Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Nijolė Dirsienė: smurtas šeimoje nepaiso socialinių sluoksnių

Nijolė Dirsienė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Nijolė Dirsienė
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Smurtas šeimoje nėra tik asocialių, žemiausio sluoksnio žmonių problema. Vilniaus motinos ir vaiko pensiono direktorė Nijolė Dirsienė neslepia: su smurtu susiduria visų socialinių sluoksnių moterys ir vyrai, o vis dažniau tenka kalbėti apie „žydrųjų apykaklių“ smurtą, kai smurtauja aukštas pareigas einantys, daug uždirbantys, visuomenėje gerbiami asmenys. Su N.Dirsiene Kovo 8–ąją, Tarptautinę moters dieną, kalbamės apie pensiono kasdienybę ir šventes, kurios čia itin mėgstamos bei vertinamos.

– Kokia šio Motinos ir vaiko pensiono istorija? Kokias socialines paslaugas teikiate moterims ir jų vaikams?

– Mūsų projekto pradžia yra 1994 metai, kai Vilniaus savivaldybėje kilo idėja, kad nėra paslaugų moterims, kurios kenčia smurtą, našlaitėms, sulaukusioms 18 metų ir nebeturinčioms nei namų, nei paramos. Tai yra Pasaulio banko finansuojamas projektas, trišalę sutartį pasirašė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Vilniaus savivaldybė ir Pasaulio bankas. 1998 metais po pastato rekonstrukcijos pradėjome teikti paslaugas. Dabar turime tris aukštus, kur vienu metu su vaikais ar be jų gali gyventi 72 moterys.

Tikslinė mūsų grupė yra prekybos žmonėmis, smurto šeimoje aukos su vaikais ar be jų, taip pat našlaitės iš globos namų, kurios neturi socialinių įgūdžių, pajamų, tinkamo išsilavinimo ir profesijos savarankiškai gyventi. Taip pat priimame moteris, kurios po stichinių nelaimių (tarkim, gaisrų) neturi būsto.

Turime krizių tarnybą, kur teikia paslaugas ištisą parą be laisvadienių. Moterys gali paskambinti, ateiti, gali kreiptis ir jų artimieji.

Taip pat suteikiame laikinąjį saugų būstą, kuriame galima gyventi iki trijų parų. Dažnai moteris atveža policijos pareigūnai, jeigu yra kviečiami dėl buitinio smurto, moteriai nesaugu likti namuose. Būna, kad jos pačios pabėga nuo smurtautojo, atveža artimieji, darbdaviai, kaimynai.

Jeigu moteris yra apsisprendusi nutraukti smurto ratą, pradėti kitokį gyvenimą, permąstyti savo situaciją, gauti papildomos informacijos, teikiame trumpalaikės socialinės globos paslaugas, moteris gali pensione gyventi pusmetį ir ilgiau. Specialistai moteris konsultuoja, padeda surinkti ir užpildyti dokumentus, pradėti naują gyvenimą.

Jeigu moteris su žmogumi gyvena 10 metų, turi bendrus vaikus, draugų, gerų prisiminimų, kurie pririša, ir moteris vis galvoja, kad gal tai buvo paskutinis kartas.Turime ir palaikymo programą, skirtą toms moterims, kurios jau nebegyvena pensione, gali išsinuomoti būstą, joms labiau padeda artimieji. Šios moterys sulaukia socialinių darbuotojų paslaugų, teisininkų konsultacijų. Po pamokų gali ateiti jų vaikai, organizuojame jiems vasaros atostogas.

Ateina moterys ir tiesiog pasitarti, pasidžiaugti nauja sėkme, kartais paliūdėti dėl nesklandumų gyvenime, klausia patarimų. O ir pensione gyvenančios moterys mato gerų pavyzdžių, kad kitos atvažiuoja automobiliais, turi gerą darbą, profesiją, išsilavinimą. Turime tokių, kurios baigia aukštuosius mokslus, džiugina, kad jos nemetė mokslų, neliūdi, gyvena, o ne ruošiasi gyventi. Tai labai svarbu.

– Ar nepasitaiko tokių situacijų, kai praleidusios kelias dienas, gal net kelis mėnesius moterys grįžta į tą pačią aplinką ir ratas vėl pradeda suktis?

