Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Menotyrininkė: puošdamosi moterys gudraudavo visais laikais

Mergina demonstruoja tautinį kostiumą, būdingą Mažajai Lietuvai.
Aurelijos Kripaitės nuotr. / Mergina demonstruoja tautinį kostiumą, būdingą Mažajai Lietuvai.
Šaltinis: Lrt.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Visais laikais moterys, norėdamos būti gražios, pagudraudavo, tad plaukams Lietuvos kaime ir anksčiau būdavo skiriama daug dėmesio, sako menotyros mokslų daktarė Teresė Jurkuvienė. „Jie buvo plaunami ir skalaujami įvairiausiomis žolelėmis, kad būtų kuo vešlesni. Jei vis tiek buvo silpni, buvo visokiausių gudrybių, kaip išpūsti kasas. Pavyzdžiui, prisipinti į plaukus vilnonių siūlų, kaspinų“, – pasakoja menotyrininkė.

Jos teigimu, kaimas, nors ir pavėluotai, visada stebėjo miesto madas: „Jei atsiverstume kokį XIX a. mados leidinuką, atrastume beveik visus tuo metu naudotus puošybos būdus ir nešiotus sukirpimus, kurie, vėluodami 20–30 metų, ateidavo ir į kaimą. Beje, Aukštaitija ir Dzūkija nuo pasaulinių madų buvo labiau atsilikusi. O žemaičiai ar suvalkiečiai vienu kitu dešimtmečiu juos lenkė.“

– Be galvos apdangalo moters, ypač ištekėjusios, apranga, kaip ir tautinis kostiumas, negalimas?

– Moteriškas kostiumas be galvos apdangalo, be abejo, yra ne visas. Tai prastas sprendimas ir estetiniu aspektu, nes visa figūra atrodo neproporcingai. Kaimo kultūroje galvos apdangalas buvo labai svarbus, nes rodė moters ir socialinę, ir šeiminę padėtį. Be to, tai buvo viena pagrindinių puošmenų, nes šukuosena ištekėjusiai moteriai apskritai buvo nelabai svarbi, paprotys draudė jai rodytis vienplaukei. Merginoms tai buvo galima, bet Lietuvoje palaidi plaukai nebuvo „praktikuojami“. Kitose šalyse – įvairiai. Labai įdomu, kad su moters plaukais susiję ypač daug prietarų ir burtų. Kaime plaukai buvo dengiami ir dėl to, kad per plaukus ir pati moteris galėjo būti paveikta, ir pati veikti kitus, žinoma, ir neigiamai. Kaip šukuotis ir kaip dengti galvą, buvo žiūrima labai griežtai.

Merginos galėjo vaikščioti vienplaukės, tai yra susišukavusios pagal savo apylinkės ir laiko papročius: kartais ir palaidomis, ant nugaros krintančiomis kasomis, nors dažniau kasos būdavo sudedamos apie galvą vainikais, krepšeliais ar kitokiais būdais.

Merginos galėjo vaikščioti vienplaukės, tai yra susišukavusios pagal savo apylinkės ir laiko papročius: kartais ir palaidomis, ant nugaros krintančiomis kasomis, nors dažniau kasos būdavo sudedamos apie galvą vainikais, krepšeliais ar kitokiais būdais. Plaukams buvo skiriama daug dėmesio, jie buvo plaunami ir skalaujami įvairiausiomis žolelėmis, kad būtų kuo vešlesni. Jei vis tiek buvo silpni, buvo visokiausių gudrybių, kaip išpūsti kasas. Pavyzdžiui, prisipinti į plaukus vilnonių siūlų, kaspinų, taip pat būdavo siuvamos visokios rumbės. Visais laikais moterys pagudraudavo.

Ant plaukų merginos dėdavo karūnos arba vainiko pavidalo papuošalus, kurie nuo pačių seniausių laikų siejami su mergyste. Be to, karūna siejama ir su Švenčiausiosios Mergelės Marijos kultu, nes ji ir karalienė, ir mergelė, ir paprasta moteris. Šitaip ji patenka į kaimišką kultūrą ir iš tikrųjų merginų galvos papuošalai yra atvirai ir drąsiai karališki. Beveik visuose regionuose vyraujanti forma buvo vadinamasis galionas, atėjęs iš XVIII a. mados ar dar ankstesnių laikų poniškos aprangos. Tai tokia sunki, metalizuotais siūlais austa auksinė juosta – labai brangus dalykas, kuris buvo perkamas. Jį siūdavo ant karkaso, pastandinimo, iš vidaus paprastai būdavo aptraukiama raudonu šilku, o tokia auksinė karūna kartais apkaišoma gėlėmis ar derinama su vainikėliu.

