Margarita Jankauskaitė: Lietuvoje giliai tikima, kad vyras turi teisę kontroliuoti moterį

– Kokios yra smurto prieš moteris šaknys – ar tai giluminės tam tikrų žmonių psichologinės, elgesio problemos, ar tai visuomenės liga, ar galbūt galios santykių išraiška?

– Smurtas prieš moteris pirmiausiai susijęs su struktūrine lyčių nelygybe, tai yra kultūroje labai stipriai įsišaknijusiu įsitikinimu, kad vyras turi teisę kontroliuoti moterį. Geras pavyzdys – įvairūs pasakymai, pavyzdžiui, „Vyras šeimos galva, moteris – kaklas“, įsivaizdavimas, kad vyras yra šeimos maitintojas, o dirbanti moteris tik šiaip prisideda prie bendro biudžeto.

Be to, moterų ekonominė autonomija yra daug prastesnė nei vyrų – labai dažnai moterys ekonomiškai priklauso nuo vyrų. Tai lemia struktūrinės priežastys: Lietuvoje už vienodos vertės darbą vyrams mokamas apie 20 proc. didesnis atlyginimas. Dargi mūsų visuomenėje tvirtas įsivaizdavimas, kad moteris turi rūpintis vaikais, o vyras gali to nedaryti. Taigi neretai moterys iškrinta iš darbo rinkos dėl motinystės pareigų, taip vėliau apsunkindamos savo integraciją į darbo rinką.

Galiausiai šalyje paplitęs įsivaizdavimas, kad smurtas šeimoje yra ne vastybės reikalas, bet privati problema. Lietuvoje iki šiol nėra įstatymo, kuris įvardytų smurtą prieš moteris šeimoje kaip nusikaltimą. Pasiūlytame įstatymo projekte šis reiškinys įvardijamas kaip visuomenei poveikį darantis elgesys, tačiau tiesiai šviesiai nepasakoma, kad tai yra nusikaltimas.

Apskritai įsivaizduojama, kad smurto auka pati turi būti atsakinga, kaip bus išspręsta problema: jeigu jai nepatinka, kai ją muša, ji pati turi ieškoti prieglobsčio. Lietuvoje infrastruktūra apskritai nėra taip išplėtota, kad kiekviename Lietuvos kampelyje pagalbos galėtų sulaukti moteris, kuriai ji reikalinga.

– Ar šalyje yrastatistika, kiek moterų kasmet patiria fizinį ar psicholiginį smurtą?

– Praėjusių metų Policijos departamento duomenimis, kas ketvirtas iškvietimas į namus buvo susijęs su smurtu šeimoje. Iš viso praėjusiais metais gauta per 40 tūkst. iškvietimų dėl smurto, vadinasi, apie 10 tūkst. iš jų buvo smurto prieš moteris atvejai.

Neabejoju, kad visi šie iškvietimai buvo susiję su fiziniu smurtu, nes mes dar nelabai identifikuojame psichologinį smurtą. Jei pora susiginčijo ir kažkas truputį pakėlė balsą, tai nėra psichologinis smurtas. Psichologinis smurtas yra tada, kai bauginama, o bauginti galima net nepakėlus balso.

Pamenu vieno specialisto iš Lenkijos pateiktą pavyzdį iš savo praktikos. Jis veda seminarus, kurių metu koreguojamas smurtinis elgesys. Specialistas pasakojo apie vieną policininką, tvirtinusį, kad jis namuose nesmurtauja. „Aš ateinu, ranka atmetu švarko skverną, tuomet uždedu ranką ant klubo, prie pistoleto ir jinai žino, kur yra jos vieta“, – taip savo elgesį aiškino vyras. Taigi nebūtina rėkti. Jei žmogus ateina su ginklu ir tau žvilgsniu ar rankos judesiu leidžia suprasti, kuo tau viskas gali baigtis, o tu gyveni nuolat bijodama ir verčiama kaip nors elgtis... Paprastai smurtautojams būdingas klasikinis elgesys – savo aukų izoliavimas nuo socialinės aplinkos. Iš pradžių jie izoliuoja auką nuo draugų, tuomet nuo artimųjų, giminių. Galiausiai moteris lieka visiškai vieniša ir smurtautojas tampa vieninteliu žmogumi, su kuriuo ji palaiko glaudesnius ryšius.

Smurtas prieš moteris pirmiausiai susijęs su struktūrine lyčių nelygybe, tai yra kultūroje labai stipriai įsišaknijusiu įsitikinimu, kad vyras turi teisę kontroliuoti moterį.Dar viena taisyklė – tai cikliniai smurto proveržiai. Po smurto ateina atgailos momentas, kai smurtautojas pasidaro saldesnis už medų, atgailauja, prisiekia daugiau niekada taip nebesielgsiantis. Tačiau tai taip pat yra kontrolės išraiška: geru elgesiu smurtautojas priverčia moterį juo patikėti ir vėl daryti taip, kaip jis nori. Tai užburtas ratas, o dėl ekonominės krizės, kai nemažai vyrų neteko darbo ir pradėjo jaustis nebekontroliuojantys išorinės situacijos, ši problema dar paaštrėjo.
 

