Liūdnas knygų istorijos puslapis

Leidėjai skundžiasi, kad pernai valdžia juos nuskriaudė labiau nei kurį nors kitą sektorių. Nuo 5 proc. iki 9 proc. buvo padidintas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifas knygoms, neatmetama, jog jis gali išaugti iki 21 proc. Rašytojams mokamas autoriaus atlyginimas buvo apmokestintas valstybiniu socialinio draudimo ir privalomuoju sveikatos draudimo mokesčiu.

Be to, gerokai kirsta per finansavimą. Valstybė praktiškai pusiau nupjovė raštijos paveldo, literatūros, kalbos ir baltistikos institutų bei mokslo įstaigų finansavimą, todėl mažiau atliekama mokslinių darbų, studijų ir tyrimų, rečiau išleidžiama akademinių knygų. Taip pat beveik 4 kartus iki 2,4 mln. Lt sumažinta suma, skirta bibliotekoms, iš kurių jos įsigyja naujų leidinių. Lietuvos leidėjų asociacijos duomenimis, vien 2009 metų pirmąjį pusmetį beveik perpus sumažėjo autorių darbų užsakymų, o knygų leidyklos atleido vidutiniškai ketvirtadalį darbuotojų: redaktorių, vertėjų, knygų maketuotojų. Praktiškai išnaikinta ir parama lietuviškos literatūros sklaidai užsienyje. Todėl išgirdę apie Vilniaus savivaldybės iniciatyvą siekti 2012 metais tapti pasaulio knygų sostine, leidėjai tai priėmė beveik kaip pasityčiojimą.

Pas mus yra 700 poezijos ir 1,5 tūkst. prozos skaitytojų. Visi kiti žiūri televizorių ir sėdi internete.„Kai dėl tos pačios krizės sustojo statybų verslas, valdžia suskubo jį gelbėti: kūrė renovacijos programas ir t. t. O leidybos verslas? Juk permainos palietė visą sektorių: rašytojus, leidėjus, redaktorius, vertėjus, dizainerius, netgi popieriaus gamintojus. Žiūrint, kaip elgiasi valdžia, kyla klausimas, ar leidėjai apskritai dar reikalingi šitoje šalyje?“ – klausė Lietuvos leidėjų asociacijos prezidentė, leidyklos „Tyto alba“ direktorė Lolita Varanavičienė.

Pasak L.Varanavičienės, nemažai leidyklų buvo priverstos sustabdyti ar bent pristabdyti veiklą. Išbalansuota ir platinimo sistema: uždaromi kai kurie knygynai, likę didina knygų antkainį, todėl kyla galutinė knygos kaina, kuri atbaido dar daugiau pirkėjų, o nuo to vėl kenčia leidėjai. Anot pašnekovės, komercinės, negrožinės, populiariosios literatūros knygas įmanoma pelningai leisti ir be valstybės teikiamų lengvatų. Tuo tarpu rimtosios literatūros pasirinkimas pastaruoju metu darosi seklesnis, nes leidyklos leidžia tik tas knygas, dėl kurių yra tikros, kad jas išparduos. Tik didelės leidyklos dar gali išleisti kokią nors rimtesnę knygą pelningųjų sąskaita.

Mokesčių netvarka

Rašytojų sąjungos pirmininkas, poetas Jonas Liniauskas labiausiai piktinosi mokesčių pertvarka, kurią vadina tiesiog netvarka.

„Atrodo, būtų paprasta – paėmei 50 proc. bet kokio uždarbio, o paskui tegul Mokesčių inspekcija ar Finansų ministerija dalija, kiek pervesti į pensijų, kiek – į sveikatos draudimo ar kitus fondus. O dabar privelta tų mokesčių ir jų procentų. Kiekvieną akimirką galime būti apkaltinti, kad nesumokėjome kokio nors mokesčio, kurie yra skirtingų tarifų, o vienus moka darbdavys, kitus turi pats žmogus, ir taip toliau“, – kalbėjo rašytojų atstovas.

Pasak J.Liniausko, dėl šios painiavos autoriai net atsisako rašyti knygas. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai rašytojai perduoda autoriaus teisės savo vaikams, kad šie gautų pinigus už kūrinius.

