Pastarosiomis savaitėmis gamta nešykšti nei šilumos, nei drėgmės, tad gausiai pasipylusios voveraitės į Dzūkijos miškus sutraukė būrius grybautojų. Jaunuolynuose pasiseka rasti ir vieną kitą baravyką ar raudonviršį.
„Šią vasarą grybų parduodame gerokai mažiau. Daugelis grybauja patys“, – teigė daugiau kaip dešimties metų miško gėrybių rinkimo ir pardavimo patirtį turinti Marcinkonių gyventoja Janina Janušauskienė.
Moteris tikino, kad pagrybauti porai valandų ar bent pusvalandžiui sustoja ir prabangiomis mašinomis atvažiavę žmonės. Anksčiau to beveik nepasitaikydavo. „Dabar visi taupo. Atvažiuoja mašinomis ir stengiasi prisirinkti tiek, kad bent kelias atsipirktų“, – sakė marcinkoniškė.
Šiomis grybingomis dienomis patyręs grybautojas per 3-4 valandas gali pririnkti kibirą voveraičių, kiti tokį patį kiekį – per pusdienį. Žinoma, viskas priklauso nuo to, ar pavyksta rasti grybingų vietų. Anot J.Janušauskienės, greičiausiai ir daugiausia grybų galima prisirinkti ankstų rytą, kai iš vakaro palyja – žalios samanos voveraitėmis būna tarsi nusagstytos. „Jei išsiruoši po pietų, rasi tik tai, kas liks nuo kitų“, – perspėjo moteris.
Tie, kurie mėgsta grybus, bet neturi laiko ar noro grybauti, šių miško gėrybių gali nusipirkti turgavietėse arba tiesiog pakelėse. Kelyje Vilnius-Druskininkai-Gardinas prekiautojai už litrinį stiklainį voveraičių prašo 5 litų, o mėlynes, kurių sezonas jau baigiasi, parduoda po 5-7 litus už litrą. Supirktuvėse už kilogramą voveraičių mokama pora litų daugiau, už mėlynes – po 4 litus.
Pasak J.Janušauskienės, pagrindinis jos šeimos pajamų šaltinis – lėšos už surinktas ir parduotas miško gėrybes. Tai leidžia pragyventi visus metus, todėl moteris visada skaičiuoja, kiek laiko juodu su vyru sugaišta grybaudami ir prekiaudami. Jei grybų būna daug, surinktą derlių veža į supirktuvę, jei mažiau – ilgiau pastovi pakelėje. „Turime nuolatinių pirkėjų, kurie žino, kad mūsų siūlomi grybai ir uogos visada švieži, ką tik iš miško. Šiemet, kai daugelis stengiasi taupyti, grybauja patys, nuolatiniai pirkėjai mums tikras išsigelbėjimas“, – kalbėjo dzūkė.
Tie, kurie akylesni ir išrankesni, jau atkreipė dėmesį, kad ne visų prekiautojų grybai ir uogos vienodo šviežumo, nors visi pardavėjai tvirtina, esą miško gėrybės ką tik surinktos. Nenorėję viešinti savo pavardės grybautojai praskleidė šią paslapties skraistę. Pasak jų, šviežių gėrybių turi tik tie prekiautojai, kurie patys arba kiti šeimos nariai jas renka ir parduoda. Kiti pakelės prekeiviai nesivargina vaikščioti po miškus, gauna grybų ir uogų supirktuvėse arba įsigyja iš grybautojų, pasiūlę šiek tiek didesnę kainą negu supirkėjai.
„Jeigu žmogus nuo ankstaus ryto stovi pakelėje ir turi pilnus krepšius grybų, vargu ar jis galėjo tiek prisirinkti tą patį rytą. Juk šviečiant mėnuliui niekas negrybauja“, – pirkėjams, kurie nori tikrai šviežių miško gėrybių, J.Janušauskienė patarė būti atidesniems.
