Medininkų tragedijos klaustukai

Nepriklausomybę paskelbusioje Lietuvoje 1990-ųjų spalį įsteigus Muitinės departamentą ir Pasienio apsaugos tarnybą, pradėti kurti muitinės ir pasienio postai. Juose dirbančius beginklius pareigūnus nuolat puldinėjo Sovietų Sąjungos kariškiai ir Vidaus kariuomenės ypatingos paskirties milicijos būrio (OMON) atstovai. Jie degindavo ir dažydavo statybininkų vagonėlius, kuriuose buvo įsikūrę Lietuvos pareigūnų postai, gąsdindavo, kad nušaus, terorizuodavo, mušdavo lietuvių pareigūnus, tačiau nežudydavo.

„Mūsų vyrai buvo ištvermingi, žinojo, kad be galo svarbus dalykas valstybei išlaikyti savo buvimą ant sienos. Jie buvo pareigos žmonės ir grįždavo į tą patį sudegintą postą, vėl ėjo tarnybą, nežinodami, kas bus po savaitės. Ir tas sienų karas iš vienos pusės tęsėsi, bet be aukų. O paskui – štai, prasidėjo aukos“, – prisiminė Nepriklausomybės aušros faktinis Lietuvos vadovas, dabar – Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis. 

Mūsų vyrai buvo ištvermingi, žinojo, kad be galo svarbus dalykas valstybei išlaikyti savo buvimą ant sienos. Jie buvo pareigos žmonės ir grįždavo į tą patį sudegintą postą, vėl ėjo tarnybą, nežinodami, kas bus po savaitės. Ir tas sienų karas iš vienos pusės tęsėsi, bet be aukų. Tačiau 1991 metų gegužės 19 dieną Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje tarnybos metu nušautas Krakūnų pasienio posto pamainos viršininkas Gintaras Žagunis. 1991-ųjų liepos 31 dienos paryčiais, iš Rygos, kaip teigia Lietuvos prokurorai, atvykę Sovietų Sąjungos represinių struktūrų likučių – ypatingos paskirties milicijos būrio (OMON) – nariai nužudė 7 Medininkų poste budėjusius muitininkus ir policininkus: Antaną Musteikį, Stanislovą Orlavičių, Algimantą Juozaką, Mindaugą Balavaką, Juozą Janonį, Algirdą Kazlauską. Gyvas, bet prie vežimėlio prikaustytas liko tik muitinės inspektorius Tomas Šernas. Tai įvyko praėjus vos porai dienų nuo 1991 metų liepos 29-ąją pasirašytos Lietuvos ir Rusijos sutarties, kurioje pripažintas Lietuvos suverenitetas, likus kelioms savaitėms iki pučo Maskvoje, kuriame SSRS norėjusios išsaugoti jėgos patyrė lemiamą pralaimėjimą. 

„Tada buvo galima galvoti, kad tai yra kerštas, kad jiems jau taip nesisekė išlaikyti Lietuvą priklausomą Sovietų Sąjungai, mat tiktai trūko visiško pripažinimo, nors neformalaus pripažinimo buvo jau labai daug. O štai pati Rusija pripažįsta. Demokratinė Rusija, prezidentas Borisas Jelcinas su savo Vyriausybe pasirašo šitą sutartį. Labai galima manyti, kad tie įsiutę imperininkai, ar gavę įsakymą iš aukščiau ar tiesiog gavę leidimą, ar tokio paties galvojimo žmonės, kurie ginkluoti siautėdavo, jie dabar peržengė ribą ir išžudė: „vat vis tiek parodysim, kas šeimininkas!“. Tai toks motyvas irgi galėjo būti, bet niekas to neįrodys, išskyrus datų artumą. O Michailas Gorbačiovas (tuometinis Sovietų Sąjungos prezidentas – aut. past.) vis tiek melavo, kad jo šalis niekuo dėta, čia yra Lietuvos ir Baltarusijos konfliktas. Jis tai sakė kalbėdamas viešai greta, sėdint Amerikos prezidentui George'ui Bushui. Kažkas esą įvyko tarp Lietuvos ir Baltarusijos, nors Baltarusijos dar nebuvo – mes traktavom tą sieną kaip Lietuvos sieną su Sovietų Sąjunga“, – kalbėjo V.Landsbergis. 

Teisėsaugai – kritikos strėlės 

V.Landsbergis sako vertinąs prokurorų darbą tiriant Medininkų įvykius labai prastai. Esą teisėsauga ne kartą Lietuvoje buvo sulaikiusi keletą Rygos OMON'ininkų: Sergejų Parfionovą, Igorį Gorbanį ir keletą kitų. Tačiau net netikrinę duomenų pareigūnai pasitenkindavo jų paaiškinimais, esą jie su žudynėmis Medininkuose niekaip nesusiję. Nors bent dalį sulaikytųjų buvo galima teisti už kitus nusikaltimus, padarytus Lietuvos pasienyje. 