Anot Rašytojų sąjungos vadovo, naujoji mokesčių tvarka išgąsdino ir leidėjus. „Išeina, kad paprasčiausias variantas leisti visokias užsienyje sukurtas knygas. Pavartykite kokias nors vaikiškas knygas: kažkur nupieštos, o tada išverstos į lietuvių, latvių, estų kalbas. Todėl autorinė

Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Į Lietuvą atkeliauja elektroninių knygų skaityklės.

lietuvių literatūros pusė silpnėja“, – mano J.Liniauskas.

Tiesa, poetas sutiko, jog ne visos rašytojų problemos susijusios tik su mokesčių pakėlimu ar sunkmečiu. Visų pirma šalyje maža literatūros rinka: „Pas mus yra 700 poezijos ir 1 500 prozos skaitytojų. Visi kiti žiūri televizorių ir sėdi internete.“ Anot jo, leidyklos Lietuvoje turi daugiau teisių nei rašytojai ir tuo naudojasi – jos netgi kontroliuoja valstybės rašytojo kūrybai remti skirtą paramą. Rašytojų atstovas guodėsi, kad „niekas nesugeba sumokėti normalaus honoraro“.

„Nerasime nė vieno dainininko, kuris dainuotų už ačiū, aktoriaus, kuris vaidintų už ačiū. O rašytojai už ačiū dirba. Kai pakviečia kokiame nors vakare paskaityti eilėraščių, niekas net nesiruošia mokėti, dažnai ir kavos nepasiūlo. Rašytojas nuo Sąjūdžio laikų yra šauklys tribūnoje“, – svarstė J.Liniauskas.

Bandys tartis su valdžia

L.Varanavičienė netiesiogiai patvirtino, kad profesionalūs grožinės literatūros rašytojai Lietuvoje negali džiaugtis didelėmis pajamomis. Pasak jos, viršyti užsienio grožinės literatūros autorių kūrinių nešamas pajamas daugiausia galimybių turi lietuvių autoriai, rašantys negrožinę literatūrą.

„Žmonės savais pasitiki labiau – juk lietuvis apie taupymą Lietuvoje nusimano labiau nei koks nors šveicaras. Pastaruoju metu, ypač per Kalėdas, buvo populiarios kulinarijos knygos: Nomedos, Beatos Nicholson. Nereikia manyti, kad šios nuostabios moterys žino kažkokių ypatingų receptų, žmonės paprasčiausiai perka knygas dėl pačių jų asmenybių. O grožinės literatūros tiražai ne tokie, kaip norėtųsi. Sakyčiau, Lietuvoje dabar eseistikos amžius, bet šios knygos perkamos ne tiek, kiek jos vertos“, – kalbėjo leidyklos vadovė. Ji pridūrė, jog žmonės suskumba pirkti knygas, kai tik sumažinamos jų kainos.

Ieškodamos taupymo būdų, leidyklos vis dažniau leidžia knygas plonais viršeliais. L.Varanavičienė aiškino, jog anksčiau buvo stengiamasi spausdinti knygas kietais viršeliais galvojant apie bibliotekas. Esą leidiniai plonais viršeliais labai greitai nusidėvi, o bibliotekos neturi pinigų joms perrišti.

Leidyklų asociacijos atstovė tikisi, kad bent pavyks įtikinti valdžią nebedidinti lengvatinio PVM knygoms. Kol kas jo didinimas iki 21 proc. laikinai sustabdytas iki šių metų pabaigos. „Po knygų mugės grįšime prie savo problemų. Bandysime įtikinėti valdžią, kad visai uždaryti šitą sektorių būtų neprotinga“, – sakė L.Varanavičienė.

Popierius prieš ekraną

Be jau išvardytų bėdų, tradicinėms knygoms kasama dar viena duobė – į Lietuvą atkeliauja pasaulyje populiarėjančios elektroninės knygos. Jos parsiunčiamos ir skaitomos per specialias elektronines skaitykles. Nuo paprasto kompiuterio monitoriaus skaityklės skiriasi savo ekranu, kuriame naudojama e.rašalo technologija. Dėl jos skaitytojai mato kokybišką tekstą, jis nevargina akių, galima skaityti net tiesioginiams saulės spinduliams krintant ant ekrano. Pasak e.knygų parduotuvės internete skaityklė.lt vieno iš kūrėjų Deivido Talijūno, skaityklės taupo vietą: į 200 gramų sveriantį daiktą galima sudėti 1 000 knygų. Be to, jos gaunamos akimirksniu, tai ypač aktualu norint parsisiųsti leidinį iš užsienio. Dar svarbiau – yra daugybė nemokamų e.knygų, o mokamos – kur kas pigesnės nei popierinės. Pirmąją knygų mugės dieną skaityklė.lt pristatė keletą lietuviškų e.knygų. Pasak D.Talijūno, jos kainuoja 30–50 proc. mažiau nei popierinės. Tiesa, prieš tai teks pakloti bent pusę tūkstančio litų už pačią skaityklę.