Taip pat buvo ir kitokių vietinių formų. Pavyzdžiui, buvo karūnos ar karūnėlės, ant pakietinto cilindrinio karkaso konstruojamos iš visokių gražių pirktinių galanterijos priedų, buvo smulkių galionėlių, nėrinių, dekoratyvinių juostelių, šilkinių kaspinų, iš kurių raitydavo ir klostydavo visokias konstrukcijas. Tokias karūnas nešiodavo Aukštaitijoje. Klaipėdos krašte XVIII–XIX a. pirmojoje pusėje karūnos buvo ypatingos – karkasas buvo aptraukiamas juodu aksomu arba visas daromas iš juodo fetro. Tai aiškiai iš viduramžių atėjęs galvos apdangalas, išimtinai nuotakos vestuvinė karūna. Apskritai didžioji dalis karūnų buvo siuvamos būtent vestuvėms. Nežinia, kiek jos buvo naudojamos išeigai, sekmadieniais.

Ištekėjusių moterų galvos apdangalas buvo gana sudėtingas, keliasluoksnis.

Ištekėjusių moterų galvos apdangalas buvo gana sudėtingas, keliasluoksnis. Be to, joms galvą dengti reikėjo net naktį. Moterys dėvėjo ir įvairius lengvus kykus (pvz., tai buvo tamprūs nėriniai ir nedidelės juostelės, juos sulaikančios priekyje), ir labai puošnius, skirtus išeigai. Išeigai virš jų buvo gobiamasi nuometu, vėliau – modernesne skara ar palengvintu nuometėliu ir įvairiai papuošiama.

– Aukštaitiško drabužio mes neįsivaizduojame be nuometo. Ar jis tikrai atsirado Lietuvoje, ar vėl čia atėjo iš kitų kraštų?

– Nuometas pas mus labai prigijęs ir tikrai sunku patikėti, kaip jis gali būti ne mūsų. Bet aukštaitiškas nuometas atėjo iš viduramžių, iš karališkos aprangos. Kodėl karališkos? Nuometą, prigijusį viduramžiais, kostiumo istorikai kildina iš karalienės Eleonoros Akvitanietės veiklos. Ji buvo labai skandalinga moteriškė, labai graži, labai drąsi, be kita ko, su vyru keliavusi į Kryžiaus karus Palestinoje ir galbūt iš ten atsinešusi tą rytietišką idėją. Būtent ji buvo savo laiko madų diktatorė, sugalvojusi tą trijų dalių konstrukciją, kurią mes vadiname nuometu.

– Tada jį sudarė trys dalys, o lietuvės naudodavo vieną audeklą?

– Taip, bet visos trys dalys vis tiek yra. Prasidėjęs nuo karališkosios mados, vėliau nuometas perėjo į vienuolynus. Manoma, kad iš praktiškumo, nes vienuolės gyveno gana asketiškai, o jų nuometo variantas buvo toks šiltas, patogus ir labai kuklus. Į kaimus jis taip pat atėjo ir dėl praktiškumo, ir dėl puošnumo.

– Ar su nuometu susijęs musulmonių moterų paprotys slėptis po burkomis, čadromis, hidžabais?

– Su nuometu, sakyčiau, nesusijęs. Kitaip sakant, nesusijusi pati idėja, nes Eleonora Akvitanietė tikrai nesislėpė. Nuometas yra grožis. Jis buvo audžiamas plonas, gražus, puošnus ir tikrai nebuvo skirtas veidui uždengti. Ryšį nebent galime rasti tik praktinį. Kodėl Eleonorai Akvitanietei prireikė taip apsisupti galvą? Nes privertė karšta saulė. Paskui Europoje nuometas paplito ir dėl to, kad padėjo saugotis nuo šalčio. Virš nuometo aukštaitės žiemą nešiodavo dar iš dirbtinio kailio pasiūtas kepures, kurios visai sušildydavo. Taigi nuometas – labai praktiška aprangos dalis.

– Užsiminėte apie šaltį. Kaip pas mus atsirado viršutinių drabužių tipai?

– Moters garderobe sermėga ir sermėgėlės tikrai buvo ne mažiau svarbios negu vasariniai drabužiai, juk ir bažnyčios buvo nešildomos. Kitaip nei marškinius ar sijonus, kuriuos moterys siūdavosi pačios, bent XIX a. sermėgas dažniau siūdavo siuvėjai, todėl jų sukirpime galima pamatyti daugiau elitinės mados. Jei atsiverstume kokį nors XIX a. mados leidinuką, atrastume beveik visus tuo metu nešiotus sukirpimus, kurie, vėluodami 20–30 metų, ateidavo ir į kaimą, ir naudotus puošybos būdus. Beje, Aukštaitija ir Dzūkija nuo pasaulinių madų buvo labiau atsilikusi. O žemaičiai ar suvalkiečiai vienu kitu dešimtmečiu juos lenkė.

– O gūnios, skaros?