Aš manau, kad tai neveiklumas. Jau sovietų čekistai nepaleistų nė per centimetrą su tokiu įkalčiu.Anot profesoriaus, ir dabar kartais susidaro įspūdis, kad laukiama, kol kitąmet paskutinę liepos dieną byloje sueis senatis ir ją bus galima nutraukti. Buvęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas svarstė, jog tokį prokurorų elgesį galėjo lemti įvairios priežastys: pradedant senomis pažintimis, baigiant drąsos stoka. „Tau gali atkeršyti, jeigu tu per griežtai imsiesi, tave patį gali iš už kampo nušauti. Gali būti visko. Sakysim, buvo suimti buvę OMON'inkai per susirėmimą su mūsų pareigūnais ir pas juos buvo rasti Medininkuose nužudytųjų ginklai. O jie pasakė: mes nežinom, kažkur sandėlyje radom. Ir viskas. Galima bet kokį plepalą pasakyti ir užtenka, klausimo nebėra. Aš manau, kad tai neveiklumas. Jau sovietų čekistai nepaleistų nė per centimetrą su tokiu įkalčiu“, – piktinosi politikas. 

Tuo tarpu Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras Algimantas Kliunka tvirtino vertinąs dabartinę situaciją kaip teisėsaugos laimėjimą. Vieno įtariamojo – Konstantino Nikulino, anksčiau turėjo Michailovo pavardę – byla pasiekė teismą, jis laukia verdikto Lukiškėse. Dėl kitų įtariamųjų – A.Laktionovo, A.Ryžovo ir Č.Mlyniko išduotas Europos Arešto orderis. Tačiau jų neišduoda Rusija. 

„Mane stebina tas sumenkinimas. Mums pavyko niekam nepadedant, nebendradarbiaujant, įtariamiesiems esant užsienyje, tame tarpe – Rusijoje, patvirtinti iškeltą versiją, atskleisti nusikaltimą ir surinkti duomenis. Tai didelis pasiekimas. Mes nesame dievai ir kažkodėl nepagrįstai mėgstama sakyti, kad prokuratūra bejėgė. Bet yra valstybių konstitucijos, yra sutartys, kad neišduodami piliečiai, mes negalime to pakeisti“, – kalbėjo prokuroras.  

Viltis – gyva 

Pasak V.Landsberio, vienintelė viltis, kad Medininkų istorijoje bus įvykdytas teisingumas – jeigu „bus palaužtas prokurorų pasipriešinimas dėl bylos perkvalifikavimo į karo nusikaltimą.“ Tuomet esą senaties grėsmė išnyktų. Dabar byla tiriama kaip kelių asmenų nužudymas.  

Mūsų senatis yra ne nusikaltimams, ne byloms, o asmenims, o asmenims nusikaltimų senatys nutrūksta, jeigu, pavyzdžiui, jie padaro naują nusikaltimą. Kiti įtariamieji yra padarę nusikaltimą.A.Kliunka tikino, jog „nieko nereikia kalbėti apie senatį“. Esą yra visokių teisinių niuansų, kurie leistų pratęsti bylos tyrimą. „Mūsų senatis yra ne nusikaltimams, ne byloms, o asmenims, o asmenims nusikaltimų senatys nutrūksta, jeigu, pavyzdžiui, jie padaro naują nusikaltimą. Kiti įtariamieji yra padarę nusikaltimą“.

Prokuroro teigimu, svarstoma ir galimybė perkvalifikuoti bylą, bet susiduriama su įvairiais teisiniais niuansais ir trukdžiais. Tačiau A.Kliunka pabrėžė, jog nepaisant to, kaip byla traktuojama, jos aplinkybių tyrimas vykdomas taip pat.  

V.Landsbergis reziumavo, kad Medininkų byla „pirmiausiai teisingumui svarbi“: „Ką tai reiškia? Kaip turi jaustis našlaičiai, našlės, tos šeimos, kurios skaito kažkokius plepalus, niekalus, makaronus? Galų gale tai buvo nužudyti šeimų maitintojai. Ta šalis, kurios kareiviai tą įvykdė, turėtų išmokėti kokias nors kompensacijas“. 

Pasak profesoriaus, reikia turėti vilčių, kad situacija pasikeis kartu su naujuoju generaliniu prokuroru Dariumi Valiu: „Tiktai galima įsivaizduoti, kad jisai gana vienišas. Būtų gerai, kad Generalinėje prokuratūroje atsirastų sąjūdininkų, kurie norėtų kitokios teisėtvarkos, kitokios Lietuvos, nesilaikytų už rankų susikibę, kad tik viskas liktų po senovei“