savo pavaduotoją, todėl teismas nusprendė palaukti, kol šis po kelių mėnesių grįš iš misijos Afganistane.
