Bylą nagrinėjusi LAT Civilinių bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija nutartyje konstatavo, kad nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi gali būti pripažinta nepriklausomai nuo to, ar daikto valdymo faktas buvo įregistruotas.
Anot LAT, tiek registracija viešajame registre, tiek jos nebuvimas savaime nereiškia turto valdymo nebuvimo ir negali būti vertinama taip, kad susidarytų kliūtis teismui konstatuoti įstatyme reikalaujamų faktų pagrindu esant valdymo teisę. „Asmeniui turi būti suteikiama galimybė įrodyti, kad nekilnojamojo daikto valdymas atitiko įstatyme įtvirtintas sąlygas, kurioms esant gali būti pripažįstama jo nuosavybės teisė įgyjamosios senaties pagrindu“, – paskelbtoje nutartyje konstatavo teismas.
LAT sprendime dėmesys atkreipiamas į tai, kad iki šiol formuota teismų praktika reikalavo nekilnojamojo daikto valdymo registravimo viešajame registre (nuo 2003 metų liepos 1d.) kaip būtinos atviro daikto valdymo pripažinimo sąlygos. Pasak bylos pranešėjo Algio Norkūno, išplėstinė teisėjų kolegija tokį reikalavimą vertino kaip nepagrįstai varžantį asmens teisę į nuosavybę, apsunkinantį įgyjamosios senaties instituto taikymą, paverčiantį jį neveikiančiu ir neefektyviu.
Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą gali įgyti asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tokį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja.
Šis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.