Knygų mugėje įmonė „Globaltus“ kvietė leidėjus, knygų autorius ir skaitytojus susipažinti su e.skaityklėmis. Nors tikslių skaičių nėra, galima spėti, jog šiuos įrenginius Lietuvoje jau turi keli šimtai žmonių. Ir „Globaltus“ direktorius Tomas Paplauskas, ir D.Talijūnas sutiko, jog e.knygų rinka Lietuvoje dar neegzistuoja – ji kaip tik dabar kuriama. Pašnekovai pasakojo, jog anksčiau leidyklos į e.knygas žiūrėjo arba skeptiškai, arba kaip į konkurentes. Tačiau dabar leidėjai vis dažniau domisi bendro darbo galimybėmis. „Matome galimybę teikti leidykloms įvairias paslaugas: diegti e.knygų apsaugą nuo piratavimo, organizuoti jų pardavimą, knygų ir autorių rinkodarą internete. Mes nežadame patys leisti knygų“, – tvirtino D.Talijūnas. Tarp skaityklė.lt parduodamų e.knygų – kelių skirtingų lietuviškų leidyklų kūriniai.

Rimtosios literatūros pasirinkimas pastaruoju metu darosi seklesnis, nes leidyklos leidžia tik tas knygas, dėl kurių yra tikros, kad jas išparduos.„Neaišku, ar žmonės norės mokėti už oru atskriejantį kūrinį. Legaliai leidžiamos e.knygos nekainuos 2 litų. Skaityklės turbūt naudingos žinynams, žodynams, mokslinei literatūrai. Dėl grožinės nežinau. Bet jei mūsų popieriniai tiražai dar kris, tada bus visai prastai su leidyba“, – liūdnai kalbėjo L.Varanavičienė.

J.Liniauskas taip pat gana skeptiškas. „Galbūt tos e.knygos išpopuliarės, kai po kokių 50 metų atsiras ta karta, kuri išvis nežinos, kas yra biblioteka, kas yra knyga, niekas nebemokės rašyti ir skaityti kitaip nei ekrane. Bet šiaip knygos neišnyks. Pagalvokite apie skaitymo malonumą: ir popierius, ir iliustracija, ir kvapas, ir skonis, ir lytėjimas, gali atsivertęs vėl perskaityti iš pradžios. O tos naujos technologijos keičiasi ir keičiasi. Man atrodo, kur kas populiaresnės yra įgarsintos knygos. Žmonės važiuoja į kelionę ir klausosi“, – svarstė Rašytojų sąjungos pirmininkas.

„Žmonės sako, kad jiems maloniau laikyti popierių. Tačiau klausimas: kas svarbiausia knygoje: ar popierius, ar turinys? Svarbiausia yra turinys. Kadaise egzistavo rankraštis, vėliau atsirado J.Gutenbergo spausdinimo metodas. Ateina naujos technologijos ir viską pakeičia. Galų gale e.knygos – daug ekologiškesnės. Perskaitei popierinį žurnalą ir išmeti, o su e.skaitykle to nereikia daryti. Be to, e.knygos nenusidėvi“, – kitokį požiūrį dėstė T.Paplauskas.

Kad ir kaip ten būtų, J.Liniauskas išsaugojo lašą optimizmo. „Lietuvoje visi yra poetai. Kas nėra rašęs? Jaunųjų filologų konkursui vėl daugiau kaip 100 darbų iš visos šalies atkeliavo. O tai tik 9–12 klasių moksleivių kūriniai ir tik tiek, kurie laimėjo savo turus. Įsivaizduokite, kiek kasmet eilėraščių parašoma“, – sakė poetas.