– Šią savaitę Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas sakė, kad atitraukia pajėgas nuo Ukrainos pasienio. Ar jus nuramino tokios žinios?
– Nė kiek nenuramino, nes panašių tvirtinimų girdėjome ir anksčiau, bet jie nebuvo įgyvendinti. Tačiau tikiuosi, kad šįkart tai tiesa. Karius privalu atitraukti, nes jų buvimas šalia Ukrainos prideda dar daugiau įtampos, kurios ir taip netrūksta. Manęs niekas nenuramins, kol tai nebus padaryta iš tikrųjų.
– Žmonės, ypač Baltijos šalyse, jaudinasi, o kartais netgi bijo Rusijos. Ar tikėjotės ryžtingesnės savo partnerių Europoje, pavyzdžiui, Vokietijos arba Jungtinės Karalystės, pozicijos?
– Neturiu pagrindo abejoti saugumo garantijomis, kurias mums pateikė NATO ir Europos Sąjunga. Prieš 10 metų buvo padarytas teisingas sprendimas prisijungti prie NATO ir ES, tačiau tai nereiškia, kad dabar galima atsipalaiduoti. Laisvė ir taika nėra duotybės. Kai ateina laikas, jas reikia ginti.
Neturiu pagrindo abejoti saugumo garantijomis, kurias mums pateikė NATO ir Europos Sąjunga. Prieš 10 metų buvo padarytas teisingas sprendimas prisijungti prie NATO ir ES, tačiau tai nereiškia, kad dabar galima atsipalaiduoti.
Žmonės jaučia neapibrėžtumą, nes kaimynystėje mato, kaip pažeidžiami tarptautiniai įsipareigojimai. Išties sunku suprasti, ko galima tikėtis. Mums reikia daugiau priemonių psichologiniam saugumui užtikrinti. Neseniai sustiprinta oro erdvės apsaugos misija ir sausumos pratybos, kurias vedė mūsų sąjungininkai, labai padėjo. Nuolatinis pajėgų dislokavimas leistų jaustis dar saugiau. Mes tikrai manome, kad netolimoje ateityje tai įvyks.
– Kodėl toks nuolatinis karių dislokavimas jums ir jūsų kolegoms Estijoje ir Latvijoje atrodo toks svarbus?
– Nes dabar to neturime. Viena iš priežasčių – 1997-ųjų NATO-Rusijos susitarimas, kuriame NATO įsipareigojo nelaikyti „didelių karinių pajėgų naujų narių teritorijose“. Tai buvo vienašalis įsipareigojimas.
Tačiau nuo to laiko Rusija pažeidė visus įmanomus įsipareigojimus, visas įmanomas sutartis. Todėl manau, kad šio aspekto nebereikia paisyti, nes jis buvo aptartas visai kitokiomis aplinkybėmis. Jo tikslas buvo užmegzti partnerystę ir santykius, paremtus tam tikromis vertybėmis, principais ir nacionaliniais įsipareigojimais. Dabar visa tai sugriauta. Kalbant atvirai, jei tai svarbu narių saugumui, jei tai svarbu aljanso saugumui, reikia įsipareigojimus peržiūrėti ir keisti.
Rusija pažeidė visus įmanomus įsipareigojimus, visas įmanomas sutartis.
– Tačiau toks galios demonstravimas ir NATO pajėgų atvedimas į Baltijos šalis – ar tai neatves mūsų prie naujo Šaltojo karo slenksčio?
– Ne! Mes nekalbame apie militarizaciją, apie didžiules NATO karių divizijas. Kalbu apie protingą pajėgų, kurių dabar išvis nėra, lygį. Šis minimalus lygis galbūt priverstų kai kuriuos strategus iš priešingos stovyklos pamiršti savo keistas idėjas apie Europos sienų perbraižymą. Stumdyti Europos sienas XXI amžiuje yra labai labai pavojingas žaidimas. Kartais ir mes turėtume suprasti, kad skambučiai, diplomatiniai pareiškimai apie susirūpinimą arba didžiulį susirūpinimą ne visada efektyvūs. Kartais reikia pasitelkti tokią kalbą, kuri oponentui nepaliktų abejonių. Kaip tik tai ir daroma: duodamos garantijos, stiprinami esami mechanizmai ir papildomos pajėgos. Tai būtų adekvati reakcija.
