Prieš pradėdama vadovauti neįgaliųjų tautiniam kolektyvui R. Januškevičienė 20 metų dirbo su įvairiomis tiek vaikų, tiek suaugusiųjų tautinių šokių grupėmis. „Sekėsi puikiai, pasiekdavome puikių rezultatų, tačiau visą laiką kirbėjo mintis pabandyti dirbti su šiek tiek kitokiais, galbūt likimo mažiau apdovanotais žmonėmis ir pabandyti šokiu praskaidrinti jų kasdienybę. Juk šokis – tai gėlė, kurią reikia auginti, prižiūrėti, puoselėti ir tuomet ji pražys ne vienkartiniu žydėjimu, o ištisu gėlynu.
Pakvietus dirbti su žmonėmis, kurie regi pasaulį ne akimis, o širdimi, iškart sutikau.
Šie žodžiai, ištarti mano dėstytojo profesoriaus Juozo Gudavičiaus, studijuojant Klaipėdos universitete, lydi mane visą gyvenimą ir, galima sakyti, tapo mano gyvenimo kredo. Todėl pakvietus dirbti su žmonėmis, kurie regi pasaulį ne akimis, o širdimi, iškart sutikau“, – kaip jos ir „Šimtažiedžio“ keliai susikirto, pasakojo choreografė. Beje, dabar jau gerai žinomas kolektyvo padavadinimas „Šimtažiedžio“ ir atsirado pradėjus vadovauti R.Januškevičienei.
Dirbti su neįgaliaisiais, buvo viena iš svajonių, tikino, pašnekovė. Moteris prisipažįsta, kad labiausiai norėjusi „Šimtažiedį“ paversti lygiu su kitais Lietuvos šokių kolektyvais, ir žinomą net už gimtos šalies ribų. „Įsivaizdavau, kad įtrauksime daugiau ir reginčių žmonių, daug koncertuosime, drauge dalyvausime svarbiausiose Lietuvoje mėgėjų kolektyvų šventėse – pirmiausia, Dainų šventėje. Norėjau, kad silpnaregiai ir regėjimo negalią turintys žmonės nesijaustų niekuo prastesni ir galėtų dalintis šokiu lygiai taip pat kaip ir visi kiti“, – kokių siekių vedina pradėjo dirbti, pasakojo moteris.
Per 17 metų darbo lūkesčiai, panašu, buvo net viršyti. Per šiuos metus iš šokų kolektyvas nuo 4 porų išaugo iki 14-os. „Šiuo metu savo kraitelėje turime daugiau nei 30 šokių, kuriuos šoka daugiau kaip pusė žmonių su negalia. Per šį laikotarpį suorganizuota per 300 koncertų - tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Nuolat dalyvaujame Dainų šventėje bei mažesniuose Lietuvos renginiuose, o taip pat ir tarptautiniuose festivaliuose – Estijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Latvijoje“, – kaip išsiplėtė kolektyvo veikla, pasakojo choreografė-baletmeisterė.
Pelnęs tarptautinį pripažinimą
R.Januškevičienė džiugiai kalba, kad pakeitus pavadinimą į „Šimtažiedį“, kolektyvas ėmė ir sužydėjo.
Smagiausia, pasak R.Januškevičienės, kad ,,Šimtažiedis“ ne tik kaip lygus su lygiais dalyvauja Lietuvoje ir užsienyje vykstančiuose festivaliuose bei konkursuose, tačiau ir pelno geriausio kolektyvo apdovanojimus. „Tai – profesionaliausio kolektyvo nominacija konkurse „Susiedų kadrilis“ Kupiškyje, didysis ,,Revuonos“ prizas Prienuose 2008 m. ir 2012 m., tarptautinio festivalio Lenkijoje „Langas į rytus“ apdovanojimas, respublikinio konkurso „Pora už poros“ 3-ios vietos laimėjimas, apdovanojimas respublikiniame suaugusiųjų liaudies šokių grupių konkurse ,,Pora už poros‘‘.