– Yra tokių atvejų. Smurtas šeimoje nesitęsia 24 valandas per parą 365 dienas per metus. Smurto ratas susideda iš paaštrėjimų, smurto proveržių, bet yra ir medaus mėnuo. Todėl emocinis prieraišumas išlieka. Juk jeigu moteris su žmogumi gyvena 10 metų, turi bendrus vaikus, draugų, gerų prisiminimų, kurie pririša, ir moteris vis galvoja, kad gal tai buvo paskutinis kartas. Smurtautojas atsiprašo, atneša gėlių, prisižada, tik neaišku, ar jis to žodžio laikysis.

Į pagalbos procesą mes jau ketverius metus įtraukiame ir smurtautojus. Pradėjome tarpininkauti, stengiamės padėti poroms atrasti naują bendravimo kultūrą, net jeigu jie nusprendžia išsiskirti, tai bent išmoksta girdėti vienas kitą. Neretai aukos bijo kalbėti, o jeigu kalba, tai ne su tais, su kuriais turėtų kalbėtis. Aš moterims siūlyčiau ne atėjus į darbą ar draugės virtuvėje kalbėti, koks jos vyras yra blogas, o kalbėti su pačiu vyru. Neretai būna, kad vyrai ateina ir sako: „Kas čia pasidarė, 10 metų viskas buvo gerai, o staiga ji trenkė viską ir išėjo į pensioną.“

Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Sveikus kūdikius medikai namuose aplanko tik kartą, vėliau tėvams tenka juos vežti pas gydytojus į poliklinikas.
Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Į pensioną patenka iš nėščios, ir su kūdikiais moterys.

Norėčiau akcentuoti, kad vyrai turėtų atsitokėti, nes tokie santykiai yra nenuoširdūs. Jeigu moteris yra mušama ir skriaudžiama, ji tikrai to vyro nemyli, tik prisitaiko, gal tenori paauginti vaikus. Smurtautojas pats tampa savo netinkamo elgesio auka.

Mes bandome padėti vyrams rasti darbą, registruotis Darbo biržoje, rasti papildomų profesinės kvalifikacijos kėlimo ar perorientavimo kursų, kad jie grįžtų į darbo rinką, turėtų paklausią profesiją. Mes darbą paprastai akcentuojame dėl darbinių pajamų, bet reikia nepamiršti, kad darbo kolektyvas suteikia savęs realizavimo galimybių, vyras turi pasitempti, atsikelti ryte ir eiti į darbą. Tai labai svarbu ir vaikams, kad jie matytų, jog ne vien socialinės išmokos yra pragyvenimo šaltinis.

– Kokios pagalbos reikia globos namus palikusioms našlaitėms?

– Našlaitės yra specifinė grupė. Joms sukanka 18 metų ir jos staiga tampa viską žinančios, viską mokančios. Bet jos neturi elementarių įgūdžių, kaip susitvarkyti buitį, planuoti išlaidas. Globos namuose pagal darbų saugos taisykles joms neleidžiama virti, skalbti, keisti patalynės. Gal ten galėtų būti daugiau būrelių, kur būtų mokoma elementarių buities darbų.

Mes stengiamės pensione berniukus įtraukti į buities darbus, paraginti juos kojines išsiskalbti, džinsus. Kartais mamos nustemba, kai randa savo vaikus to jau išmokusius ir norinčius tai daryti.

Našlaitės pensione gali gyventi ilgesnį laiką. Turėjome vieną merginą, kuri mokėsi, gyveno bendrabutyje, pastojo ir, kad netaptų neigiamu pavyzdžiu kitoms bendrabučio gyventojoms, buvo pareikalauta, jog ji išsikraustytų. Mes jos vaikelį auginome, leidome jai mokytis, baigti vidurinę mokyklą, vėliau ji įsigijo profesiją. Ta mergina ir pati mokėsi savarankiškai gyventi, auginti vaikelį.

– Ar per tuos metus, kai veikia pensionas, moterų, patiriančių smurtą šeimoje, visuomenėje, mažėja ar, deja, atvirkščiai – daugėja?