– Ar Vakarų Europos šalys supranta, ko bijo Lietuva?
– Mes šiuos klausimus aptariame visais formatais – tiek NATO, tiek ES – ir manau, kad mano kolegos supranta vis geriau, kad grėsmė visiškai reali. Ji nėra išsigalvota. Kad turime susirūpinti. Tai, kas nutiko (Ukrainoje), gali pasikartoti ir kitur.
Ne visas pamokas išmokome po karo pietų Kaukaze 2008 metais. Jau buvo precedentų, kai okupuojamos suverenios valstybės, ir jie nebuvo tinkamai įvertinti – o dabar regime pasekmes. Jei nereaguosime šįkart, turėsime dar vieną precedentą dar vienoje vietoje.
Pasirengimas įgyvendinti NATO sutarties 5-ąjį straipsnį nėra provokacija. Manau, kad provokacija buvo dešimt metų nerengti 5-ojo straipsnio pratybų vien todėl, kad kažkas pasakė „o, pernelyg provokatyvu!“
– Sakėte, kad Rusija sulaužė įsipareigojimus. Rusija tvirtina, kad NATO karinės pratybos tiesiog išprovokavo atsaką. Ar mes klimpstame į užburtą ratą?
– Pratybos nėra provokacija. Pasirengimas įgyvendinti NATO sutarties 5-ąjį straipsnį nėra provokacija. Manau, kad provokacija buvo dešimt metų nerengti 5-ojo straipsnio pratybų vien todėl, kad kažkas pasakė „o, pernelyg provokatyvu!“ Tačiau kita pusė tą daro kiekvieną savaitę, netgi dabar, mums kalbantis, ir niekas to nesureikšmina. Mes vėlgi bandome pateisinti savo oponentus labiau nei jie patys. Kartais mane tai trikdo.
– Ar NATO elgiasi pernelyg atsargiai?
– Ji pernelyg atsipalaidavusi, sakyčiau. Nesakau, kad turime elgtis agresyviai – tiesiog norėčiau nuoseklumo: jei ką nors nusprendžiame, turime ir įgyvendinti. Nes jei negerbsime savo pačių sprendimų, tai bus ženklas kitiems taip pat jų negerbti. Ženklas veikti, imtis puolimo. Toks elgesys suprantamas ne kaip mandagumas, o kaip silpnumas. Tą reikia įsisamoninti, nes iki šiol dar nesuvokėme.
– Ar sekmadienio rinkimai Ukrainoje išspręs bent dalį problemų?
– Taip, labai svarbių problemų, nes valdžiai reikia turėti nuolatines šakas. Jei tai bus pasiekta, šalies stabilumui turės lemiamos reikšmės. Viliuosi, kad šie rinkimai įvyks ir jų nesugadins įsibrovėliai iš šalies, kaimyninės valstybės įsikišimas. Dėl to jiems ir iškilo dabartiniai sunkumai.
Mes vėlgi bandome pateisinti savo oponentus labiau nei jie patys. Kartais mane tai trikdo.
– Apvaliojo stalo diskusijos kol kas neatnešė daug naudos. Kokių dar žingsnių galima būtų imtis?
– Diskusijos dar tik prasidėjo. Gerai, kad Ukrainos valdžia pasiruošusi tokioms diskusijoms. Po rinkimų, kai visos nuolatinės valdžios struktūros bus savo vietoje, jie galės perimti visą šalies kontrolę į savo rankas ir įgyvendinti įsipareigojimus: decentralizuoti šalį, parengti konstitucines reformas, užmegzti dialogą su visais ukrainiečiais. Toks yra kelias pirmyn. Svarbu pažymėti, kad visa tai padaryti turi jie patys, o ne pašaliečiai.
– Taigi Europos šalims nevertėtų dalyvauti šiame procese?
– Mes apie tai tariamės. Tačiau ne mes turime nuspręsti už juos. Praėjo tie laikai, kai didelės valstybės spręsdavo mažųjų likimus.