– Neretas stereotipas, kad prieš moteris smurtauja mažesnio išsilavinimo, žemesnio socialinio sluoksnio vyrai. Ar tikrai taip yra? Gal aukštesniuose socialiniuose sluoksniuose smurtas tiesiog yra rafinuotesnis?

– Smurtas prieš moteris nesusijęs su finansiniais ištekliais. Tai kontrolės problema. Smurto atvejų užfiksuojama tiek tarp mažas, tiek tarp dideles pajamas turinčių žmonių. Netgi galima teigti, kad vyrų, atstovaujančių aukštesniam socialiniam sluoksniui, smurtas yra rafinuotesnis ir žiauresnis. Pavyzdžiui, smurtaujantį Jurgelį į vietą pastatytų ir jį pagąsdinęs policininkas. Tačiau jei žmogus užima aukštą postą, jis turi įtaką ir gali terorizuoti ne tik žmoną, bet ir žmones, mėginančius jai padėti. Tarkim, vyras yra įtakingas žmogus miestelyje ir gerai sutaria su policijos viršininku. Kur  tokiu atveju gali kreiptis smurtą patirianti moteris? Buvo ne vienas atvejis, kai turtingi vyrai uždarydavo moteris namuose ir neleisdavo joms peržengti namų kiemo slenksčio. Niekas net nežinojo, kas tuose namuose vyko.

Dažnai žmonės sako: „Ai, čia alkoholis kaltas.“ Iš tiesų smurtas yra susijęs su kontrolės poreikiu. Vyras mano, kad turi teisę kontroliuoti, ir, kai jam atrodo, kad ta kontrolė slysta jam iš rankų, iš pradžių panaudoja galbūt psichologinį smurtą, tačiau vėliau pereina prie fizinio. Alkoholis čia niekuo dėtas. Kad ir koks girtas žmogus būtų, jis labai aiškiai atsirenka, kur gali nueiti ir ką primušti. Jis juk neina pas kaimyno žmoną muštis. Jis ateina ir primuša savo žmoną.

Tam, kad išspręstume šias problemas, privalo būti pakeistos atgyvenusios lyčių normos, kai vyrai žiniasklaidoje pateikiami kaip kieti džeimsai bondai ir kai eskaluojamas jėgos kultas. Šiuo metu nekalbama apie tai, kad globa yra visiškai natūrali vyriškumo sampratos sudėtinė dalis.

– Kiek įtakos lyčių lygybės, lyčių santykių problemoms turėjo Lietuvos priklausymas buvusiai Sovietų Sąjungai?

– Nemanau, kad smurto prieš moteris mastui įtakos turėjo priklausymas Sovietų Sąjungai. Tai yra visuotinė problema, kuriai labai daug dėmesio skiria Jungtinių Tautų Organizacija. Smurtą patiriančių moterų skaičius yra didelis visame pasaulyje.

Praėjusiais metais Islandijoje, kuri pirmauja pasaulyje lyčių lygybės požiūriu, moterys susirinko į visuotinį mitingą, taip norėdamos atkreipti dėmesį į labai paplitusį smurtą prieš moteris. Europoje smurtą vidutiniškai patiria kas trečia ketvirta moteris. Tuo tarpu valstybėse, kurios yra labiau patriarchalinės, šie skaičiai didesni – čia buitinį smurtą patiria net 40–50 proc. moterų.

Pavyzdžiui, subsaharinėje Afrikoje labai paplitęs moterų, ypač paauglių mergaičių, žaginimas. Taip pat ir lytinių organų apipjaustymas. Taigi visose šalyse yra sava specifika.

Lietuva paveldėjo patriarchalinę kultūrą, todėl mūsų šalyje egzistuoja smurtas prieš moteris. Tai akivaizdžiai atsispindi lietuviškoje tautosakoje. Vienas iš puikių pavyzdžių – kaip iš marčios buvo vejamas velnias: ant nugaros pririšama katė ir aiškinama, esą ne moteris, bet katė yra mušama. Arba dažnai girdimi pasakymai: „Jos pačios labui taip elgiuosi“, „Nereikėjo provokuoti, tai nebūtų sulaukusi tokio elgesio“ ir pan.

– Kaip, kalbant apie smurtą prieš moteris, Lietuva atrodo kitų šalių kontekste, kalbant apie pagalbą tokioms moterims?

– Problema ta, kad Lietuvoje valstybės mastu smurtas prieš moteris nėra pripažįstamas kaip problema. Nėra įstatymo, kuris konstatuotų, kad tai yra nusikaltimas. Jeigu tai, kaip buvo iki šiol, kad tai yra tavo privati problema, vadinasi, nėra ir pakankamo dėmesio, kad tie mastai būtų ištirti ar tai, kokio pobūdžio yra smurtas.