– Tai senesni, papildomi drabužiai. Rudenį ir vėsią vasaros dieną gūnios ir skaros pirmosios pradeda šildyti, vėliau, jeigu reikia, keliamos ir virš sermėgų. Kailinius moterys rečiau nešiojo, čia jau toks prabangos momentas. O skaros, pvz., didžiosios vilnonės, buvo labai patogios. Jos taip pat gana brangus drabužis, nes ir siūlų daug reikia, ir gražiai, kokybiškai išausti būtina.

Kaime apskritai mados konservatyvumas labai reiškėsi per drabužio kaip turto suvokimą. Nes XIX a. tai, ką per kraitį moteris įsitaisydavo, didesnę dalį, ypač skaras, visą gyvenimą ir nešiodavo, kažką tik papildydama, šiek tiek atnaujindama.

Taip pat ypatingą prasmę turėjo drobulės. Gal jos kiek mažiau praktiškos, nes graži išeiginė drobulė – brangus, reikalaujantis daug darbo, labai gerų lininių siūlų dalykas, kuris nei šildo ir kurį patį reikia saugoti. Taigi drobulė labai didelės praktinės reikšmės neturėjo, bet buvo paprotinis dalykas. Kaip ir prijuostė, ji priklausė apsauginiams drabužiams.

– Lig šiol nekalbėjome apie vyrišką kostiumą.

– Nemanau, kad jis mažiau kainavo ar buvo mažiau prabangus. Vyrai tikrai savimi pasirūpindavo. Tik jie savo kostiumą greičiau modernizavo, todėl, kai buvo susidomėta kaimiška apranga, vyriškam drabužiui dėmesio skirta mažiau, nes jis nebebuvo toks įdomus, egzotiškas, nebuvo toks atsilikęs nuo elitinės ir miestietiškos mados. Išimtis – tik škotiškas vyrų kostiumas.

Šiuolaikinį vyrišką išeiginį kostiumą iš esmės sudaro tos pačios dalys, kaip ir išeiginį XIX a. kostiumą ir to paties amžiaus kaimiečio kostiumą. Tai – marškiniai, kelnės ir šiuolaikinio švarko vietą užimanti sermėga arba ją pakeitęs surdutas. Jie ir sukirpti būdavo sudėtingiau bei madingiau negu moteriška apranga, siuvėjas turėdavo daugiau darbo. O vyras, kuris pretenduodavo būti kaimo lyderis, vilkdavosi artimesnį miestietiškai madai drabužį. Su kaimu jį siejo medžiaga – tai būdavo kaimiškas milas, bet jei drabužis išeiginis, pageidautina, kad jis būtų plonesnis, gražesnis. Puošyba, beje, taip pat atsilikdavo nuo miestietiškos mados: kaimas gražindavosi visokiomis siūlytėmis ir ornamentais, o Europos kostiumas darėsi vis asketiškesnis.

Liemenę imta vilkėti tada, kai atsirado kitaip sukirptas surdutas. Nes sermėga uždara iki kaklo, todėl liemenės beveik nematyti, o surdutas, kaip ir šiuolaikinis švarkas, turėjo kaklo iškirpimą, atidengiantį krūtinę, taigi buvo matyti liemenė. Liemenė XIX a. pradžios vyriškoje europietiškoje elitinėje madoje buvo svarbi. Tai – gana ryškus, spalvingas vyro aprangos akcentas, kurį perėmė ir kaimas. Kaime liemenės būdavo siuvamos ir iš naminių audinių, ir būdavo ryškios.

– Kodėl mes kartais negalime tinkamai įvertinti senojo kostiumo?

– Taip yra su bet kokiu istoriniu menu. Nuoširdžiai kalbant, vargiai retas kuris, neturintis bendro išsilavinimo, labai susižavėtų kokiu barokiniu paveikslu, juo labiau – gotikiniu altoriumi. Šiuos dalykus mes išmokstame matyti. Panašiai yra ir su tautiniu, ir su liaudies kostiumu. Tada grožio supratimas buvo kitoks, ir jį reikia priimti. Be kita ko, spalvų komponavimas yra meistriškas. Mes, menotyrininkai, drąsiai sakome, kad tam buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Iš šiokių tokių istorinių šaltinių žinome, kad ir tada kaime nebuvo manoma, jog bet kas ir bet kaip gali tas spalvas sudėti. Buvo moterys, pripažinti autoritetai, o kitos pas jas eidavo, kad sijoną padėtų sukomponuoti.

Ir dabar spalvininkystės specialistas pasiima žemaitišką sijoną ir mato, kad tai – meistriškai padarytas daiktas. Ir ritmas išgautas, ir spalvų derinys, ir mokėta vieną spalvą kita išryškinti. Netgi visas tas keistas, iš įvairių šaltinių sukrėstas darinys iš tikrųjų sukrėstas meistriškai. O, pavyzdžiui, moderniame mene tokie dalykai labai praktikuojami. Taigi vilkėti tautinį kostiumą – toks žaidimas.

Lrt.lt
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min