– Tikslių tyrimų neturime, bet manoma, kad kas trečias vyresnis nei 16 metų žmogus patyrė bent kokį smurtą. Mūsų visuomenėje labai daug smurto. Jeigu tu nepuoli, vadinasi, turi gintis, todėl visi nori pulti, nors tuoj jau nebus ką pulti.

Yra „žydrųjų apykaklių smurtas“, yra auksiniai narveliai, kai moterys išteka už labai turtingų vyrų ir tada turi tenkinti jų reikalavimus.Kasmet aptarnaujame apie 1000 žmonių. Nežinau, ar to smurto daugėja, ar mažėja, bet žmonės drąsiau kreipiasi. Ir paneigia mitus, kad smurtą patiria tik alkoholį vartojantys, žemo intelekto asmenys. Mes turime kalbėti apie tai, kad yra „žydrųjų apykaklių smurtas“, kad yra auksiniai narveliai, kai moterys išteka už labai turtingų vyrų ir tada turi tenkinti jų reikalavimus, joms nėra leidžiama išeiti iš namų, jau nekalbant apie tai, kad jos galėtų dirbti, bendrauti su tais, kurie jai patinka.

Atidarydami pensioną galvojome, kad mūsų pagalbos reikės tik jaunoms moterims, kurios tik susituokė ir kurioms nepasisekė, vyras pirmą kartą pakėlė ranką ir ji pasakė „Ne“. Bet pas mus ateinančių moterų amžiaus vidurkis yra apie 35–40 metų, jos tą smurto ratą praėjo jau labai daug kartų ir jau pamatė, kad jų prisitaikymas nepadeda, kenčia ir artimieji, nes smurtautojas juos šantažuoja, daužo langus.

Pernai turėjome dvi 1923 metais gimusias moteris. Jos atėjo, drįso pasakyti, kad yra skriaudžiamos ir mušamos savo artimųjų – žentų, vaikų. Tų moterų atėjimas buvo didelis iššūkis darbuotojams, nes sunku, kai moteris yra tokio garbaus amžiaus, jai kiekviena diena turėtų būti šventė, o ją reikia gydyti ir galvoti, kaip išspręsti tokias problemas.

Mes nesislepiame, mūsų adresas skelbiamas viešai, nes manome, kad smurtas šeimoje yra ne aukos, o smurtautojo problema, jis turi gėdytis ir slėptis. O moteriai reikia grįžti į visuomenę, kurti nacionalinį produktą, tinkamai auginti vaikus. Mes nebijome tų vyrų, kurie ateina prie tvoros, nors jų ateina pakankamai daug. Už pagalbą esame dėkingi Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui. Policijos pareigūnai tikrai nori padėti, bet jiems reikia papildomų mokymų, kaip elgtis tokiose situacijose. Gal geriau ne moterį išvežti iš namų, o smurtaujantį vyrą, nes tai yra jo problema, reikia padėti jam suvokti kaltę.

– Kaip kinta visuomenės požiūris į smurto, prievartos problemas?

– Visuomenės požiūris keičiasi, ypač jaunimo. Aš tikiuosi, kad jaunoji karta jau kitaip galvoja. Sulaukiame paramos ir iš pavienių žmonių, ir iš labdaros fondų, bandoma šių moterų kasdienybę padaryti šviesesnę, tarkim, nuperkami bilietai į teatrą, organizuojamos pažintinės ekskursijos, dovanojama drabužių, baldų ar buities reikmenų. Raginame neišmesti baldų, o geriau pranešti, mes pabandysime juos atsivežti, nes tikrai yra moterų, kurioms šių daiktų labai reikia. Gal moteris dabar gyvena su vaikais saugiame būste, bet neturi lovos.

Visuomenė nėra abejinga, bet ji negali ir neturėtų daryti tai, ką gali padaryti valstybė.

– Kokios reikia valstybės pagalbos, kad prievartos, smurto šeimoje problemos pradėtų spręstis?

– Labiausia reikia gerinti teisinę bazę, turime pripažinti, kad smurtas šeimoje daro žalą. Reikėtų paskaičiuoti, kokią žalą bent pinigine prasme valstybei neša smurtas šeimoje: kiek nesukurta nacionalinio produkto, kiek reikia sveikatos priežiūrai, kiek reikia globos namų, vaikams – psichologinių, elgesio korekcijos tarnybų. Gal geriau padarykime viską, kad neliktų tos problemos, tada nebebus ir visų šitų išlaidų. Gal reikėtų televizijos laidų, kaip elgtis tarpusavyje, su tėvais, vaikais, seneliais.