Ir, žinoma, be galo didžiuojamės pelnytu aukščiausiu mėgėjų meno kolektyvų apdovanojimu Lietuvoje – Aukso paukšte. Lietuvos liaudies kultūros centras ir Pasaulio lietuvių dainų šventės fondas metų nominacijas ,,Aukso paukštė“ steigia geriausiems mėgėjų meno kolektyvams“, – neįgaliųjų šokių kolektyvo pasiekimais džiaugėsi jo vadovė.
R.Januškevičienė džiugiai kalba, kad pakeitus pavadinimą į „Šimtažiedį“, kolektyvas ėmė ir sužydėjo.
Suteikia pasitikėjimo savimi
Paklausta, kuo skiriasi darbas su sveikais ir su negalia turinčiais žmonėmis, R.Januškevičienė tikino, kad šiokių tokių skirtumų yra, tačiau yra ir milžiniškų privalumų. „Ko gero, sunkiausia išlavinti erdvinį mąstymą. Pavyzdžiui, nematančiam ar prastai matančiam žmogui nėra taip lengva pasisukti ketvirtį rato į dešinę, o po to šiek tiek paėjus tiesiai, pasukti pusę rato į kairę. Tačiau viena yra išmokti žingsnelius, o visai kas kita – šokti širdimi“, – kalbėjo „Šimtažiedžio“ vadovė.
Pasak R.Januškevičienė, itin svarbu tai, kad šokiai regėjimo negalią turinčiam žmogui suteikia pasitikėjimo savimi. „Kaip gi aš čia šoksiu, jei troleibuso numerio negaliu įžiūrėti – turbūt daug kam iš pradžių kyla toks klausimas. Bet po truputį visko galima išmokti. Padeda tai, kad kolektyve ir daugiau tokią pat negalią turinčių žmonių. Be to, groja muzika, įsijungia vaizduotė, nauji pojūčiai, galima atsipalaiduoti, per petraukėles – pabendrauti.
Taigi, judesio laisvė padeda drąsiau jaustis ir mieste ar nepažįstamoje aplinkoje. Taip pat svarbi ir socializacija, bendravimas su puikiai reginčiais, ko tokioms grupėms dažnai trūksta. Vis tik žmonės dažniau bendrauja su turinčiais panašią negalią ir būna smagu, kai gali pasikalbėti apie ką nors kitą, pavyzdžiui, apie sodininkystę, slidinėjimą arba kad ir patriotinį serialą per televiziją“, – kuo šokiai svarbūs pačiam kolektyvui, pasakojo choreografė.
Judesio laisvė padeda drąsiau jaustis ir mieste ar nepažįstamoje aplinkoje.
Brandesnė ir visuomenė
Paliečiant neįgaliųjų integracijos klausimą, svarbiausias yra visuomenės vaidmuo. Nors R.Januškevičienė tikino, kad išgirstanti atvejų, kaip paprašius palydėti, nuvedama į sankryžos vidurį ar pasakomas ne tas troleibuso numeris, visuomenė po truputį virsta brandesnė ir tolerantiškesnė neįgaliam žmogui.
„Mūsų ,,Šimtažiedis“ pelnė pagrindinį šalies mėgėjų liaudies kolektyvo apdovanojimą - žmonės jaučia, jog prisideda prie šalies paveldo, kultūros išsaugojimo ir puoselėjimo, jaučia, jog jų indėlis pastebimas ir vertinamas, o tai, manau, svarbiausia“, – dėstė moteris.
Už galimybę vykdyti šią veiklą, suteikiamą transportą, įrangą, įgarsinimo techniką ir akomponavimą bugnais moteris tikino esanti labai dėkinga Vilkpėdės bendruomenės paslaugų centrui bei jo vadovui Algimantui Arbočiui – be tokios palaikymo komandos, pasak vadovė, to, kas yra pasiekta, nebūtų.