Vyrų gyvenimo trukmė Lietuvoje yra 12 metų trumpesnė už moterų. Tačiau ne todėl, kad vyrai biologiškai negalėtų gyventi ilgiau, o todėl, kad jie labai jauni žūsta.Pavyzdžiui, visuomenė faktiškai nėra informuota, kad Lietuvoje yra ypač paplitęs ekonominis smurtas prieš vyresnes moteris. Vienišos vyresnio amžiaus močiutės yra reketuojamos vaikų. Jie atiminėja iš jų pinigus arba mėgina priversti pervesti turtą ir įvairiai kitaip manipuliuoja. Mes apie tai visiškai nekalbame. Valstybės mastu net nėra intereso apie tas problemas garsiai kalbėti.

– Kokios tokio valdžios pasirinkimo priežastys?

– Mūsų valstybei trūksta rimto požiūrio į lyčių lygybę. Čia dažniausiai veiksmų imamasi dėl to, kad to reikia Briuseliui. Vyrauja nuostata, kad jei Briuselis paprašė kažkokių duomenų „na, tai parodysime“. Šalyje suvokiama, kad moterys reikalingos kaip kvalifikuota darbo jėga – jos sudaro 61 proc. visų asmenų, turinčių aukštąjį išsilavinimą.

Į moterų integraciją galima žiūrėti dvejopai: vienas požiūris yra, kad „reikalinga darbo jėga ir todėl mes paimsime moteris“, ir visai kitas požiūris, kad „moterims tiesiog būtina turėti galimybes integruotis į darbo rinką, nes kitaip jos niekada netaps lygiavertėmis visuomenės narėmis“.

Lietuvoje nesuvokiama, kad lyčių lygybė visuomenei reikalinga ne tam, kad įtiktume Briuseliui, bet tam, kad visų gyvenimas būtų visavertiškesnis. Patriarchalinė lyčių sistema kenkia ne tik moterims, ji daro labai didelę žalą ir vyrams. Jų normatyvinis vyriškumas spaudžia juos būti kietais vyrukais, nuolat viską kontroliuoti aplinkui. Jei vyras yra ne toks mačo, kaip tikisi visuomenė, jei jis yra jautresnis, subtilesnis, toks vyras yra stigmatizuojamas.

Vyrų gyvenimo trukmė Lietuvoje yra 12 metų trumpesnė už moterų. Tačiau ne todėl, kad vyrai biologiškai negalėtų gyventi ilgiau, o todėl, kad jie labai jauni žūsta. Juk berniukų visur gimsta daugiau, tačiau kažkuriuo metu visuomenėje daugiau yra moterų. Švedijoje šis apsikeitimas įvyksta 60–65 metų amžiaus grupėje. Lietuvoje – 29–35 metų amžiaus grupėje. Tai rodo, kaip visa sistema, kurioje mes gyvename, kaip yra įsivaizduojami lyčių vaidmenys, paveikia eilinio vyro gyvenimą.

Pas mus labai dažnai teigiama: „Vargšai Švedijos vyrai, ten dėl feminizmo perlenkia, jie užspausti, nelaimingi.“ Bet švedai vyrai gyvena žymiai ilgiau, jie rizikuoja būti nužudyti arba nukentėti nuo kitų vyrų 7–8 kartus mažiau nei, pvz., JAV, kur vyriškumo samprata taip pat yra labai tradicinė.

– Kokios šalys Lietuvai galėtų būti pavyzdys kovojant su smurtu prieš moteris?

– Neseniai visus maloniai savo įstatymu nustebino Ispanija. Tai įstatymas, ginantis moteris prieš smurtą, kuriame numatytos labai kompleksiškos priemonės: iškeldinimas, specializuoti teismai, nagrinėjantys tik šias problemas. Juose teisėjai dirba su visa specialistų komanda, todėl sprendimai priimami labai greitai – per 32 valandas. Ne taip, kaip pas mus, kai moteris negali išsiskirti net per trejus metus. 

Be to, smurtavęs žmogus įtraukiamas į duomenų bazę ir tuomet, jei po kurio laiko jis vėl smurtauja, šis žmogus imamas traktuoti kaip recidyvas, t. y. teigiama, kad pirmasis jo smurto protrūkis nebuvo atsitiktinis. Tuomet griežtėja sankcijos.

Pavyzdys galėtų būti ir Austrija, kur visa sistema funkcionuoja labai puikiai. Šioje šalyje taip pat labai gerai išplėtotas nevyriausybinis sektorius, čia ne pati auka turi eiti ieškotis pagalbos, bet pagalba atkeliauja pas auką. Austrai viską sprendžia labai kompleksiškai.

Anglijoje labai išplėtotas pagalbos seksualinės prievartos aukoms tinklas. Taigi tikrai nereikia bandyti išrasti dviračio. Reikia tiesiog norėti padaryti taip, kad sistema veiktų. Lietuvos atveju vieno įstatymo neužtektų. Kartu reikėtų pakeisti kitus įstatymus. Valstybė turėtų prisiimti pozityvią pareigą ginti silpnesniąją pusę.