– Kokie yra vaikai, kuriems tenka pagyventi pas jus?

– Vaikų mes turime nuo dar negimusių, nes ateina nėščios moterys, iki aštuoniolikmečių, dar besimokančių vidurinėse mokyklose. Vaikai ateina labai įvairūs, iš labai įvairių aplinkų. Vieni gyveno namuose, kur bėgo šiltas vanduo, buvo tualetas, o kiti – iš namų, kur tualetas buvo kažkur už krūmo, nebuvo net to namelio su širdele. Jie turi gebėti būti kartu, draugauti, nesipykti..Vieni gyveno namuose, kur bėgo šiltas vanduo, buvo tualetas, o kiti – iš namų, kur tualetas buvo kažkur už krūmo, nebuvo net to namelio su širdele.

Yra šeimų, kur vaikai laikomi suaugusias vos pradėję vaikščioti, nes tada jie jau gali rasti žmogų, kuris duos atsigerti ar pavalgyti, prilaikys lipant laiptais. Bet yra šeimų, kurių vaikai laikomi suaugusias tik tuomet, kai turi išsilavinimą, darbą ir gyvenamąją vietą, tik tada jiems leidžiama savarankiškai gyventi, tuoktis.

Yra moterų, kurioms tereikia saugumo ir teisininko konsultacijos, nes jos turi darbą, vaikai lanko mokyklas. O yra šeimų, kurioms reikia aiškinti, kas yra darbas, kodėl vaikams būtina lankyti mokyklą.

Bet visi vaikai yra labai geri, šaunūs, juk kiekvienas turime paslėptų talentų. Vaiko elgesys yra aplinkos veidrodis. Aplinka bloga – vaiko elgesys blogas.

Moterims, kurios bando įtikti smurtautojams, vienos uždirba pinigus šeimoms, labai sunku. Mes stengiamės joms padėti, kartu su vaikais ruošiame pamokas, tvarkome kambarius, kepame mamoms blynus ir pyragus, kad joms nereikėtų grįžusioms iš darbo. Padedame ir mamoms, o kartu parodome, kad jų vaikai yra šaunūs ir geri.

Žinoma, konfliktų pasitaiko, bet tai yra normalu, to pasitaiko kiekvienoje šeimoje.

– Ar galima išskirti socialinius sluoksnius, kuriuose smurto šeimoje nepasitaiko?

15min.lt skaitytojos Evelinos N. nuotr./Tulpės
15min.lt skaitytojos Evelinos N. nuotr./Kovo 8-ąją pensiono moterys ketina švęsti.

– Ši problema egzistuoja visoje visuomenėje. Moteris gali turėti geriausią išsilavinimą, eiti aukštas pareigas, jos vyras gali būti vertinamas visuomenėje. Bet yra tas „žydrųjų apykaklių“ smurtas, tai vyrai, kurie vaikščioja su kostiumais, kalba per radiją ir televiziją, o namuose smurtauja prieš savo artimuosius, turėjome tokių atvejų. Šiame sluoksnyje daugiau pasitaiko ne fizinio, o psichologinio, emocinio smurto, socialinės izoliacijos.

– Kokia Kovo 8-oji Jūsų įstaigoje?

– Mums Kovo 8-oji yra mūsų moterų diena. Mes ją švenčiame, turime renginį, vaikai ruošia netikėtumus mamoms. Šiemet ši šventė sutampa su Užgavėnėmis, tad kepsime blynus, ne tik gražiai, bet ir skaniai pasėdėsime. Lauksime ir buvusių gyventojų, kurios lankosi per įvairias šventes. Juk tai tarptautinė, pavasario šventė, atsitiesimo diena. Mes norime pasidaryti tokią šventę, kad vaikai prisidėtų ir padarytų mamytėms šventę. Juk švenčių niekada nebūna per daug. Pasėdėsime, pasižiūrėsime, kokios esame gražios, ką mūsų vaikai moka naujo, netikėto ir gražaus.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min